Kunigas Juozapas Čaplikas-Šimtakojis (1876–1961)

Kunigas Juozapas Čaplikas-Šimtakojis (1876–1961)...Mano tėvas 1880-ais metais pardavė ūkį Samūniškių kaime ir pirko pustrečio valako žemės Ryliškių dvare. Šis tuomet priklausė ponui Šachnai, kuris gyveno kažkur kitur; dvarą buvo išnuomojęs Stumbrauskui. Ryliškių dvarą pirko susidėję trise: tėvas, Bloznelis ir Dundys. Vėliau Dundys savo dalį perleido Jankauskui. Dvare buvo 7,5 valako žemės. Dvarvietė su daržu, sodu teko Blozneliams. Tėvas su mano broliu Petru pasistatė namus savo sklype ir čia gyveno. Iš čia aš vaikščiojau į Merkinės mokyklą, o vėliau per Seirijus ir Seinus važiuodavau mokytis į Suvalkų vyrų gimnaziją. Ją baigęs įstojau į Vilniaus kunigų seminariją, o po jos gavau vikaro vietą Varėnoje. 1907 ar 1908 metais man netikėtai pranešė, kad tėvas, įkritęs į rūsį, smarkiai susitrenkė – vos gyvas, kviečia testamentui. Nuvykęs į tėviškę sužinojau, kad mano broliams Jurgiui ir Petrui paskyrė po valaką, o man pusvalakį žemės. Jurgis savo valaką paėmė rytinėje dalyje, o Petras priešingoje – vakarinėje pusėje, mano pusvalakis liko viduryje. Man paveldėta žemė buvo nereikalinga, pasiūliau tėvui ir broliams ant jos pastatyti Čaplikų šeimos koplyčią. Mano pasiūlymui visi pritarė. Galvojau, kad kada nors rasis ir koks kunigas, kuris panorės čia gyventi, tai galės ir ta žeme naudotis. Apie 1910 metus padavėm rusų valdžiai prašymą, kad leistų pasistatyti Ryliškiuose Čaplikų šeimos mūrinę koplyčią. Bet rusų valdžia prašymą vėlino, klausimo iki pat karo neišsprendė. Karui prasidėjus, koplyčios statyba savaime atkrito. Užėjus vokiečiams pasitraukiau į Rusijos gilumą. Grįžau į Lietuvą su kitais jos tremtiniais 1918 metais. Vyskupas į parapiją kol kas neskyrė, tad grįžau į savo tėviškę pas brolius. Čia ir kilo mintis vėl užsiimti koplyčios statymo reikalais. Be to, buvo dar ir kitų svarbių priežasčių. Dar prieš karą Nemunaityje klebonas kun. Feliksas Baltuška pastatė geltonų plytų bažnyčią. Senoji medinė liko stovėti šventoriuje. Ja susidomėjo Pieriškių dvarponis Deginevičius, nupirkęs pastatė ant savo žemės. Paskui, iš Vilniaus vyskupo išsirūpinęs kunigą, pradėjo kurti parapiją. Kadangi šios parapijos sumanytojai ir jos steigėjai buvo lenkai: Deginevičius, Karčiauskas ir kiti, tai ir parapija buvo organizuojama lenkiška dvasia. O tai buvo 1918 metai, kada jau sklido Vilsono tautinio apsisprendimo šūkiai. Lenkų dvarponiai, ketindami Lietuvą pajungti Lenkijai, pradėjo net ir mano tėviškės apylinkėse skleisti lenkišką orientaciją. Pieriškių bažnyčia gavo sulenkėjusį kunigą Dabulevičių, kilusį iš Simno. Nors ir mokėjo lietuviškai, pamaldas laikė lietuvių kalba, tačiau organizavo lenkiškas draugijas, kurių nariai nešiodavo lenkiškas emblemas. Net ir lietuviško Druskininkų kaimo jaunimas pradėjo vaikščioti nebe Vytimi, bet baltu ereliu pasikaišęs. Sąmoningiems lietuviams tai nepatiko. Kuomet 1918-ais metais grįžo iš Rusijos lietuvių inteligentai, pradėjo rastis lietuviška veikla, visai priešinga tai, kuri sklido iš Pieriškių. Man gyvenant tėviškėje buvo neparanku eiti mišioms į lenkuojančią Pieriškių bažnyčią. Kadangi vyskupas vis dar nedavė man parapijos, tai ir vėl giminėms iškėliau klausimą dėl Ryliškių koplyčios statybos. Dabar leidimo nereikėjo, tai greitai sutarus, padedant broliams ir giminėms, pastačiau ant savo pusvalakio nedidelę medinę 7x7 metrų dydžio koplyčią. Kai ją reikėjo pašventinti, galvojome, kokį šventąjį parinkti globėju. Kadangi kaimynų parapijose buvo vyriški vardai, tai apsistojome ties moterišku – Šv. Monikos vardu. Ji buvo pavyzdinga moteris, našlė, motina. Be to, ir viena sesuo buvo Monika. Vėlyvą rudenį pašventinus koplyčią, čia pradėjau laikyti pamaldas. Atėjo 1919 metų pavasaris. Vilnių užėmė lenkai, jie įsitvirtino ir Merkinėje. Mano kaimo ir jo apylinkių lietuviai nusistatė prieš lenkus, nutarė padėti Lietuvos kariuomenei. Apsisprendė gintis, susitelkė į būrį. Taip atsirado Ryliškių šauliai, kuriems vadovavo mano brolis Jurgis. Apie jį ir šaulius pradėjo telktis ir kiti lietuviai. Siekimas laisvo, doro ir ramaus gyvenimo plito visoje apylinkėje. Prie to prisidėjo ir pirmoji, nors nedidelė Ryliškių šventovė – Šv. Monikos bažnyčia. 1896 m. „Amerikos lietuvių susivienijimas“ Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjo leisti lietuvišką laikraštį „Tėvynė“. Jame būdavo kun. Juozapo Čapliko, slapyvardžiu Juozas Šimtakojis, straipsnių. Jis savo pastebėjimus paskelbė 1901 m. laikraštyje „Tėvynė“, per tris numerius“ Nr.44–46. Leidinio „Merkio kraštas“ skaitytojams pateikiamas tautosakos rinkėjo ir skelbėjo kun. Juozapo Čapliko XX a. pradžios „Ryliškių sodžiaus aprašymo“ tekstas (stilistika neredaguota – G. L.). Tai labai įdomus ir išsamus to laikmečio kaimiečių gyvenimo, jų buities pastebėjimai. Bus daugiau

Autorius: Gintaras Lučinskas, Alytus

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama