Agnė Aržuolaitė. Tapybos veržlumas ir uostamiesčio dvasia Ernesto Žvaigždino parodoje

Liepos mėnesį Rokiškio Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje lankytojai turėjo galimybę pasinerti į pajūrio nuotaikų ir spalvų pasaulį. Čia buvo eksponuojama klaipėdiečio Ernesto Žvaigždino kamerinė tapybos darbų paroda. Nedidelė, tačiau stipri savo vidine energija, ji pratęsė dailininko kūrybos kelionę per rajonus – nuo Utenos, Kupiškio, Rokiškio iki Zarasų. Tai buvo reta proga bibliotekos lankytojams iš arčiau pažinti vieno ryškiausių Klaipėdos menininkų kūrybą.

Ernestas Žvaigždinas (gim.1956) gyvena ir kuria Klaipėdoje. Parodose dalyvauja nuo 1982 m. Tapo tradicine aliejine technika. Lietuvos dailininkų sąjungos narys surengė parodas Vokietijoje, Danijoje, JAV., bei įvairiuose Lietuvos miestuose. 2013 m. Ernesto Žvaigždino sukurtas paveikslas tapo XIX-ojo Klaipėdos Pilies džiazo festivalio simboliu.

 E. Žvaigždino kasdienybėje regimi pajūrio objektai, pasklinda paveikslų gelmėse - drobėse išryškėja jūros veržlumas, miesto ritmas ir žmogaus siluetai. Nors jūros horizontų tiesiogiai čia nematyti, bet pajūrio dvasia juntama kiekviename potėpyje. Klaipėdos architektūros fragmentai – senamiestis, uostas, laivai – susijungia su žmogaus figūromis. Paveiksluose regima pajūrio architektūra nėra statiška – ji dinamiškų formų, kintanti priklausomai nuo sąlyčio su spalvomis, taip kuriamas judėjimo ir kaitos pojūtis. Šį efektą sustiprina reljefinė tapyba: storas dažo sluoksnis, matomi teptuko brūkšniai perteikia tapytojo rankos energiją ir suteikia kūriniui fizinį gyvybingumą. Spalvos ir faktūra veikia kartu, sukurdamos šviesos ir šešėlių žaismę, dėl kurios architektūra atrodo nuolat kintanti, tarsi jos kontūrai plauktų tarp oro, saulės atspindžių ir jūros bangų ritmo.

Tapytojo drobė tampa jo emocijų ir patirčių projekcija, o abstrakcijos atveria žiūrovui autentišką prasmių lauką. Matant nutapytus vaizdus ir simbolius, žodžių neretai pritrūksta – paveikslo vaizdas perteikia emociją, kuri sužadina mąstymą ir skatina žiūrovą kelti klausimus.

Menotyrininkai kalba apie dailininko ekspresiją, apie faktūros gaivalą – tiršti dažų sluoksniai tarsi kvėpuoja, slepia ir atidengia prasmes. Harmonija čia susiduria su chaoso blyksniais, spalvos persilieja viena į kitą, o žiūrovas pagaunamas nuolat kintančios nuotaikos. Tai tapyba, kuri nepasiduoda tikrovės atvaizdavimui – ji gimsta iš vidinės būsenos, iš asmeninės išpažinties. Savo drobėse menininkas fiksuoja jam artimiausio pasaulio akimirkas – pajūrio simboliuose susipina žmogaus patirtys, nuotaikos ir laiko tėkmė.

Bibliotekos galerija virto lyg mažyte prieplauka, kurioje sustojo Ernesto Žvaigždino paveikslai. Paroda lankytojui tapo langu į platesnį autoriaus kūrybinį pasaulį – jūrinį, dinamišką, kupiną spalvų ir paslapčių. Buvo galima justi jūros bangavimą, miesto alsavimą ir žmogaus būsenas, kurias autorius įamžino drobėse. Ši paroda buvo tarsi trumpa, bet intensyvi kelionė jaučiama visu kūnu: spalvų bangose, potėpių verpetuose, paviršių sluoksniuose. Ernesto Žvaigždino kūryba geba užmegzti dialogą su žiūrovu – priminti jūros veržlumą, miesto gyvybingumą ir žmogaus jausmų pasaulį.

 „Molbertas – altorius, tapyba – išpažintis“, – taip autorius yra nusakęs savo santykį su menu. Gal todėl jo drobėse jaučiamas gyvas buvimas – lyg žingsnis jūros pakrante, lyg vėjo gūsis, pakeliantis virš kasdienybės.

 1.    Meno kalba yra universali, tačiau kūrinį žiūrėti ir suvokti galima skirtingai. Kiekvienas kūrinys turi ką papasakoti. Ką pasakoja jūsų kūriniai?

Ką jums parodžiau tai mažame formate ir yra dalis kūrybos. Jus pasakėte tiesą jeigu pajutote to krašto dvasią, vadinasi geresnio įvertinimo man negali būti.

2.    Jūsų kūryboje jaučiamas stiprus emocinis veržlumas ir ekspresija. Ar daug improvizuojate tapydamas – ar leidžiate sau drobėje užfiksuoti tai, ko galbūt mažiausiai tikitės?

Tapymas vyksta tik dirbtuvėje ir tapau ne tai kas yra tikrovėje, bet ką jaučiu. Dar tiksliau tapau ne tai ką matau, bet tai ką noriu matyti, stengiuosi palikti ir žiūrinčiam matyti savaip.

3.    Susidaro įspūdis jog esate gilus ir dvasingas kūrėjas. Kaip jums pavyksta išlikti savimi – klausantis savo vidaus ir nepasiduodant išorės įtakoms?

Būti savimi yra pats kertinis apibūdinimas kūrėjui ir matyti visus kūrėjus skirtingus, tai įdomu ir vertinga.

4.    Koks, jūsų manymu, yra didžiausias iššūkis menininkui?

Tai iššūkis išplaukia toks, kad būti savimi svarbu nors gali nepritapti ir panašiai.

5.    Kokia aplinka jums padeda geriausiai įsijausti į kūrybą? Ar turite savų ritualų, be kurių neįsivaizduojate tapymo proceso?

Man tapymas yra ritualas į kurį išeinu. Procesas yra pagrindas ir kol jis tęsiasi tol vyksta virsmas.

Autorius: Agnė Aržuolaitė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama