Šv. Cecilijos globoje: keletas maestro Ričardo Makūno portreto štrichų
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Lapkričio 22-ąją Bažnyčia mini šv. Cecilijos – mergelės kankinės, nuo Viduramžių laikomos muzikos ir visų muzikantų, instrumentų gamintojų ir poetų globėja – dieną. Šia proga prisiminimais apie mokytoją Ričardą Makūną (1944 03 11 – 2025 10 14) sutiko pasidalinti Vilkaviškio katedros vargonininkas Saulius Bieliūnas.
– Kaip susipažinote su mokytoju Makūnu?
– Su mokytoju Makūnu susipažinau 1996 m. vasarą. Ieškojau mokytojo, kuris padėtų pasiruošti stojamiesiems egzaminams į Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą. Vilkaviškyje gyvenantys giminaičiai rekomendavo mokytoją Ričardą. Jį pamatęs iš karto supratau, kad tai geras ir šiltas žmogus. Visada kalbėdavo ramiai, maloniai. Už pamokas neėmė jokio atlygio. Jau per antrą ar trečią susitikimą supratau, kad tapsime draugais.
– Kokias disciplinas Jums dėstė Marijampolės aukštesniojoje pedagogikos mokykloje? Kuriais metais pats joje mokėtės?
– Mokiausi joje 1996–2000 m., pirmojoje vargonininkų specialybės laidoje. Pirmaisiais studijų metais mokytojas dėstė muzikos teoriją, ketvirtame kurse – „Mokyklinės dūdelės pagrindus“.
– Koks dėstytojas buvo?
– Labai geras, viską suprantamai išaiškindavo. Papasakodavo įdomių nutikimų, kaip muzika veikia žmogų. Pavyzdžiui, kad žmogaus viduje užprogramuoti visi muzikiniai garsai, ir paspaudus pianino klavišą netgi nematydamas klaviatūros gali pasakyti, kokia tai gaida. Visada ragindavo studentus natas vadinti gaidomis, taip esą lietuviškiau. Mano nuomone, studentams buvo per geras. Visi žinome, kad juos kartais reikia paspausti.
– Kaip sužinojote ar pajutote, kad mokytojas Makūnas buvo kūrėjas – kompozitorius ir originalus solfedžio teoretikas bei praktikas, netgi reformatorius?
– Jau per patį pirmąjį mūsų susitikimą jis man parodė savo sukurtas giesmes ir kitus kūrinius. Vėliau paskaitų metu kartais įterpdavo ir savo sugalvotų teorijų ar metodų. Kartais tos jo teorijos prieštaraudavo nusistovėjusioms tradicijoms, bet paneigti, kad jis teisus, buvo neįmanoma. Jis visada kartodavo, jog nėra žmogaus be muzikinės klausos, negalinčio dainuoti ar tiksliai intonuoti. Reikia tik nuo mažens lavinti.
– Kaip susipažinote su jo kūryba?
– Man studijuojant, mokytojas atsinešdavo savo sukurtų giesmių ir mudu apsikeisdavome kūriniais: jis man – savo, aš jam – kitų kompozitorių jam dar nežinomų kūrinių. Jo giesmės man patiko iš karto. Supratau, kad jos tarsi išėjusios iš Ričardo vidaus.
– Kaip klostėsi jūsų vaidmenys Vilkaviškio katedroje?
– Mokytojas pakvietė mane dirbti Vilkaviškio katedroje, palydėjo pas tuometinį dekaną prelatą Vytautą Gustaitį. Makūnas tuo metu akompanavo Sumos chorui. Vėliau, kai atsisakė groti, ateidavo kaip choristas ir giedodavo.
– Žvelgiant profesionalo žvilgsniu, koks jis buvo kaip vargonininkas-atlikėjas?
– Jis buvo geras vargonininkas, nes ne tik puikiai akompanuodavo, bet ir surasdavo tikslų kunigo giedamą toną, kas vargonininko profesijoje yra sunkiausia.
– Kaip žvelgiate į jo sakralinę muziką?
– Jo giesmės yra savitos, jų nesupainiosi su kitų kompozitorių giesmėmis. Turėjo savo stilių. Ypač ryški jų ritmika, savita ir harmonija. Labai skambios, tikrai nesukurtos „tam, kad būtų sukurta“, bet išjaustos, išgyventos. Kartais paklaustas, ar giesmė skambės gerai, atsakydavo: „Skambės, nes aš viduje savyje girdžiu.“
– Ar mokytojas Jums komentuodavo savo kūrinių atlikimą Vilkaviškio katedroje?
– Priekaištų niekada neturėjo, tik pasidžiaugdavo. Kartais paklausdavau patarimo, kaip giedoti, kokiu tempu. Atsakydavo, kad kiekvienas kūrinys turi savo užprogramuotą tempą ir kiek besistengtum, vis tiek sugrįžti į tą tempą, kurį nustatė kompozitorius.
– Pedagogai kartais yra linkę mokyti net už mokslo institucijos ribų. Kita vertus, mokytojas Makūnas buvo brolis Ričardas OFS, pranciškonų pasauliečių ordino narys. Vienuoliai ugdo savyje nuolankumą. Kaip šie du jo asmenybės pradai derėjo santykyje su Jumis ir su choristais?
– Sakyčiau, Ričardas buvo gimęs pranciškonu, nes nuolankumo savyje turėjo daug, jam nereikėjo jo ugdyti. O jei kartais ir pamokydavo ko nors, tai padarydavo labai kokybiškai. Jis sakydavo, kad yra pedagoginių triukų, kuriuos panaudojant mokinys net nesupranta, kad yra mokomas.
Prisimenu vieną situaciją. Buvau dar studentas. Prieš mokyklinės dūdelės atsiskaitymą jis liepė mums gerai pasikartoti ne tik kūrinius, bet ir kai kurias gamas, nes per atsiskaitymą reikės pagroti. Kitą dieną mes paklausėme, kaip groti dūdele vieną gamą. Jis atsakė, kad atsiskaitymo metu gamų groti nereikės, tai buvo slaptas pedagogikos triukas.
Šiaip mokytojas nebuvo linkęs nurodinėti. Turėdamas didžiulį žinių bagažą, turtingą muzikinę patirtį, buvo kuklus. Tik daugiau pabendravęs galėjai suprasti, kad jis buvo tikras muzikos žinovas.
– Kaip Jums atrodo, kokią reikšmę jo kūrybai turėjo tikėjimas?
– Labai didelę, nes tik Dievo vedamas žmogus gali kurti tokius kūrinius. Ne tik kūryboje, bet ir gyvenime tikėjimas jį vedė į priekį. Dievas jį naudojo kaip įrankį, kad galėtų skleisti tikėjimą žmonėms.
– Kaip Jūs manote, kokia turi būti sakralinė muzika? Ar mokytojo Makūno kūryba atitinka muzikinius Vilkaviškio parapijos poreikius?
– Sakralinė muzika turi būti tokia, kuri trauktų arčiau Dievo, padėtų žmogui melstis. Ričardo giesmės tokios ir yra. Jos mūsų katedrai tinka idealiai.
– Papasakokite apie savo vaidmenį rengiant išleisti jo giesmių knygą „Giedokite Viešpačiui naują giesmę“. Koks buvo prelato Vytauto Gustaičio vaidmuo šiame projekte?
– Prelatas norėjo visas Ričardo giesmes sudėti į vieną rinkinį, kad neišsimėtytų, o liktų ateities kartoms. Mano darbas buvo giesmes iš rankraščių perkelti į kompiuterį ir sumaketuoti knygą, prieš ją atiduodant į leidyklą. Prie šios knygos išleidimo dar prisidėjo Vilkaviškio menų mokyklos mokytoja Raimonda Kurauskienė – ji buvo tarpininkė tarp leidyklos ir manęs.
Dabar, kai yra knyga, atsiras ir daugiau chorų, kurie giedos jo giesmes.
– Anot patarlės, toks tokį pažino. Ar jūs susikalbėdavote?
– Visada susikalbėdavome labai gerai. Kodėl mes susipažinome? Tokia buvo Dievo valia. Jis tapo Dievo įrankiu ir gavo gebėjimą kurti muziką, o aš esu tas įrankis, kuris geba ją atlikti. Mes susitikome neatsitiktinai – Dievas mus suvedė.
Mokytojas Makūnas – labiausiai įprastas šio neeilinio, kukliai muzikos pedagogu save vadinusio žmogaus vardas. Kaip brolį Ričardą jį pažinojo artimieji. Rytoj, lapkričio 22-ąją, prisiminsime jį kaip kūrėją – maestro Ričardą Makūną. Pats laukė jo kūrybai skirto koncerto šv. Cecilijos dieną ir puoselėjo muzikinius sumanymus. Tikėkime, kad jie bus įgyvendinti šios šventosios globoje jau ne kaip žemiška, bet kaip dangiška muzika.
Trumpą Ričardo Makūno gyvenimo ir veiklos aprašymą galima rasti Vilkaviškio krašto e-etnografijos akademijos puslapyje www.etnografijavilkaviskis.lt.
Vilkaviškio viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė
Autorius: Saulenė PUČILIAUSKAITĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
