Tauragės pilies mūrai mena psichiatrinę ligoninę (I dalis)
Tauragės kurjeris
Turinį įkėlė
https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/taurages-pilies-murai-mena-psichiatrine-ligonine/
Šiandien gali atrodyti neįprasta, kad dešimtmetį Tauragės pilies sienos buvo priglaudusios psichiatrinę ligoninę (1916–1926 m.). Tuo metu tai buvo vienintelė tokio pobūdžio įstaiga Lietuvoje, teikusi pagalbą žmonėms, kurių artimieji nebepajėgdavo jų prižiūrėti ir gydyti namuose. Nors sąlygos šioje ligoninėje toli gražu neprilygo šiuolaikiniams standartams, ji atliko itin svarbią socialinę ir medicininę misiją – rūpinosi labiausiai pažeidžiamais visuomenės nariais.
Didelę reikšmę ligoninės veiklai turėjo gydytojas Juozas Blažys ir jo asistentas Jonas Kairiūkštis. Jų pastangos neapsiribojo vien praktine pagalba pacientams – abu medikai ligoninėje atliko mokslinius tyrimus, dalijosi pastebėjimais ir patirtimi žurnale „Medicina“. Būtent jų publikacijose užfiksuoti duomenys ir tapo svarbia šio straipsnio atrama, leidžiančia iš naujo pažvelgti į unikalią Tauragės psichiatrinės ligoninės istoriją.
Netikri ligoniai
Psichiatrinė ligoninė Lietuvoje veikė Naujojoje Vilnioje nuo 1903 m. Ten galėjo būti gydoma apie 1000 pacientų, o dirbo 11 gydytojų.
Pirmojo pasaulinio karo metu ligoninė atsidūrė ties fronto linija, todėl buvo perkelta į Slavianską (Ukraina). Nemaža dalis ligonių buvo tiesiog paleisti ir palikti likimo valiai.
Užėmę Lietuvą vokiečiai nutarė įkurti psichiatrinę ligoninę Tauragėje ir tam tikslui panaudojo Tauragės muitinės pastatą (dabar vadinama Tauragės pilimi). Psichiatrinė ligoninė oficialiai pradėjo veikti 1916 m. spalio 13 d.
Ligoninės vadovo pareigas ėjo vokietis apskrities gydytojas Steuernagelis. Ūkio vedėju ir prižiūrėtoju buvo paskirtas vienas kareivis. Žemesnįjį personalą sudarė slaugės, kurių viena dalis buvo atgabenta iš Vokietijos, o kita – iš Naujosios Vilnios ligoninės.
Į šią gydymo įstaigą buvo surinkti ne tik psichikos ligomis sergantys žmonės, bet ir tie, kurie, vokiečių manymu, galėjo būti šnipai ar tiesiog nelojalūs piliečiai. Tokie asmenys buvo įrašomi į ligonių sąrašus ir verčiami gyventi su sergančiaisiais.
Už gydymą psichiatrinėje ligoninėje reikėjo mokėti nuo 2,5 iki 12 markių per dieną, priklausomai nuo palatos. Išlaidos už ligonių išlaikymą teko arba giminėms, arba apskrities valdžiai, iš kurios sergantysis buvo atsiųstas.
Kalėjimas ar ligoninė?
Vokiečių okupacijos metais Tauragės pilis priminė kalėjimą. Įspūdį sustiprino langai, kurių du trečdaliai buvo užmūryti, o viršus uždengtas grotomis.
Apskrities gydytojas Steuernagelis pas ligonius eidavo retai ir tik nešinas lazda, nors įprastai jos nenaudodavo. Gydytojas lietuviškai nemokėjo, todėl menkai tesuprato ligonių psichinę būklę. Pacientų ligos istorijos nebuvo rašomos.
Bendrose palatose buvo įkurdinti ir sveiki, ir užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys. Ligoniai gulėjo medinėse lovose, kuriose karaliavo blakės. Krosnys buvo apgriuvusios, todėl prastai šildė, o dėl nesandarumo į palatas patekdavo dūmų.
Maitinimas taip pat buvo apverktinas: ligonis savaitei gaudavo 400 gramų duonos, 50 gramų mėsos ir 60 gramų riebalų. Gydytojas J.Blažys, 1918 m. pradėjęs dirbti ligoninėje, prisiminė makabrišką atmosferą, kai visi ligoniai sutartinai šaukdavo: „Valgyti, valgyti!“
Nestebina, kad dėl tokių nežmoniškų sąlygų mirtingumas šioje medicinos įstaigoje buvo labai aukštas. Tai patvirtina statistiniai duomenys: 1916–1919 m. (iki rugpjūčio mėnesio) ligoninėje gydėsi 492 asmenys, iš kurių 73 % mirė. Daugiausia gyvybių nusinešė dizenterija, inkstų uždegimai ir maisto stygius.
Sklido kalbos, kad ligoniai čia specialiai marinami badu, todėl žmonės bijojo atsidurti šioje mirtimi dvelkiančioje įstaigoje.
Žymiausias tarpukario psichiatras
Naujas psichiatrinės ligoninės etapas prasidėjo tada, kai joje įsidarbino gydytojas J.Blažys, vėliau tapęs bene pirmuoju ir vienu žymiausių tarpukario Lietuvos gydytoju psichiatru.
Juozas Blažys gimė 1890 m. gegužės 2 d. Šiauliuose. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau studijavo Sankt Peterburgo karo medicinos akademijoje, kurią baigė 1914 m. Dar būdamas studentu labiausiai domėjosi psichiatrija ir neurologija. Pirmojo pasaulinio karo metu dirbo įvairiose Rusijos karo ligoninėse.
Juozas Blažys Tauragės psichiatrinėje ligoninėje įsidarbino gydytojo asistentu 1918 m. rugpjūčio 15 d. 1918–1924 m. ėjo Tauragės psichiatrinės ligoninės vedėjo pareigas, o kurį laiką – ir Tauragės apskrities gydytojo. Buvo novatoriškas medikas, siekęs taikyti modernius gydymo metodus. Dar 1919 m. J.Blažys išvyko į Didžiąją Britaniją, kur susipažino su pažangiausių psichiatrinių ligoninių veikla. Grįžęs į Lietuvą, 1920–1921 m. ,vis dar dirbdamas Tauragėje, skaitė psichiatrijos kursą Aukštuosiuose kursuose Kaune, taip prisidėdamas prie naujų medikų rengimo.
1924 m., įkūrus Lietuvos universitetą, J.Blažys buvo išrinktas Nervų ir psichinių ligų katedros bei jai priklausančios klinikos vedėju, todėl Tauragės psichiatrinės ligoninės vadovo pareigas paliko.
1935 m. J.Blažiui buvo suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. Tais pačiais metais gydytojas išleido knygą „Įvadas į psichiatriją“, kuri laikoma jo svarbiausiu veikalu. 1938 m. jis netgi išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto prorektoriumi.
Laisvalaikiu J.Blažys mėgo skaityti grožinę literatūrą, domėjosi kalbomis. Gydytojas gerai mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbas.
Profesoriaus bičiulis gydytojas Vytautas Bendoravičius pasakojo, kad J.Blažys išmokdavęs, pavyzdžiui, rumunų, bulgarų ar kokia kita kalba eilėraščių ir juos mėgdavęs deklamuoti. Sykį susidomėjęs ispaniška knyga apie anatomą Kachalį, ją perskaitė originalo kalba.
Gydytojas buvo aistringas keliautojas. Studijų metais keliavo po Aziją, 1924 m., mokslinių tikslų vedamas, apie pusmetį gyveno Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. Vyko į Psichinės higienos kongresus Prancūzijoje, JAV, kur netgi skaitė pranešimą.
Juozas Blažys labai mėgęs skraidyti lėktuvais. Gydytojas V.Bendoravičius pasakojo tokią istoriją, būdingą bičiulio gyvenimui: „<...> išėjo kartą pasivaikščioti, pamatė lenkų lėktuvą, besiruošiantį skristi į Vilnių, pačiupinėjo kišenių, užsienio pasas jame buvo, na, tai sėdo ir nuskrido į Vilnių, o pasivaikščiojęs po miestą aplankė senus Trakus, vakare grįžo traukiniu į namus“.
Gydytojas buvo ramaus, nuoširdaus, tolerantiško būdo. Mažai tesirūpino savo finansine padėtimi, o savo pinigus išleisdavo mokslo reikalams.
Mirtis jį ištiko netikėtai 1939 m., dar neturint nė 50 metų. Profesorius pajuto krūtinės plote nedidelį skausmą ir apie tai užsiminė savo kolegoms. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad išties esama problemų su širdimi, todėl J.Blažiui patarta kelias dienas pasilikti ligoninėje ir pailsėti. Jis juokavęs: „Mane norite padaryti ligonį. Aš visai tvirtai jaučiuosi“. Praėjus kelioms valandoms po šių žodžių, jis mirė.
Surengtos didelės laidotuvės, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Daug iškilių asmenų sakė pagerbiamąsias kalbas apie velionį. J.Blažio bičiulio dr. Balio Matulionio žodžiai jas tiksliai apibendrina: „Tai buvo plataus masto profesorius ir mes šiandien neturime jam lygaus žmogaus, kuris galėtų jį toje specialybėje pavaduoti“.
Ligoninė – Lietuvos rankose
1918 m. lapkritį pradėjo aiškėti, kad netrukus vokiečiai privalės ligoninę perleisti tikriesiems šeimininkams. Gruodžio pradžioje gydytojas J.Blažys buvo paskirtas Tauragės apskrities gydytoju, o gruodžio viduryje ligoninė buvo perduota Lietuvai. Sėkmingai pavyko perimti beveik visą ligoninės turtą: baldus, vaistus, skalbinius, ūkio produktus, nors vokiečių valdžia davė paliepimą išparduoti viską, kas nebūtina ligoninės tolimesniam veikimui, ir taip pasipelnyti.
Deja, ramūs laikai į ligoninę atėjo ne iškart. Tauragėje tebebuvo pilna apsiginklavusių vokiečių, kurie ateidavo į ligoninės kiemą vogti malkų. Besitraukdami vokiečiai ar bermontininkai netgi pavogė du arklius.
Gydytojas J.Blažys skundėsi ir Lietuvos kariuomenės nenoru pasišalinti iš ligoninės pastatų. Vietinė intendantūra buvo užėmusi šios medicinos įstaigos duonos kepyklą ir čia įsirengusi savo valgyklą, kieme laikė savo arklius bei kitus gyvulius. Kiemo vartai nebūdavo uždaromi, todėl ligoninės teritorijoje vaikščiodavo pašaliniai asmenys, kas apsunkino šios medicinos įstaigos darbą. Galiausiai buvo kreiptasi į Krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos skyriaus viršininką generolą Vladą Nagevičių ir tik taip pavyko 1920 m. liepos mėnesį priversti intendantūrą palikti ligoninės erdves.
Ligoninės trobesiai
Gydytojas J.Blažys 1922 m. spaudoje išsamiai aprašė Tauragės psichiatrinę ligoninę. Šio aprašo sutrumpinta versija pateikiama toliau.
Ligoninė buvo aptverta aukšta mūrine siena. Iš pastatų komplekso galinės pusės buvo sodas ir daržas, kur augintos roputės, kopūstai ir kitos daržovės. Pagrindiniame pastato korpuse (atsuktas į dabartinę Dariaus ir Girėno gatvę) buvo įsikūrusi pati ligoninė. Kitame korpuse (atsuktas į dabartinę Jūros gatvę) greičiausiai veikė raštinė, vaistinė, ambulatorija, buvo įrengti gydytojo ir ūkio vedėjo butai. Atskiruose pastatuose įkurta virtuvė ir duonos kepykla, sandėliai ir tarnautojų kambariai bei pirtis. Visa teritorija apėmė 2 hektarų plotą.
Pirmame ligoninės pastato aukšte buvo paskirti septyni kambariai neramiems ligoniams ir keturi kambariai ramiems pacientams, dėl savo būklės negalintiems socializuotis. Vienas kambarys buvo paliktas atsargai, o kitas – skirtas siuvyklai. Dar du kambariai atiteko slaugytojoms.
Antrame aukšte įsikūrė vyrų skyrius. Ligoniams skirti septyni dideli kambariai, o vienas jų tarnavo kaip valgomasis ir vieta, kur ligoniai leisdavo laisvalaikį. Šiame aukšte vienas kambarys buvo paliktas slaugytojoms.
Trečiame aukšte įkurdintas moterų skyrius su septyniomis palatomis, valgomuoju ir kambariu slaugytojoms. Šio aukšto patalpos anksčiau naudotos kaip skalbinių džiovykla ir sandėliai, kol 1921 m. buvo suremontuotos ir pritaikytos ligonių palatoms.
Antrame ir trečiame aukštuose koridoriaus nebuvo. Kambariai buvo pereinami iš vieno į kitą, kas neatitiko ligoninėms taikomų standartų.
Rūsyje gyveno darbininkai, laikytos maisto atsargos, kai kuriais atvejais įkurdinami ir itin neramūs pacientai. Neturint tinkamesnių patalpų, rūsys atliko ir lavoninės funkciją, kur buvo atliekami skrodimai.
Ligoninės ventiliaciją atlikdavo natūraliu būdu – atidarant langus, nes specialios įrangos neturėjo. Nebuvo ir vandentiekio bei kanalizacijos. Elektra buvo įvesta, tačiau šviesa degė tik iki 23 valandos. 1922 m. rudenį, vykdant naujos elektros stoties statymo darbus, elektra išvis nebetiekta.
Problemos dėl finansavimo
Nuo 1919 m. Sveikatos departamentas ligoninę finansavo nereguliariomis subsidijomis, kurių nepakako. Pavyzdžiui, 1920 m. ligoninės planuota sąmata buvo 194 760 auksinų, tačiau Sveikatos departamentas išmokėjo tik 102 000 auksinų, taigi ligoninė baigė metus su 80 000 auksinų skola.
Nemažą dalį biudžeto turėjo sudaryti iš už ligonių gydymą gautas mokestis. Deja, šią rinkliavą surinkti buvo labai sudėtinga, kadangi giminės dažniausiai nenorėjo mokėti, o valsčius, iš kurio pacientas atkeliavęs, taip pat kratėsi šios prievolės. Daug brangaus laiko reikalaudavo susirašinėjimas su valsčiais ir pacientų giminaičiais, bandant išsireikalauti pinigų. Pavyzdžiui, 1923 m. už ligonių išlaikymą turėjo būti gauta 90 892 Lt, tačiau iš šios sumos ligoninės biudžetas papilnėjo tik 26 040 Lt (dalis šių pinigų buvo skolos iš 1922 m.).
Neretai giminės už pirmus kelis mėnesius mokestį sumokėdavo, o po to tarsi pamiršdavo apie pasiligojusį artimąjį. Būdavo net tokių atvejų, kad giminaičiai atsisakydavo toliau mokėti mokestį, tačiau nebesutikdavo ligonio atsiimti. Leisdavo suprasti, kad, jei nėra galimybės pagydyti, neprieštarautų, jei ligonis būtų tiesiog numarintas.
1921 m. ligoninėje dirbo vedėjas, ūkvedys, 10 slaugytojų ir 8 žemesni tarnautojai (virėjos, skalbėjos, darbininkai ir vartininkas). Dėl nepakankamo finansavimo algos buvo mažos, todėl dalis darbuotojų išėjo iš darbo, tačiau Sveikatos departamentas vis tiek nesutiko kelti algų. Gydytojui J.Blažiui teko savo iniciatyva padidinti atlyginimus, kadangi darbuotojų stygius kėlė grėsmę, kad bus paralyžiuotas ligoninės darbas.
Tęsinys kitame „Nepapasakotų istorijų“ numeryje.
Autorius: Vaiva Kiniulienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
