Aleksandras Špilevojus rekomenduoja meną

Šįkart kviečiame pažvelgti į kultūrą akimis žmogaus, kurio kūryba ir mąstymas nuolat balansuoja tarp teatro, muzikos ir jautraus žvilgsnio į žmogų.

Režisierius ir aktorius Aleksandras Špilevojus dalijasi savo kultūriniais atradimais – nuo muzikos, lydinčios kūrybinį procesą, iki kino, literatūros ir fotografijos.

Muzika

Pastaruoju metu imu vis daugiau mėgautis tyla.

Ypač, kai atsiduriu toliau nuo miesto – mūsų šeimos vienkiemyje ar gamtoje.

Tačiau kai vairuoju ar vaikštau triukšmingesnėmis miesto gatvėmis, mano ausinėse dažniausiai skamba „Radiohead“ (nuotraukoje) kūryba.

Jau daugelį metų nerandu nieko, kas pakeistų šios grupės muziką mano grojaraštyje. „Radiohead“ dažnai skamba ir tuomet, kai rašau pjeses. Kiekviena sukurta pjesė man asocijuojasi vis su kitu šios grupės albumu. Mėgstu juos visus, bet šiomis dienomis vėl ir vėl suku dvi jų dainas – „Pyramid Song“ ir „Myxomatosis“.

Jei kas klausysitės jų muzikos pirmą kartą, itin rekomenduoju rasti tam ramų laiką, kai galėsite patogiai atsisėsti ir įsiklausyti į muzikos erdviškumą.

Tam, beje, prireiks geresnių ausinių arba kokybiškų garsintuvų.

Filmas

Rekomenduočiau pasižiūrėti Martino McDonagho filmą „Salos vaiduokliai“ („The Banshees of Inisherin“).

Tai gana lėtas, bet psichologiškai įtemptas filmas, kupinas subtilaus humoro ir kerinčios kino estetikos.

Šio filmo dramaturgija yra aukščiausio lygio – stiprus, nenuspėjamas scenarijus, daugiaplaniai personažai, jų santykių sudėtingumą atskleidžiantys aštrūs dialogai, jautrūs monologai.

Pagrindiniai šio filmo veikėjai susiduria su rimtomis, neišsprendžiamomis dilemomis, kurios verčia įtemptai mąstyti ir patirti fontaną jausmų ne tik juos, bet ir filmo žiūrovus.

Ne veltui filmas prieš porą metų nominuotas net devyniems „Oskarams“, o Martinas McDonaghas laikomas bene geriausiu šiuolaikiniu pasaulio dramaturgu.

Knyga

Rekomenduočiau paskaityti bet kokią ne elektroninę grožinės literatūros knygą.

Šiandien mes skaitome labai daug tekstų telefonuose, kompiuteriuose, elektroninėse skaityklėse. Todėl vien pats pabėgimas nuo įrenginio ekrano būtų jau gana naudingas daugeliui mūsų.

Ypač, jei mūsų rankose atsirastų būtent grožinės literatūros kūrinys.

Pastaruoju metu knygynų vitrinose ir mūsų gyvenimuose tokiai literatūrai lieka vis mažiau vietos.

O aš tikiu, kad gera proza ir poezija šiandien itin reikalinga – ji mus turtina, plėsdama akiratį ir pasaulio suvokimo galimybes, ugdo intuityvų tiesos pojūtį, leidžia giliau pažinti tai, kas netelpa į mūsų materialios kasdienybės rėmus.

O jei vis dėlto yra noro pažvelgti į mus supantį šiandienos pasaulį, rekomenduoju Vaclavo Havelo „Laišką Gustavui Husakui“.

Kai šiandien skaitau šio čekų autoriaus tekstą, atrodo, kad rašoma apie mūsų dienų Lietuvą ir iššūkius, tenkančius mūsų tautai šiomis dienomis.

Šį ir kitus puikius tekstus, atspindinčius mūsų dienų realijas, galima rasti Kultūros asamblėjos puslapyje.

Fotomenas

Rekomenduočiau rasti interneto paieškoje Dmitrijaus Markovo nuotraukas.

Tai neseniai tragiškai miręs fotomenininkas, kuris pasaulį fotografuodavo savo paprastu telefonu, bet jo darbai buvo ir tebėra eksponuojami svarbiausiuose viso pasaulio muziejuose.

Jis rasdavo būdų itin jautriai ir pagarbiai fiksuoti pasaulius žmonių, kurie yra visuomenės paribiuose ir užribiuose.

Jo kadrų pagrindiniais veikėjais tapdavo gilių provincijų gyventojai, benamiai, nuo alkoholio ar narkotikų priklausomi žmonės, įkalinimo įstaigose atsidūrę paaugliai ir kiti.

D. Markovo nuotraukos leidžia pamatyti šiuos žmones visiškai kitaip, sužadina norą ieškoti tikro ryšio su tais, kas yra už mūsų socialinio burbulo ribų, skatina empatiją, atjautą, pagarbą ir meilę žmonėms, kuriuos visuomenė linkusi atstumti ir nematyti.