Eligijus Daugnora. „Vytis ir Lelija": iš praeities į dabartį ir ateitį

Rokiškio Krašto muziejuje atidaryta viena didžiausių ir reikšmingiausių per visą muziejaus istoriją parodų „Vytis ir lelija“. Tai tarptautinė paroda, kurioje pristatomi Lietuvai ypatingai reikšmingi Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje saugomi Popiežiaus Pijaus IX bulės  „Ineffabilis Deus“, kuri paskelbė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą rankraščiai lietuvių, lenkų ir bažnytine slavų kalbomis.
Išskirtinė vertė slypi ir asmenybėse: į lietuvių kalbą bulę išvertė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, lenkiškąjį vertimą parengė kun. Aleksandras Jalovickis, o rankraščių iliustracijas sukūrė trys grafienės – Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzeckienė, Idalija Sobianskytė-Broel-Pliaterienė ir Natalija Bisping-Kicka.

Parodos atidarymo išvakarėse kalbinome parodos kuratores dr. Aušrą Vasiliauskienę ir dr. Skirmantę Smilingytę-Žeimienę.

Socialiniuose tinkluose pavadinote savo šios parodos kuravimą tyliuoju. Kodėl?

Aušra Vasiliauskienė. Gal šio pavadinimo nereikėtų sureikšminti. Tiesiog kuratoriaus darbas didžiąja dalimi vyksta vienumoje, tyloje, kaip ir mokslininko atliekant įvairius tyrimus. Didelė to darbo dalis tiesiog nematoma ir gal ne visai įsivaizduojama. Mes su kuratore daktare Skirmante Smilingyte-Žeimiene tikrai nemažai dirbome rūpindamosi ir pildydamos šios parodos ekspozicijos turinį.

Tie albumai nėra nei profesionaliosios dailės kūriniai, nei tautodailės paminklai. Kuo vertingi parodoje pateikiami meniškai dekoruoti Popiežiaus bulės vertimai?

A.V. Jų vertė sunkiai įkainojama, tikrai didelė. Ir istoriniu, ir dvasiniu, ir meniniu požiūriu, nes juos iliustravo su Lietuva glaudžiai susijusios grafienės. XIX amžiuje tarp didikių, aristokračių užsiėmimas daile tikrai buvo labai paplitęs reiškinys, tačiau būtent Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdeckienės atveju, jos gebėjimai vertinami kiek aukščiau negu mėgėjų menas. Ji lenkiškąjį bulės vertimą tikrai iliustravo gana profesionaliai ikonografine prasme. Visas turinys labai gerai apmąstytas, liudija labai gerą grafienės erudiciją, gerą istorijos išmanymą. Ir tos miniatiūros, iliustracijos labai smulkmeniškai ištapytos. Tai pareikalavo daug kruopštumo, daug darbo, atidumo. Kaip sakiau, tai pranoksta mėgėjų meną. Ir tyrėjų pripažįstama, kad Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdeckienės menas yra aukštesnio, profesionalaus lygio.

Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. Tai yra unikalūs eksponatai. Iš dabartinės dailėtyros pozicijų vertinant, tai yra menininko autorinės knygos. Nepakartojamos ir vienintelės. O dėl profesionalumo, tai kaip čia pasakius. Sukurta XIX amžiaus antroje pusėje, kai vyrai menininkai, net ir prasčiau piešiantys, yra profesionalai, o moterys, kurios tikrai neblogai tapė, nors neturėjo akademinio išsilavinimo, ne taip vertinamos. Kita vertus mes dar labai mažai žinome apie jas. Pavyzdžiui Idalija Pliaterienė. Kur ji mokėsi dailės? Gal tėvų namuose, gal paskui Vienoje, kur išvažiavo su mama, nes ten buvo kolekcijos, Obodijevkos dvare – de Riberos ir kitų garsiausių tapytojų darbų. Tų moterų lavinimui buvo skiriamas didelis dėmesys. Pavyzdžiui, Natalija Kicka Šopeną sužavėjo savo balsu. Įsivaizduokit, ateina į kažkokį saloną šešiolikmetė, kuri išmano literatūrą, puikiai piešia, puikiai dainuoja, dar yra labai žavi, labai graži. Ir jos visos trys tokios buvo – gražuolės, gabuolės ir tikrai talentingos. O Idalija, kuri iliustravo gėlėmis ir kitais augalais? Ją reikia priskirti prie dailininkų „botanistų“ arba gėlių dailininkų. Lietuviškoj dailėtyroj mes tokių neturim, nežinom. Žinom pasaulinėj dailėj Janą Breigelį vyresnįjį, kitus, o savo nežinom. Tik dabar sužinojom jos pavardę. Jos nėra Lietuvos dailininkų žodyne, bet jeigu bus papildytas jo antras tomas, kur yra šitų moterų chronologinis laikotarpis Idalija Sobianskytė-Pliaterienė ten turėtų atsirasti vien už tas gėles, serbentus, kankorėžius ir taip toliau. Jos visos trys vertos būti tame žodyne, nors yra tik Natalija Kicka.

Tuo metu buvo madinga daryti albumus. Tie autoriniai darbai buvo paplitę po visą Europą, taip pat Lietuvoje ir Lenkijoje. Bet šitie darbai – jau aukštesnis lygis.

O tie albumai slavų kalbomis Marijos Pšezdzeckienės ir Natalijos Kickos? Ten toks aruodas ikonografijai. Jos ten dirbo mokslinį darbą, nes daug ką kopijavo, kad tie, kas vartys atpažintų, pavyzdžiui, portretus. Visi turėjo atpažinti, kad čia S. Batoras ar kita asmenybė. Jos turėjo susidėję ne tik J. Matejkos darbus arba iš „Vilniaus albumo“, bet ir senųjų meistrų. Išlukštenti, kokius jos pirmavaizdžius naudojo ir kur jų originalioji kūryba – didelis darbas ateičiai. Kiekvienas tų knygų lapas originalus: nesikartoja motyvai, nesikartoja siužetai. Pavyzdžiui sąranga. Marijos šiek tiek yra neogotikinio stiliaus, o Kickos kiekvienas lapas turi net savitą architektūrinę sąrangą. Tam juk reikėjo ir fantazijos. Kažkas tikrai yra kopijuota, bet viską sujungti į visumą – milžiniškas darbas.

Jos labai gražiai sudėlioja istoriją nuo seniausių laikų. Marija iki pat XIX a. sukilimų. Jeigu tuos albumus atsivers žmogus iš mūsų kraštų, iš LDK žemių, ir skaitys, jis viską atpažins. Kaip bažnyčių dailė vadinama „Biblija beraščiams“, taip čia, net neskaitydamas pačios bulės teksto gali skaityti iliustracijas, kurios yra istorija. Ir tai yra politinis pareiškimas – viskas datuota 1867 metais, vos pasibaigus 1863 metų sukilimui, kai draudžiama spauda, sukilimo dalyviai tremiami į Sibirą. Pati Idalija tiesiog ištraukė savo sūnų iš Sibiro, prarado visus dvarus, kad tik jis galėtų išvažiuoti į Austriją.

O mes ten randame Vytį, Aušros Vartus, žemaičių herbą (Mešką). Tai paraiška, kad Lietuva gyva. Žymus lenkų tyrinėtojas Michalas Janocha kalbėdamas apie tas Idalijos gėles sakė, jog „tarp gėlių ginklai tyli“, bet mums, lietuviams tos gėlės ir ne tik gėlės kalba. Ir pratarmėje parašyta „papuošta žiedais laukų ir gėlių Lietuvos“. O tų augalų ten daug visokių: serbentai, bulvės, dagiai, kai kurių augalų dar net neatpažinom, gal reiks su botanikais tartis.

Kickai, kai ji kūrė savo albumą, buvo beveik 70 metų. XIX amžiuje tai daug. Be to, ji turėjo akių problemų. Dar turėkim omenyje, kad elektros nebuvo ir viskas daryta žvakių šviesoje, o kai kurie darbai labai smulkūs. Jeigu reikėtų mūsų laikais profesionaliems dailininkams sukurti tas miniatiūras, nežinau, ar visi ištvertų tokias sąlygas.

Labai gaila, kad negalima parodyti tų visų iliustracijų originalų, nes kopijose daug ko negalima pamatyti. Pavyzdžiui, Idalijos aukso fone – atspaudai jo neperteikia, juose nėra to švytėjimo.

Šituos albumus dar turėtų tyrinėti kalbininkai, istorikai, botanikai, menotyrininkai, muzikologai, net  numizmatai. Taip, ir numizmatai, nes Natalija Kicka buvo, kaip lenkai sako, „numizmatikos pionierė“, turėjo didelę numizmatikos kolekciją ir jos albume panaudoti, pavaizduoti tie dalykai – medaliai, monetos. Kai kurie jų itin reti, jų pasaulyje yra vos po kelis egzempliorius. Esu labai dėkinga Nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyriaus vedėjai Daliai Grimalauskaitei, kuri padėjo daug ką identifikuoti.

Kuo ypatingas lietuviškasis bulės vertimas?

S.S.-Ž. Ką reikėtų pasakyti dėl M. Valančiaus bulės vertimo. Radau išleistą 1855 metais tą vertimą, jo bibliografinį aprašą. O jame parašyta, jog vertė Otonas Praniauskas, kuris buvo M. Valančiaus sekretorius, poetės Karolinos Praniauskaitės brolis. O pačioje knygelėje: „perdėta per M. Valančiauskį“. Vaclovas Biržiška savo „Aleksandryne rašo, jog vertimas išėjo iš Valančiaus kanceliarijos, o kadangi tuo metu jo sekretorius buvo O. Praniauskas, bibliografinė tradicija vertimą priskiria jam. Susisiekiau su dabartiniais bibliografais, jie sutikrino bulės ir spausdintą tekstą ir dabar ištaisė tą klaidą. Mes atradom dar vieną naują Valančiaus darbą. Dėl kalbinių dalykų gal ir gali kilti klausimų, bet Valančius mėgo viską kontroliuoti ir net jei vertė Otonas, tai Valančius mažų mažiausiai redagavo tekstą.

Kaip buvo kuriamas tas albumas mes nežinom. Greičiausiai tai buvo Valančiaus iniciatyva, bet ar jie tarėsi, aptarinėjo tuos albumus, neaišku. Valančius gyveno Kaune, bet mes neturim jo susirašinėjimo su Idalija. Ar ji vizitavo, ar aptarinėjo, nieko nežinom. Turbūt veikė visų trijų albumų konspiracinis elementas. Kickos atsiminimuose apie albumus irgi nepasakyta nė žodžio. Ji turbūt slapta kūrė gyvendama Drezdene ar net Varšuvoje. Marija galbūt tapė Paryžiuje. Idalija tikriausiai Paryžiuje, kur gyveno jos sūnus Konstantinas. Aš beveik esu tikra, kad Valančius net nematė paskutinio albumo varianto. Gal matė nuotraukas, kurias turim. Bet buvo toks pasitikėjimas Pliateriene. Kodėl? Ji turėjo Belmonto dvarą rytiniame Žemaičių vyskupijos krašte. Ir ji fundavo tą Vytį. Ne Valančius, o ji. Ir Aušros Vartus, kaip pagrindinį Lietuvos Marijos Nekalto Prasidėjimo ikonografinį atvaizdą, nutapė.

Kiek tyrinėta Vatikane esanti lituanika?

S.S.-Ž. Šiek tiek ji tyrinėta tarpukariu, o po karo plačiau tyrinėta egzilio kunigų, ypač Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos, kuri leido savo darbų metraščius. Pirmiausia paminėčiau Paulių Rabikauską ir Paulių Jatulį, kuris ir atrado lietuviškąjį bulės tekstą. 1975 metais Valančiaus mirties šimtmečiui jis norėjo publikuoti šitą albumą. Ir straipsnelis išeivijos spaudoje buvo, gal net lėšos tam rinktos, bet kažkodėl publikuotas nebuvo. Pauliaus Jatulio didžiulis archyvinis fondas yra Vilniaus Universiteto rankraštyne, tūkstančiai bylų, bet rasti jame ką nors susijusio su tuo albumu kol kas nepavyko.

A.V. Tie albumai, kurie reprezentuoja tuo metu jau iš žemėlapio išnykusią Abiejų Tautų Respubliką, bulės lenkų, lietuvių ir bažnytine slavų (dar vadinama Galicijos rusėnų) kalbomis neblogai ištyrinėtos lenkų mokslininkų, konkrečiai Michalo Janochos. Bet Lietuvos visuomenei jos mažai žinomos ir jų atvežimas į Lietuvą ir pristatymas Lietuvoje iš tikrųjų yra labai didelis įvykis. Žinodama, kiek tai kainavo pastangų, rūpesčio ir finansų, žaviuosi Rokiškio muziejaus iniciatyva ir drąsa. Galima sakyti, tai istorinis įvykis.

Kaip atrodo patys albumai?

Lietuviškasis albumas yra nukentėjęs. Kaip ir Kickos – nuplėštos sidabrinės dalys. Gerai, kad Vyties nenuplėšė. Kitoje pusėje buvo abudu Pliaterienės herbai (tėvo ir vyro). Rokiškio muziejuje yra išlikusi fantastiška nuotrauka, kurioje matome, kaip turėjo atrodyti viršelis. Dabar priekinis viršelis taip ir atrodo, o nugarinis – apgailėtinas

Labai įvairūs tie viršeliai. Iš kriaušmedžio išdrožinėti Marijos simboliai gėlės: lelijos, pakalnutės ir kitokios. O aplink „Giesmių Giesmės“ citatos. Ir viršelis duoda turinį visam bulės apipavidalinimui. Lietuviškosios bulės meninė pusė labai vientisa ir harmoninga. Ir arčiau Švenčiausiosios Mergelės, nes gėlės jos simbolis. XIX amžiuje populiari „gėlių kalba“, ką kiekvienas žiedas reiškia, kokios spalvos koks žiedas turi būti. Ir greta marijiniai simboliai – lelijos. Aišku, kai atsiranda bulvė, tai turbūt Lietuvos laukų įvaizdis.

Galų gale kaligrafija. Ar jos pačios išrašė? Marija turbūt tikrai, dėl kitų yra abejonių. Lietuviškojo teksto žodžiai kai kur taip sujungti, jog gali įtarti, kad žmogus nelabai mokėjo lietuvių kalbą.

Medžiagą parodai rinkote ir iš kitų Lietuvos muziejų. Kokie buvo atrankos kriterijai?

A.V. Mūsų kaip kuratorių uždavinys buvo sukurti visos parodos turinį, susijusį su tomis bulėmis, nes parodyti jas vienas gal būtų buvę šiek tiek per mažai. Mes išskyrėme kelias pagrindines temines grupes: pristatyti Popiežių Pijų IX ir Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą.  Tikrai yra daug puikių kūrinių, tapybos ir grafikos darbų, jam skirtų. Kitą grupę sudarė galimi pirmavaizdžiai, kuriais, pavyzdžiui, Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdeckienė galimai naudojosi, tapydama miniatiūras. Randama daug sąsajų su „Vilniaus albumu“, iš jo atrinkti vaizdai, kurie pasitarnavo kaip pirmavaizdžiai. Įdomu, kad ir „Vilniaus albumo“ atspaudų yra išlikusių Rokiškio dvaro kolekcijoje, ir Simono Čechavičiaus portretas, kuris pavaizduotas Marijos albume, jos iliustruotame lenkiškame bulės vertime. Dar viena linija yra Tyzenhauzų ir Pšezdeckių mecenatystė. Parodoje bus galima išvysti komuninę su Marijos inicialais ir keletą kitų liturginių reikmenų, kuriuos grafai įvairiais laikotarpiais parūpino Rokiškio bažnyčiai.

S.S.-Ž. Pati pradinė idėja, dar Giedriaus Kujelio iškelta, buvo atsivežti Marijos Tizenhauzaitės-Pšezdeckienės albumą, kuris yra suskaitmenintas, ir parodyti. Bet reikia konteksto. O kontekstas labai daugiašakis. Mes norėjom parodyti Marijos Nekaltai pradėtosios garbinimo raidą iki bulės atsiradimo, iki dogmos paskelbimo 1854 metais. Bent jau nuo XII–XIII amžiaus ji buvo Europoje plačiai garbinama. Ypatingai tą bangą atnešė ispanų barokas su Murljo.

Kai kas ir nepavyko. Norėjome parodyti įspūdingą XVII amžiaus Nekaltojo Prasidėjimo brolijos bažnytinę vėliavą iš Vilniaus Bernardinų bažnyčios, bet dėl būklės atsisakyta ją čia atvežti.

Po bulės paskelbimo pasikeitė ir Marijos vaizdavimas. Iki tol ji kartais buvo vaizduojama ir su raudona suknele, o po bulės nusistovėjo vaizdavimas baltu ir mėlynu drabužiu, stovinti ant žemės rutulio, pamynusi žaltį, o ant galvos jai 12 žvaigždžių vainikas. Balta spalva čia simbolizuoja nekaltumą, o mėlyna – ryšį su dangumi. Pamintas žaltys  – Bažnyčios pergalės prieš nuodėmę ženklas. Ir, žinoma, lelija kaip nekaltybės simbolis.

Negalėjome nepapasakoti ir istorijos, jog šitie trys albumai yra kitų šimtų albumų sekoje. Jie yra visumos dalis. Tie šimtai albumų, kuriuos fundavo net karališkosios šeimos, didžioji dalis jų prabangiai įrišti ir eksponuojami Sala Immaculata, paskutinėje taip prabangiai Vatikane įrengtoje Marijos Nekaltojo Prasidėjimo salėje. Kadangi tų bulių buvo labai daug, absoliuti dauguma jų labai prabangiai įrištos, nes net karališkos giminės tuos albumus neretai ir rašė, ir fundavo. Norėta visus tuos albumus kažkaip eksponuoti. Tam buvo sugalvotas specialus šešių metrų baldas, kuris 1876 metų parodoje įvertintas aukso medaliu. Norėjosi ir tą istoriją papasakoti.

Aš pati gal būčiau pririnkusi daugiau liaudiškos dailės. Net pastatyti Liongino Šepkos Mariją prie durų, nenešant į vidų. Šepkos yra daug Nekaltai Pradėtosios siužetų. Juk įdomu, kaip nuo barokinio meno pasakojimas eina per amžius iki Šepkos. Bet paskui nusprendėm kad šitie norai per dideli.

Muziejus norėjo daryti mažesnę ekspoziciją. Jie ir taip turėjo problemų – reikėjo išardyti nuolatinę ekspoziciją. Čia ne juokas. Fondų saugotojos už galvos susiėmė: paveikslas per duris netelpa, sako, per langą iškelsim. Pasirodo, kai nori, viską galima padaryti.

Autorius: Eligijus Daugnora

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama