Janina Lapinskaitė: „Mano filmuose žmogus yra visas pasaulis“

Į pilnutėlę Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos salę žengusi režisierė Janina Lapinskaitė trumpam sustingo – ją nuoširdžiai nustebino į susitikimą su dokumentinio kino kūrėja susirinkusi minia.

Susitikimą, kokie itin reikalingi skirtingomis nuotaikomis, aktualijomis ir įvykiais trykštančiai dabarčiai, nes jie ramina ir mąstyseną sukteli į tai, kas svarbu, ilgalaikio, netgi amžina. Pavyzdžiui, laiką.

Kino ir laiko magija

„Kaimo sodyboje yra laikrodis, kurio tiksėjimas man panašus į švelnų graužimą, tarsi ant stalo palikau prakąstą obuolį, kurio šerdį švelniai graužia kirminas: grigžt grigžt grigžt... Šis garsas man nėra atgrasus. Nakties tyloje mėgstu jo klausytis. Tai laikas. Kad ir kaip juo džiaugtumės, jis eina viena kryptimi“, – kalba Janina Lapinskaitė.

Daugiau nei 30 metų praėjo nuo jos debiuto – 1994-ųjų dokumentinio filmo „Toks mano likimas“ apie Varėnos rajono Margionių kaimo žmones.

„Visai neseniai buvau ten grįžusi – kai kas nepasikeitė. Tarkim, iki šiol po medžiu deginamas laužas. O iš mano filmuotų personažų tik du gyvus radau. Tačiau kai vėl visi peržiūrėjome filmą „Toks mano likimas“, atrodė, kad išėjusieji grįžo. Vėl juokėmės su jais. Tai ir yra kino magija, kurios nėra teatre. Gyventi pasilieka žmonės, personažai. Persipina kino ir gyvenimo laiko magija“, – pasakoja kūrėja.

Janina Lapinskaitė. G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Kaip Žemaitė

J. Lapinskaitė kino režisūroje debiutavo vėlai – perkopusi 40-metį.

„Anksčiau kine dominavo vyrai – bijojau. Žvelgdama į Algimantą Puipą puikiai supratau, kaip sunku. Visgi išdrįsau. Paauginau vaikus, o jau tada ėmiausi dokumentikos. Esu seno kirpimo žmogus: žinojau, kad laiko nebeatsuksiu, jis nepasikartos, todėl norėjau patirti jų augimą. Tuo vėlumu esu panaši į rašytoją klasikę Žemaitę“, – šypsosi režisierė.

Dabar jos kūrybinėje sąskaitoje – 14 dokumentinių ir vienas vaidybinis filmas, prizai šalies ir tarptautiniuose festivaliuose, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Smėlis tarp pirštų

Nuo pat pradžių J. Lapinskaitę domino paraščių žmonės, tiesa, toli gražu ne visada tai buvo priimtina Lietuvai.

„Dokumentinis filmas „Iš elfų gyvenimo“. Šalis dar jautė euforiją dėl atgautos laisvės, nepriklausomybės – jautėmės dideli. O čia – maži žmogeliukai, kuriuos pavadinau elfais. Man sakė: pala, nenorime taip pristatyti Lietuvos. O užsienis sutiko itin šiltai – jiems tai buvo istorija apie mūsų šalies gebėjimą priimti kitokius žmones. Panašiai buvo su filmais „Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“, „Šokanti ant stogų“. O jau kai įvertina užsienis, staiga imi patikti ir saviškiams“, – šypteli režisierė.

Jos įsitikinimu, dokumentika neįmanoma be improvizacijos.

Medžiaga – kaip smėlis tarp pirštų. Kiekvienas personažas atneša savo dalį, krūvį, indėlį.

Pas kiekvieną reikia praminti savo takelį – režisieriui, niekam kitam.

„Negali tiesiog atvažiuoti ir sakyti: noriu jus filmuoti. Teko belstis į duris kitų žmonių, kad filmas įvyktų. Lėkti zovada bekele su arkliais. Naktimis vežioti alkoholinius gėrimus. Miegoti 150 cm lovelėje. Mat herojai bet kada gali apsigalvoti, atšaukti sutartį. Pavyzdžiui, „elfų“ atvejis. Kreipiausi į jų įmotę Eleonorą. Keliskart susitikę jaukinomės vieni kitus. Regis, atsirado abipusis supratimas. O tada atvažiuoju su filmavimo komanda, o jie man: „Tu filmuoti gali, o komanda tegu važiuoja namo.“ Išvažiavome visa grupe, verkiau iš nevilties. Visgi nutarėme apsisukti ir grįžti. Matom – mano herojai vis dar stovi kone ta pačia poza ir laukia. Sunerimę, kad pravirkdė“, – prisimena J. Lapinskaitė.

G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Iš poreikio

Kaip atsiranda filmai? J. Lapinskaitė pasakoja, kad iš pradžių gimsta poreikis kalbėti viena ar kita tema, o tada ima kristi gyvenimo kortos – tarsi įelektrintas imi traukti savęsp viską apie tai.

Iš laikraščių, laidų, interneto ir kt.

„Prieš atsirandant filmui „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ norėjau kurti apie vienatvę. Staiga pamatau laikraštyje straipsnį apie Rokiškio rajone gyvenantį keistuolį menininką. Savavališkai nukirto ąžuolą – gavo baudą. Paliko žmona, vaikai... Supratau: mano. Nuvažiuoju pas Venecijų, matau – kalbasi su vabalais, gyvuliais. Vienatvė, kuri būna skirtinga. Galvoju: kaži koks filmas išeitų? Taip pasiūliau pažaisti kiną. Tiesa, lengva nebuvo“, – prisimena.

Advokatas – ne prokuroras

Režisierė dėkinga visiems savo herojams už tai, kad ja patikėjo ir pasitikėjo. Kartu pabrėžia, kaip svarbu režisieriui moralinis kompasas.

„Kalbėdavomės su mano filmo „Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“ pozuotojomis. Ir kaskart atskirdavau, ką pasakoja man kaip žmogui, o ką – režisierei. Šios moterys buvo įpratusios apsinuoginti studentams, tačiau ne kamerai. O kažkuriuo momentu pajuto, kad nepasinaudosiu, nepasityčiosiu“, – pasakoja.

Žinoma, yra ir kita pusė – išsitrina bendravimo ribos.

„Mano filmuose žmogus yra visas pasaulis. Įlįsdamas į skirtingus personažus neišvengiamai suartėji. Būdavo, mano pozuotojos skambina 10 valandą nakties – atvažiuok. Ir atvažiuodavau, būdavo, dainuodavome, pasakodavosi istorijas. Ką jose radau? Man tos moterys gražios, priimtinas jų gyvenimas. Yra nelengvų istorijų – štai viena baigė baleto studijas Sankt Peterburge. Grįžo į Lietuvą, ištekėjo, o vyras liepė šokį mesti. Moteris pradėjo gerti. Man pasakojo: sunkiausia paslysti pirmąkart – toliau ristis žemyn lengva. Kita vertus, savo studentams sakau: dokumentinio kino režisierius turi būti savo herojaus advokatas, o ne prokuroras“, — teigia J. Lapinskaitė.

G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Blogiukas

Ar sunku filmuoti neturinčius patirties? Viešnia teigia, kad jos dokumentika yra hibridinė – personažai nedaro jiems neįprastų dalykų, tačiau neapsimeta, kad kameros nėra.

„Elfai“ iš pradžių stovėdavo statiški – tarsi fotosesijai. Paskui tiesiog pasiūliau: o gal imkime ir pažaiskime kiną? Jie supranta, kad operatoriui pasakius „stop“, nustosim filmavę. Tol žaidėm, kol „elfai“ ėmė nebegirdėti to „stop“, – pasakoja J. Lapinskaitė.

Režisieriai itin sunku baigus filmuoti paleisti į jos gyvenimą atėjusius žmones.

„Baigus „elfus“ Elvyra paklausė, kada vėl atvažiuosiu. Pažadėjau: pavasarį, kai obelys žydės. Tačiau prasidėjo pristatymai, kelionės, viskas užsisuko, ėjo ir praėjo pavasaris, ruduo... Obelys nebežydėjo, kai nuvažiavau. Ir supratau, kaip įskaudinau nesilaikydama žodžio. Pabaigus filmavimus, Venecijus skambindavo rytais ir skaitydavo eiles. Vis dar laukdavo Antavilių pensiono gyventojai. Kai pasakiau kurianti naują filmą, netgi supyko, kad man jų nebepakanka. Jie negalėjo suprasti, kad režisierius iš esmės blogiukas. Žmogus jam yra molis, kurį minko, o paskui eina kitur“, – sako J. Lapinskaitė.

Dėkinga

J. Lapinskaitė dėkinga ir savo aktorystės karjerai.

„Teko dirbti su puikiais aktoriais: amžinatilsį Kostu Smoriginu (buvo mūsų šeimos draugas), Vytautu Paukšte, Juozu Budraičiu ir kitais“, – mena režisierė.

Jos teigimu, režisūra aktorystei ir trukdo, ir padeda.

„Privalai žinoti savo vietą ir darbą. Jei režisierė – režisuok, aktorė – vaidink. Tiesa, paprasta nebūna – kartais vaidindama negali išmesti minčių apie kadruotę“, – šypsosi.

Šiuo metu J. Lapinskaitė išgyvena kūrybos pauzę, užsiima tik darbu su studentais.

Pasak jos, kol kas ištikusi kūrybinė tuštuma arba negalėjimas koncentruotis.