Reda Kiselytė. Vytautas Bagdonas: ,,derėtų visiems prisiminti, kad kultūra turi prasidėti kasdien nuo kiekvieno iš mūsų“

   Dažnai mėgstu lankytis rašytojo, dvasininko, visuomenės veikėjo Juozo Tumo- Vaižganto gimtinėje. Čia visi metų laikai gražūs. Malaišiai atveria vis naujas istorijas ir paslaptis.

   O žurnalistas, kraštotyrininkas, visuomenininkas Vytautas Bagdonas, man visada asocijavosi su dar neperskaityta knyga, kuri irgi atskleidžia gilias paslaptis. Tos paslaptys gyvena Juozo Tumo- Vaižganto gimtinėje, muziejuje, Aukštaitijos krašto žemėje... Su jomis susijęs ir žurnalistas V. Bagdonas.

   Su gerbiamu Vytautu susitikome Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje. Čia jam buvo įteikta Juozo Keliuočio literatūrinė premija. Per visą kultūrinės veiklos kelią, man ši asmenybė buvo tolima, nepasiekiama, bet kartu ir artima. Mano vaizduotėje šis žmogus visada skubantis, susimąstęs, bet visus veiklos barus atliekantis nepriekaištingai ir atsakingai. Neklydau... Kai rengiau šį interviu, atsiskleidė Vytauto gerosios savybės visomis spalvomis. Pašnekovo gyvenimo ornamentai labai įvairūs ir kilnūs. Apie visa tai, jis ir papasakojo...

   R. K.: Jūsų gyvenimo istorija. Kokia ji? Papasakokite apie save.

   V. B.: Pragyvenau jau nemažai metelių, tai ir gyvenimo istorija solidi. Jei mano gyvenimo istorija būtų aptariama knygų pavidalu, tai tikrai keletas tomų susidarytų. Ir žurnalo „Prie Nemunėlio“ puslapių tikrai nepakaktų. Bet taip teigdamas, juokauju, pernelyg susireikšminu, tarsi būčiau kažkoks genijus, išskirtinis talentas, pasaulinio garso mokslininkas, padaręs žmonijai svarbius atradimus... O viso labo esu tiktai paprastas mūsų šalelės pilietis, šio bei to pasiekęs savo gyvenime, darbe, kūryboje.

   Taigi, kaip ir dera, skaitytojams pateiksiu svarbiausias žinias apie save. Jeigu kam tų duomenų, žinių žinelių nepakaktų, tai galima apie mano „asabą“ plačiau, išsamiau pasiskaityti Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, Lietuvos žiniasklaidos enciklopedijoje, neseniai Lietuvos žurnalistų sąjungos išleistame žinyne „Žurnalistai senjorai“, Pasaulio anykštėnų bendrijos interneto svetainėje ir kitur.

   Atsiradau šiame pasaulyje 1951 metų rugpjūčio 1 dieną Anykščių rajono Bikūnų kaime. Šis kaimas netoli Anykščių tebėra išlikęs iki šiolei, tačiau to vienkiemio, kur prabėgo mano vaikystė jau seniai nebėra, jį, kaip ir kitus panašius vienkiemius „prarijo“ melioracija, mūsų šeima tuomet  pasistatė namą Naujųjų Elmininkų gyvenvietėje, įkurtoje šalia tuometinio žemės ūkio mokslinių tyrimų „centro“ – Elmininkų bandymų stoties.

   Savo autobiografijoje vis nurodau, kad esu kilęs iš paprastų valstiečių – mano tėvai Marijona Bagdonienė (Kavoliūnaitė) ir Petras Bagdonas visą laiką buvo susiję su kaimišku gyvenimu, žemdirbyste, dirbo paprasčiausius darbus tuometiniuose ūkiuose. Šeimoje buvau pats jauniausias vaikas, dar su manimi augo brolis ir trys seserys. Pradžios mokslus išėjau netoli gimtinės veikusioje Jokūbėliškio pradinėje mokykloje. Paskui mokiausi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija), kurią baigiau 1970 metais.

   Vasaros atostogų  metu netinginiavau, dirbau Elmininkų bandymų stoties eksperimentiniame ūkyje įvairius lauko darbus, o būdamas vyresnių klasių mokiniu įsidarbinau statybose. Taigi, nesėdėjau tėvams „ant sprando“. Gal kokioje šeštoje klasėje išmokau pakankamai  neblogai fotografuoti, geresnei foto technikai įsigyti pinigėlių užsidirbdavau fotografuodamas šeimų šventes, jubiliejus, netgi... laidotuves. Jau tuomet savo nuotraukas, rašinėlius siuntinėjau į spaudą, mano korespondencijas mielai spausdino Anykščių rajono laikraštis „Kolektyvinis darbas“, „Valstiečių laikraštis“, „Tiesa“, žurnalas „ Moksleivis“, kiti leidiniai. Už išspausdintus straipsnius ir nuotraukas gaudavau honorarą. Moksleiviui tai buvo didelis paskatinimas, tikras „Klondaikas“. Nebuvau mokslo pirmūnas, mokiausi pusėtinai. Geriau sekėsi tiktai lietuvių kalba ir literatūra, taip pat anglų lotynų, rusų kalbos (juk ir vidurinė mokykla buvo humanitarinio profilio). Lankiau literatų, foto ir kino mėgėjų būrelius. Dar mokykliniame suole tvirtai apsisprendžiau studijuoti žurnalistiką. Todėl, vos atšokus mokyklos užbaigimo šventėje paskutinį mokyklinį valsą, nuvežiau dokumentus į Vilniaus universitetą. Žinodamas, kad renkantis tokią profesiją, bus reikalingi kūrybiniai darbai, nusivežiau ir storiausią segtuvą su spaudoje skelbtų straipsnių ir nuotraukų iškarpomis. Stojamuosius egzaminus išlaikiau sėkmingai, bet kažkuo neįtikau kažkokioje „mandatinėje komisijoje“, kur du vyriškiai atrinkinėjo studijuoti tinkamus kandidatus. Taigi, ta „komisija“ net nežvilgtelėjo į mano atsivežtas publikacijų iškarpas, nepasidomėjo, kodėl renkuosi žurnalisto profesiją, nei kitų panašių dalykų. Tiktai vienas solidus „dėdulė“ pasiteiravo, ar domiuosi krepšiniu. Jo kolega domėjosi, ar patinka žvejyba? Buvau nepratęs meluoti, tad atvirai pasakiau, kad nedomina nei krepšinis, nei žvejyba. Gal jie atrinkinėjo tuomet ne būsimuosius žurnalistus studijoms, o narius universiteto krepšinio komandai ar žvejų varžyboms? Žodžiu, studentu netapau. Tuo tarpu ne viena mergužėlė, „drebėjusi“, kad dar neišspausdino ne vienos eilutės spaudoje, kad net neįsivaizduoja, koks yra žurnalisto darbas, labai lengvai „mandatinę komisiją“ praėjo... Užbėgant įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad savo puoselėtą svajonę vėliau įgyvendinau. Tame pačiame universitete žurnalistikos neakivaizdines studijas užbaigiau 1989 metais... O tuo metu, gerokai nusivylęs, nuliūdęs, ieškojau, kur būtų galima įstoti mokytis. Kaip tiktai tada Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje buvo pradėti ruošti poligrafijos specialistai – raidžių rinkėjai. Pagalvojęs, kad tai bus kažkas susiję su spauda, nunešiau dokumentus į tą mokyklą. Ten mokiausi, sėmiausi naujų žinių, tobulinausi, bet tuo pačiu bendradarbiavau su laikraščių redakcijomis, vykdžiau jų pavedimus, netgi įsidarbinau puse etato Kino filmų nuomojimo kontoroje, kuri leido žurnalą „Ekrano naujienos“. Taip atsirado galimybė, ruošiant reportažus šiam žurnalui, pavažinėti po filmavimo aikšteles, susipažinti su aktoriais, filmų režisieriais, operatoriais. Būta labai įdomių susitikimų, kurių negaliu pamiršti iki šiol... O užbaigęs mokslus Vilniuje, įsidarbinau foto korespondentu Jonavos rajono laikraštyje „Jonavos balsas“. Neilgai trūkus, sulaukiau pasiūlymo grįžti į gimtuosius kraštus – Anykščių rajono laikraščiui „Kolektyvinis darbas“ prireikė foto korespondento. Su džiaugsmu pravėriau šio laikraščio redakcijos duris. (Jau daugiau kaip 30 metų šis laikraštis vadinasi „Anykšta“...) Iš Anykščių laikraščio redakcijos 1973 metų gegužę buvau išlydėtas į sovietinę kariuomenę, 1975-ųjų pavasarį, nusimetęs kareivišką uniformą, vėl darbavausi savo gimtojo krašto laikraštyje. Tiesa, tarnaujant sovietinėje armijoje tolimajame Kazachstane, vėl teko paimti į rankas foto aparatą, prisiminti spaudos reikalus – darbavausi karinio junginio laikraštyje „Vojinskaja doblestj“( „Kareiviška šlovė“). Dar galiu pasididžiuoti, kad 1975 metais tapau Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu, šiai kūrybinei organizacijai priklausau iki šiol...

      Ne visą laiką buvau ištikimas žurnalisto profesijai. Teko ir „nusidėti“, išduoti savo ištikimybę spaudai. Taip jau atsitiko, kad 1979 - ųjų rudenį atsisveikinau su laikraščio redakcijos kolektyvu ir tapau... kolūkiečiu. Prireikė vienam tvirtam, ekonomiškai stipriam kolūkiui, kurio dabar ir pavadinimą gėdinga ištarti, pirmininko pavaduotojo kultūriniam, politiniam-masiniam darbui ir prisiviliojo mane. Išdirbau tame „Lenino keliu“ kolūkyje, kuris Atgimimo metu pavadinimą pakeitė į rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto Tėviškės – Malaišių – vardą, gerą dešimtmetį. Ir nesigailiu. Juk be visokių ūkinių, gamybinių, partinių bei visokių kitokių reikalų teko rūpintis ir Vaižganto atminimo puoselėjimu, jo Tėviškės tvarkymu, gimtųjų Malaišių išsaugojimu, istorinio paminklo – senosios Kunigiškių pradžios mokyklos restauravimu, muziejaus tame pastate steigimu ir panašiais svarbiais dalykais. Po kolūkinės santvarkos  griūties dar save išbandžiau naujame darbe – tapau Svėdasų seniūnijos socialiniu darbuotoju – inspektoriumi globai ir rūpybai. Neilgai teko darbuotis tose pareigose, nes pastebėjau laikraštyje „Tiesa“ skelbimą, kad ieškomas korespondentas darbui Aukštaitijos zonoje. Taip vėl pasukau žurnalistikos keliu. Keletą metų išdirbau „Tiesoje“, kuris vėliau buvo pervadintas į „Dieną“, paskui dirbau „Gimtojo krašto“ žurnale, laikraščiuose „Ūkininko patarėjas“, „XXI amžius“, „Privatus seklys“, „Ukmergės diena“, „Šilelis“ (Anykščiai). Taip įvairiuose leidiniuose išdirbau arti 20 metų. Kai kas, perskaitęs tiek daug leidinių pavadinimų, tiesiog gali pavadinti mane „svieto perėjūnu“, keičiančiu darbovietes, neužsibūnančiu vienoje vietoje, nesugyvenančiu darbo kolektyve ir t. t. Bet iš tiesų taip nebuvo. Teko keisti darbovietes todėl, kad kai kurie spaudos leidiniai bankrutuodavo, užsidarydavo, mažindavo etatus, tad norom-nenorom ir tekdavo su vienais atsisveikinti, ieškotis darbo pas kitus. Nenoriu smulkiai apie tai pasakoti, tačiau galiu paminėti vienintelį pavyzdį. Kai pasikeitė respublikinio laikraščio „Diena“ vadovai, iš karto pasijuto begalinis vyriausiojo redaktoriaus „apetitas“ ir jo didingos „užmačios“. Seni kabineto baldai jam nebepatiko, įsigeidė prašmatnių, be galo brangių, savo pavaduotais įdarbino visą būrį pažįstamų ir giminaičių, normalaus formato laikraštis irgi nebetiko, įsigeidė leisti kitokį, „amerikonišką“, be galo didelį, sunkiai sulankstomą, nepatogų skaityti... Mums – eiliniams kūrybiniams darbuotojams tuoj pat buvo apkarpyti atlyginimai ir honorarai, kurių jau niekas nebemokėdavo ištisais mėnesiais. Vietoj sunkiai uždirbtų litų pradėjome gauti daiktais, kurie barteriniais mainais redakciją pasiekdavo už laikraštyje skelbiamą reklamą natūra: saldainiais, miltais, paklodėmis, bulvių tarkavimo mašinėlėmis. Aišku, laikraštis bankrutavo, o uždirbtą atlygį iškovojome per teismą. Tas pats atsitiko ir su žurnalu „Gimtasis kraštas“, kur ištisus mėnesius negaudavome jokio atlyginimo, o leidiniui bankrutavus, išpardavus redakcijos turtą, teismo keliu su mumis buvo atsiskaityta. Taigi, tokios slogios mintys užplūsta, prisimenant savo darbą kai kuriuose liūdnai pagarsėjusiuose  spaudos leidiniuose. Bet liko kur kas gražesnių, šviesesnių prisiminimų iš darbo „su plunksna ir foto aparatu“. Kadangi dirbau spaudoje nepilnu etatu, nebuvau ištisas dienas užimtas, antraeilėse pareigose dar nuo 1992 metų prižiūrėjau ir savo kolūkiniais metais įsteigtą Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų. O 2007-2013 metais teko padirbėti ir savivaldybės valdininko kėdėje. Tapau Anykščių rajono mero, žinomo šalyje gamtininko, knygų leidėjo, dabar jau šviesios atminties Sigučio Obelevičiaus atstovu spaudai, buvau įdarbintas Anykščių rajono savivaldybės administracijos specialistu ryšiams su visuomene.

   Taigi, taip besidarbuojant, bejudant-bekrutant atėjo laikas ir užtarnautam poilsiui. Bet dar kol kas tuo užtarnautu poilsiu nesinaudoju, nors jau mąstau, planuoju. O kol kas tebeprižiūriu Kunigiškių I kaime veikiantį Svėdasų krašto (Juozo Tumo-Vaižganto) muziejų, kuriuo dabar nuo 2025 metų gegužės mėnesio jau rūpinasi Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka, o mano pareigos vadinasi šios Bibliotekos Svėdasų filialo kultūrinių veiklų koordinatorius.

   Mano gyvenimo istorijos dalis būtų nutylėta, jeigu nepasidžiaugčiau savo šeima. Su ištikima savo gyvenimo palydove, nuolatine mano patarėja ir padėjėja, visuose klausimuose pagalbininke Aldona pragyvenau jau beveik 45 metus. Ji net keturiasdešimt metų išdirbo kultūros sferoje – Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus padalinio vadove, renginių organizatore. Ir dabar Aldona nesėdi ramiai namuose, ji man labai padeda prižiūrėti muziejų, organizuoti renginius. Už ilgametį ir nepriekaištingą darbą jai buvo skirta Vaižganto mažoji premija „Už nuopelnus Svėdasų kraštui“ (tokiomis premijomis iki šiol yra pagerbta tik septyniolika žmonių). Didžiuojamės ir džiaugiamės dukra Simona, kuri, po bakalauro ir magistro humanitarinių studijų Vytauto Didžiojo universitete, sėkmingai įsitvirtino Kaune. Ji domisi menine fotografija, ne kartą organizavo savo darbų parodas, tokia paroda veikė ir Lietuvos Respublikos Seime. Dar tebesimokydama Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje, parengė ir išleido meninių nuotraukų albumą „Padangių egzotika fotografijose“ ir pateko į Lietuvos vaikų rekordų knygą kaip jauniausia fotografijų albumo autorė. Prireikus man suredaguoti kokį tekstą ar sumaketuoti knygą, Simona yra puiki pagalbininkė ir patarėja – juk įgijusi humanitarinį išsilavinimą studijų metu susipažinusi su pačiais įvairiausiais redagavimo, leidybos, žurnalistikos, informacinių technologijų, kalbotyros ir kitokiais dalykais...

Autorius: Reda Kiselytė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama