Salvinija Kalpokaitė. Charizmatiškasis tarpukario Lietuvos fotografas Antanas Ingelevičius

Šiaurės Rytų Lietuva garsi ne tik kraštovaizdžiu, istoriniais paminklais, dvarais, pilimis, vingiuojančiu Nemunėliu, bet ir žymiais šio krašto žmonėmis. Neįsivaizduotume Rokiškio, Biržų, Panevėžio, net Kauno be iš šio krašto kilusių, gyvenusių mokslo, meno, kultūros, literatūros žmonių, jų indėlio. Vieni – gerai žinomi, kiti buvo primiršti,  naujai atrandami...

Šį kartą mano dėmesį patraukė tarpukario charizmatiškasis fotografas, „Vilkolakio“ aktorius, „amžinas studijokas“, sudėtingo likimo žmogus – Antanas Ingelevičius. Apie šią asmenybę ilgai tylėta, buvo  mažai žinoma.  Antano Ingelevičiaus vardas  dienos šviesą išvydo muziejininkų, istorikų, jo biografų kruopščių tyrinėjimų dėka. Tai, kas tas Antanas Ingelevičius?

Lietuvos fotografijos istorija pilna slėpinių, neatrastų, pamirštų vardų. Į dabartinį Lietuvos nacionalinį muziejų 1948- 1950 m. patekęs Antano Ingelevičiaus per 842 negatyvų rinkinys buvo skurdžiai aprašytas, neišnagrinėtas, o negatyvai dešimtmečiams nugulė muziejaus saugyklose. Antano  Ingelevičiaus pavardė dar iki 2022 m. pavasario  buvo mažai žinoma, galbūt primiršta- nei tarpukario Lietuvos fotografijos žinovams, nei istorikams, nei Kauno miesto tyrinėtojams, nors apie jį  buvo galima rasti informacijos tarpukario spaudoje, žurnale „Naujoji Romuva, kituose leidiniuose,  kuriuose buvo spausdinamos jo nuotraukos. Nemažo visuomenės, kauniečių susidomėjimo sulaukė tik po Lietuvos nacionalinio muziejaus  Istorijų namuose veikusios parodos „Antanas  Ingelevičius: kūrėjas ir miestas.“

Antano Ingelevičiaus gyvenimo nuotrupos: vaikystė, jaunystė

Antanas Ingelevičius gimė 1892 m. gegužės 18 d. Šiaurės Lietuvoje, Lietuvos paribyje, vos kilometras iki Latvijos sienos - Gikonių dvare, tuomet priklausiusiame Kauno gubernijos Novoaleksandrovo (dabar Zarasai) apskrities, Kvetkų valsčiui. Tai šalia mano tėviškės,  netoli nuo dailininko Petro Kalpoko gimtinės- Miškinėje. Ingelevičiai priklausė aukštesniajam Lietuvos luomui, Liubič herbą turinčiai garbingai bajorijai, kuri atsekama net iki 1672 m. Antano tėvai buvo Karolis Antanas Ingelevičius, gimęs 1862 m. gegužės 5 d. Cezario ir Rozos (merg. Šulcaitė) šeimoje Rokiškio parapijos, Blizgės kaime (Pandėlio valsčius) ir Marijona Žvirblytė, gimusi 1863 m. gruodžio 28 d. Beržuonių kaime (Panemunio valsčius, Novoaleksandrovo apskritis.) Plati Ingelevičių giminė gyveno Galvonų, Karkaziškių, Paberžės, Rukainių parapijose ir Salų miestelyje. Išlikusi giminės fotografija prie Antakriaunio dvaro.  Antano Ingelevičiaus tėvas dažnai keitė gyvenamąją vietą. Antano brolis Vladas gimė 1889 m. Beržuonių kaime (Panemunio valsčius), sesuo Zuzana -1891 m. Paliepio dvare (Pandėlio valsčius), o kai 1900 m. gimė Stefanija, šeima gyveno Papilio miestelyje (Papilio valsčius), o kur gimė brolis Karolis – neaišku.

1940 m. autobiografijoje sovietų valdžiai Antano brolis Vladas Ingelevičius rašė, kad tėvai turto neturėjo, tėvas nuomojosi smulkius žemės ūkius arba dirbo tarnautoju. Galbūt tiesa, jog  1881 m. Ingelevičių ūkis bankrutavo.

Sunku pasakyti, kur ir kada mokėsi bei kokį išsilavinimą įgijo Antanas. Spėjama, kad į Sankt Peterburgą, kur mokėsi brolis Vladas, (Vladas 1908 m. baigė Peterburgo gimnaziją, 1913 m. – Karo medicinos akademiją, o nuo 1913 m. iki 1917 m. tarnavo rusų armijoje).  Ir Antanas kartu su jaunėliu broliu Karoliu ten išvyko ir ten baigė gimnaziją.

„Antanas išaugo į aukštą (buvo 1,80 m ūgio, pailgo veido, žaliai mėlynos spalvos akių vyriškis. Tokius duomenis pateikia 1920 m. Kaune užpildyta paso kortelė.(...) Jis visada buvo puikiai apsirengęs, su skrybėle ar pypke, pozuojantis, susirūpinęs,  autoportretuose ar bendrose nuotraukose, jose stovintis krašte... Suprantama, dėl ko: kad paspaudęs fotoaparato laikmatį suspėtų atsistoti šalia kompanijos“, -  rašo muziejininkas, archeologas, Antano Ingelevičiaus biografas  Gytis Grižas.

Pirmasis Pasaulinis karas Ingelevičius pasitiko Panevėžyje. Antanas buvo mobilizuotas į carinės Rusijos  armiją ir paskirtas  tarnauti į 20- osios divizijos 77-ąjį pėstininkų pulką, o 1915 m.rugpjūčio 11 d. pateko į vokiečių nelaisvę  prie kaimo Lanskaja (dabar Bresto sritis, Baltarusija). Kiek laiko kalėjo, neaišku. Daug klausymų sukelia albume po įklijuota nuotrauka įrašyta 1915 m. data. Nemažiau klausimų sukelia negatyvas, datuojamas 1916 m.rugsėjo- 1917 m. vidurio laikotarpiu. Matyt, patekęs į nelaisvę prisijungė prie lenkų legionų, kovojančių prieš rusus ir buvo gydomas po sužeidimo, o gal dirbo felčeriu. Rašoma, kad Antanas 1918 m.vasario 16-ąją pasitiko įkalintas Varšuvos citadelėje. Paskelbus nepriklausomybę Lietuvoje Antanas kreipėsi į citadelės komendantą, prašydamas paleisti, nes jis ne lenkas, o lietuvis.  Išleido, išrašę jam dokumentus kelionei iš  Varšuvos į Vilnių. Ten sutiko brolį Vladą.  1918 m. liepos 29 d. vokiečių valdžia Leliūnuose (Utenos apskritis) Antanui Ingelevičiui išdavė asmens liudijimą, su jo piršto atspaudu ir parašu, kuriuose nurodė, kad asmuo gyvena Jonydžiuose, yra  26 metų, 1,83 m ūgio, moka lenkų, rusų, truputį vokiškai.... Šis dokumentas suteikė teisę laisvai judėti Lietuvos teritorijoje. Dokumentai rodo, kad  1919 m. jis lankėsi Kaune, o 1920 m. balandžio 21 d.užpildytoje kortelėje pasui gauti gyvenamoji vieta nurodyta – Kaunas.

Įdomi, sudėtinga ir kitų Ingelevičių šeimos narių gyvenimo istorija.  1921 m. paskutinis iš Rusijos į Lietuvą grįžo tėvas Karolis Ingelevičius. Gyvenamoji vieta nurodyta – Kaunas. Manoma, kad  tuo metu Kaune gyveno visi likę vaikai: Vladas, Antanas, Stefanija. Vladas Ingelevičius buvo žymus Lietuvos karininkas, vienas iš Vegetarų draugijos steigėjų. Antanas pasuko kūrybos keliu, kuris teikė galimybę improvizuoti tiek darbe, tiek gyvenime. 

Autorius: Salvinija Kalpokaitė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama