Petras Blaževičius. Sėliai Lietuvoje

Mūs, regis,

Nė būti nebuvę...

Lyg saulę pro debesį

Probėkšmiu kartais regėję,

Tyliai daliję

Lyg patirtį skaudžią ateinantiems savo vaikams.

Regis,

Nė ženklo nelikę,

Tik girių ramybėj

Tarp Dauguvos ir Šventosios.

Dar kaulai pilkapiuos dūli...

O visgi

Kažkur padrikuos atžalynuos

Žiebia nematomą ugnį

Pasklidusios titnago šukės,

Dar ežero vilnys

Keisčiausiais balsais atsišaukia.

Gal ne vien tiktai buvę,

Gal esą?

Gal pagoniška mūsų dvasia

Gyva ir po Jersikos krikšto?

Prigluskim prie žemės,

Pasiklauskime medžių, žolės.   (Algirdas Svidinskas).

 2003 metais buvęs Latvijos mokslų akademijos prezidentas ir sėlių judėjimo vadovas Janis Stradinš laiške man rašė: „Tikiu tvirtais Lietuvos ir Latvijos ryšiais abiejų šalių sėliškųjų regionų vardan. Sėlos kultūros ir paveldo išsaugojimo,istorijos problemas neįmanoma spręsti be  kaimyninio regiono Lietuvoje patirties. Lietuvių istorikų, kalbininkų, archeologų, kultūros istorikų, pradedant Kazimieru Būga, darbai nepaprastai svarbūs mums; mes juos žinome ir labai vertiname, jie pasitarnaus rengiant mūsų būsimus darbus. Gaila, kad sveikata neleidžia man būti kartu Rokiškyje (prisimenu mūsų susitikimus, Jūsų svetingumą, bet galvoju, kad mano artimiausi kolegos iš Latvijos mokslų akademijos tinkamai atstovaus mus). Linkėjimai nuo III Sėlijos kongreso ir Sėlos asociacijos. Linkiu sveikatos, pasiekimų :Lietuvoj, Latvijoj, Europoje. Jūsų Janis Stradinš“.                                               

 Viena iš paslaptingiausių baltų genčių buvo sėliai, apie  kuriuos pirmą kartą 150 metais užsimena  Aleksandrijos mokslininkas Klaudijus Ptolomėjus, o paskutinieji jų vardo paminėjimai iš istorijos šaltinių  pranyksta XIII a. pradžioje. Eilės Lietuvos mokslininkų teigimu, sėlių gentis susiformavo greičiausiai VI amžiuje  pilkapių kultūros arealo rytinėje dalyje įvairiais laikotarpiais, apėmusi visus dabartinius Rokiškio ir Kupiškio rajonus, didžiąją Biržų rajono dalį, vakarinę Zarasų, šiaurines Utenos ir Anykščių rajonų dalis bei Augžemes regioną Latvijoje iki Dauguvos. Sėlių materialinė kultūra labai panaši į jų šiaurinių kaimynų latgalių, bet turi ir savitų bruožų. Deja, sėlių gyvenamoji sritis Lietuvoje iki šiol yra mažai tyrinėta, todėl ginčai dėl sėlių gyvenamo arealo lokalizacijos tebevyksta.

 Archeologinė medžiaga rodo, jog Sėlos teritorija kaip atskira kultūrinė sritis išsiskiria jau pirmaisiais mūsų eros amžiais. Nuo II a. iki VI a. šioje srityje gyvenę žmonės mirusiuosius laidojo iš smėlio supiltuose žemuose įvairaus dydžio pilkapiuose, kurių kiekvieną juosė iš akmenų

sukrautas vainikas. Pilkapyje laidoti keli ar keliolika mirusiųjų, o didesniame kartais randama ir daugiau kaip 20 kapų. Radiniai rodo, kad tame pačiame pilkapyje mirusieji kartais buvo laidojami du tris šimtus metų. Manoma, kad pilkapyje buvo laidojami vienos šeimos mirusieji. V—VI amžiais sėliai pradėjo vis rečiau pilti pilkapius mirusiųjų laidojimui. I tūkst. antrojoje pusėje gyventojų skaičius rytinėse Sėlos teritorijose  mažėti.  Tai matyti iš nedidelio to laikotarpio kapinynų ir palaidojimų juose skaičiaus. Manoma, kad dalis gyventojų išsikėlė šiauriau arba migravo į rytų Lietuvą. Panaši padėtis pastebima ir IX—XII amžiais. Nežiūrint gyventojų skaičiaus mažėjimo, X—XII a. pastebimas kultūros kilimas. Visgi, archeologinės medžiagos dar trūksta, kad būtų galima išsamiai apibendrinti sėlių etnogenezę, jų teritoriją ir materialinę kultūrą.

 Sėlių kultūra, kaip ir jų kalba, išnyko. Reikia pripažinti, kad lietuvių lingvistai, kaip ir latviai, nemažai nuveikė tyrinėdami sėlius . Būtent todėl beveik kiekvienoje Lietuvos teritorijoje vykstančioje mokslinėje konferencijoje sėlių klausimais pirmiausiai skamba kalbos tyrinėtojų pranešimai.

 Vienas iš įdomiausių sėlių išskirtinių bruožų - antropologinis skirtumas nuo kitų baltų genčių. Savo kaukolės forma sėliai skyrėsi ir nuo kaimyninių latgalių, ir nuo žiemgalių. Antropologiniu požiūriu  jie buvo artimiausi žalvario amžiaus gyventojams Pabaltijyje. Tai gali rodyti itin seną sėlių genties autochtoninę kilmę. Svarų indėlį į sėlių antropologinių tyrinėjimų aruodą įnešė latvių tyrinėtojai, ypač R. Denisova ir R. Graverė. Deja, lietuvių antropologai šioje srityje nuopelnais pasigirti negali, nes Lietuvoje sėlių antropologinės medžiagos beveik nėra (V.Kazakevičius, 2020).

 Rezultatyviausias kelias geriau pažinti sėlių kultūrą ir etninę istoriją nusidriekia per humanitarinių mokslų, visų pirma per archeologijos, istorijos, antropologijos, lingvistikos, etnologijos integraciją. Kompleksiškai taikant atskirų mokslų tyrimų metodus galima pasiekti pažangos, tyrinėjant šią dar labai mažai pažįstamą senųjų baltų gentį.                                                     

  Šiuo metu apie 2/3 buvusios Sėlos teritorijos priklauso Latvijos Respublikai, o 1/3  - Lietuvai. Vaizdingai galiu pasakyti, kad Sėlos tyrinėjimų ir dėmesio jai apimtis taip pat maždaug pasiskirsto (o gal net dar daugiau) latvių naudai. Pasak sėliškojo judėjimo entuziastės zarasiškės Rimutės Vitaitės,  Lietuvoje sėlių klausimas atrodo paliktas entuziastams- mes veikiame daugiau savo savivaldybių teritorijose  neretai ne tik be respublikinės, bet  netgi ir be vietos savivaldybių rimtesnės paramos. Dar 1992 metais Algirdo Savidinsko iniciatyva Rokiškyje buvo įkurta Sėlos kultūros bendrija, kurios veikla nutrūko organizatoriui išvykus dirbti į Kauną. Respublikoje valstybės mąstu pripažįstamas ir įvairiai remiamas etninių regionų tinklas, pagal kurį Sėla patenka į Aukštaitijos regioną, tačiau Aukštaitijos etninės kultūros globos taryba sėlių klausimų iš esmės nenagrinėja.  Latvijos mokslininkai ir regiono žmonės dirba kur kas daugiau ir produktyviau, susivieniję. Mes žinome, kad sėliškajam judėjimui didžiulį dėmesį skiria  Latvijos mokslų akademija, Latvijos Kultūros ministerija, Valstybės kultūros kapitalo fondas, savivaldybės. Tai rodo ir Latvijos valstybės vadovai- teko skaityti ne vieną Latvijos Respublikos Prezidento sveikinimą sėliškų renginių dalyviams (deja, Lietuvos Respublikos Prezidentai tokio dėmesio nėra rodę). Kaip teigė Sėlos asociacijos prezidentas prof. Janis Stradinš,“sėlių nebėra, tai archaizmas, arba tam tikros rūšies poetizmas“. Tačiau mūsų, kaip sėlių  palikuonių, patriotizmas turėtų negęsti. Latvijoje taip ir yra. 1995 m. jie sukūrė Sėlos asociaciją. Būtent J.Stradinš ir jo bendražygių iniciatyva 1999 metais  Aknystėje įvyko pirmasis Sėlos kongresas, kuriame su lietuvių mokslininkų ir kultūros veikėjų grupele teko dalyvauti ir man. Tiesa, kongreso vietą pasiekėme nelengvai, su nuotykiais, nes pedantiškieji Latvijos pasienio tarnautojai per Juodupės sienos perėjimo punktą niekaip nesutiko praleisti mūsiškių autobusėlio, kurio vairuotojas, matyt, įsivaizdavo, kad Lietuvoj ir Latvijoj tvarka ta pati ir mums teko nuo valstybinės sienos pėsčiomis kulniuoti iki pat Aknystės. Ir nors tolesniuose kongresuose man ir kolegoms dalyvauti nebeteko, bet latvių entuziazmas užkrėtė ir mus. Sėlių vardas Lietuvoje tapo populiarus. Šiuo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Palangoje, Utenoje, Pasvalyje, Rokiškyje... Zarasuose sėliai įamžinti pagrindinės aikštės pavadinime. Biržuose „Sėlos“ vardu paženklintas krašto muziejus, Vilniuje yra Sėlių gimnazija. Žodį „sėliai“ surandame ir įmonių, bendrovių pavadinimuose: štai Žemaitijoje, Raseinių rajone, yra uždaroji akcinė bendrovė „Sėlių investicijos“, o Utenoje netgi vienos iš kirpyklų pavadinimas skamba taip: Sėlių vyrų kirpykla...

 2001 m. Zarasuose įvyko mokslinė konferencija „Sėlių paveldas ir dabartis“, o 2003 m., padedant J.Stradinš, mokslinę konferenciją „Aukštaitija ir Sėlija“ Rokiškyje teko organizuoti  man. Mokslinių konferencijų tęstinumas nenutrūko ir vėliau. 2010 m. Rokiškyje  vietinės veiklos grupė kartu su Kupiškio, Biržų, Zarasų rajonų ir Utenos regionų veiklos grupėmis surengė mokslinę konferenciją „Jungtis- sėliai“. 2021 m. mokslinė konferencija sėlių tema vėl vyko Zarasuose.

 Nemažai padaryta organizuojant sėlišką leidybą. 2015 m. išleisti leidiniai „SĖLOS AKTAI. ACTA SELONIAE“, o 2021 m. „SĖLOS IR ŽIEMGALOS VYSKUPYSTĖS AKTAI. ACTA EPISCOPATUS SELONIENSIS ET SEMIGALLIENSIS“ (rengėjas ir komentatorius dr. Tomas Baranauskas), kuriuose publikuojami senieji dokumentai apie Sėlą. Norėčiau šiuos abu leidinius padovanoti seminaro organizatoriams. Iš kitų leidinių paminėtinos knygos ir katalogai: baltų archeologijos parodos katalogas „Sėliai. The Selonians“ (2007 m.) ; E.Griciuvienės knyga „Sėliai. The Selonians“ apie sėlių kultūrą ir archeologiją (2007 m.); J.A.Naktinio knyga „Sėliai rytuose ir jų senieji papročiai“ (2018 m.)- joje autorius, remdamasis vietovardžiais ir vandenvardžiais bando atkurti sėlių gyvenseną ir papročius; biržiečiai su mokslininkais ištyrinėję Astravo (VIII a.) ir Moriškių sėliškus kapininynus, išleido tam skirtus katalogus.

  Vykdoma ir kai kuri kita veikla. Lietuvoje, buvusioje Sėlos teritorijoje įsitvirtino Baltų dienos paminėjimai ant piliakalnių: su laužais, atkurtais sėliškais drabužiais ir kai kuriais papročiais. Didesnis dėmesys skiriamas tų piliakalnių priežiūrai ir įveiklinimui- ypač entuziastingai tuo užsiima kupiškėnai. Sėlių  kultūra alsuoja rajonų, kurie yra Sėlos teritorijoje, muziejų ekspozicijos.  Visi sėliški rajonai turi atkurtus sėliškus rūbus, kurie naudojami renginiuose. Nemažas dėmesys skiriamas sutartinėms (daugiabalsinėms dainoms) - kupiškėnai netgi planuoja įkurti sutartinių centrą. Zarasuose 2024-04-20 įvyks respublikinis seminaras apie sutartines.

 Atskirai norėčiau paminėti ir apie mūsų veiklą populiarinant Sėlą per turizmą.  2015 metais Vytauto Didžiojo universiteto magistrantė Vaiva Pelėkaitė savo magistriniame baigiamajame darbe „Sėlių genties paveldo pažinimo sklaida ir jo pritaikymo kultūriniam turizmui galimybių analizė“ publikavo savo atliktus tyrimus,kuriuose buvo konstatuota, kad sėlių genties paveldo pritaikymas turistų lankymui neintensyvus,  muziejų ekspozicijose neskiriamas didesnis dėmesys patraukliai interpretacijai, o edukaciniai užsiėmimai, sietini su sėlių gentimi, vyksta vangiai.Taip pat pabrėžiama, kad nėra leidinių šia tema specialiai turistams. Tiesa, pokyčių jau yra. 2023 metais kartu su latviais išleistas turizmo gidas „Sėliai“, kurį gal būt esate vartę ir skaitę. Jame yra ir lankytinų šia tema objektų Lietuvoje ir Latvijoje žemėlapis, kuriame Sėlių kelias nusidriekęs net per 735 kilometrus.  Buvusioje Sėlos teritorijoje žinoma arti 500 sėlių archeologijos paminklų ar paskirų radimviečių, kuriose aptikta archeologinių radinių, atspindinčių sėlių materialinę kultūrą. Daugiau nei 110 turizmo objektų – tai galimybė iš arčiau pažvelgti į šių genčių istoriją, kultūrą bei tradicijas.

 Atskiri maršrutai sėliška tema yra paruošti ar ruošiami ir atskiruose rajonuose.  Štai Zarasų krašto aktyvistas Gintaras Andrijauskas yra paruošęs 15 km ilgio „sėlišką“ maršrutą pėsčiomis.Jau keli dešimtmečiai po sėliškas vietas vedžioja turistus ir Rokiškio rajono Kriaunų muziejaus darbuotojas Gytis Gruzdas. Tokių pavyzdžių galima būtų pateikti ir daugiau.

Autorius: Petras Blaževičius

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama