Gyvenimo dilemos, kuriomis susiduria kiekvienas

„Juokas pro ašaras.“ „Pyktis su liūdesio atspalviu.“ „Laimingas, bet tuo pačiu metu išsigandęs.“ Ar teko patirti vienu metu tokią emocijų ambivalenciją? Panašiai gali nutikti su požiūriu ar mintimis. Pavyzdžiui, svarstant apie žmogų kaip sutvėrimą, kyla prieštaringa mintis: kažkuria prasme esame primityvūs dėl turimų instinktų, tačiau tuo pačiu metu – sudėtingi ir painūs.

Visi jausmai yra svarbūs

Paprastai prieštaringumas yra platesnis terminas, kuris apima mintis, požiūrį ar vertybes. Tačiau psichologijoje, kai asmuo vienu metu jaučia prieštaringas emocijas, tai vadinama – emocijų ambivalentiškumu. Būtent prieš tai pateikti pavyzdžiai iliustruoja, kaip tai gali atrodyti gyvenime. Pastebėjau, kad žmonės neretai išsigąsta akimirkos, kai suvokia jaučiantys prieštaringas emocijas vienu metu. Neretai išgąsdina tokie jausmai ir pats faktas, kad jie gali egzistuoti kartu. Tokiais momentais tenka normalizuoti, jog kartais žmogui būdinga jausti emocijų ambivalenciją: ir liūdesį, ir džiaugsmą kartu, baimę ir smalsumą. Todėl svarbu leisti pripažinti visus kylančius jausmus. Tai reiškia, kad nesirenkame tik tos emocijos, kuri patinka, o kitą nuslopiname, tarsi jos visai nebūtų. Visi jausmai yra svarbūs ir verti mūsų dėmesio. Kai šalia esantis žmogus sutrinka tarp jaučiamų prieštaringų emocijų, galima jam padėti pasijausti ramesniam. Užtenka švelniai atspindėti, pavyzdžiui: „Girdžiu, kad tau liūdna dėl praėjusio gyvenimo etapo, bet kartu atrodo, jog tau palengvėjo.“

Žmogiška patirtis

Tačiau aplinkoje atsiranda žmonių, kurie pasižymi mažesniu jautrumu kito žmogaus išgyvenimams. Vietoje to, jog kviestų apie tai pasikalbėti ir priimtų tai natūraliai, būtinai pasinaudos proga replikuojant: „Koks tu neapsisprendėlis“, „Kaip gali nežinoti, ko nori ar ką jauti?“ Tai gali sužadinti jausmus ir mintis, kurie verčia suabejoti savimi ir pradedama svarstyti, jog kažkas man negerai. Tačiau svarbu prisiminti, jog šios ar panašios pastabos daugiau pasako apie tą žmogų nei apie taip besijaučiantį asmenį. Todėl nevertėtų to priimti pernelyg asmeniškai ar įtikėti, kad „kažkas man negerai.“ Pasikartosiu – normalu kartais jausti prieštaringus jausmus ar mintis, tai yra tiesiog žmogiškosios patirties dalis.

Pokalbis gali padėti

Tačiau, jeigu šį tekstą skaito mano įvardyti „nejautruoliai“, galiu pasiūlyti kitokį požiūrio kampą. Išgirdus artimojo svarstymus ir abejones, nereikėtų skubėti „pastatyti į vietą“. Vertėtų pasinaudoti kita nuostabia žmogui duota savybe – empatija. Pabandykite prisiminti situacijų, kada jautėtes panašiai. Net neabejoju, kad gyvenimo eigoje teko vienu metu bijoti ir džiaugtis, norėti ir vengti. Tad kalbėtis ir domėtis kito žmogaus jausmais yra kur kas naudingiau, kas tuo pačiu metu padeda sustiprinti tarpusavio santykius. Viskas grįžta prie to paties paprasto, nemokamo ir vis dar veikiančio patarimo – kalbėtis ir dar kartą kalbėtis. Kai žmogus jaučiasi, jog gali saugiai dalintis apie tai, kas vyksta jo viduje be vertinimo, jausmai paprastai linkę greičiau nurimti. Tokia yra pokalbia galia, kuri gali padėti susivokti, įnešti daugiau aiškumo, o sprendimai linkę susidėlioti natūraliai, kai leidžiame sau šiek tiek palaukti.

Danielius EINIKIS

Psichologo asistentas

Autorius: Renata Nekrošienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama