Kai bendruomenė susirenka melstis ir džiaugtis: atlaidai turi gilią prasmę
Rinkos aikštė
Turinį įkėlė
Kiekvienoje parapijoje, kiekviename miestelyje ar kaime, atlaidai turi savitą skambesį. Tai diena, kai bažnyčia prisipildo maldos, džiaugsmo ir žmonių šurmulio. Kvepia gėlėmis, žvakių vašku ir šventišku jauduliu. Atlaidai – tai ne tik senas paprotys ar proga susitikti su giminėmis. Tai pirmiausia – laikas širdžiai. Laikas sustoti, atleisti, pasimelsti ir pajusti, kad Dievo gailestingumas yra gyvas čia pat – mūsų bendruomenėje, mūsų santykiuose, mūsų kasdienybėje.
Apie tai, ką iš tiesų reiškia atlaidai, kaip jie švenčiami šiandien ir kokios tradicijos išliko iki mūsų dienų, pasakoja Kėdainių Šv. Juozapo parapijos klebonas, kun. dek. Žydrūnas Paulauskas. Jo žodžiai padeda pamatyti, kad už šventinės nuotaikos slypi kur kas daugiau – gilus dvasinis išgyvenimas, kvietimas atsinaujinti ir priartėti prie Dievo.
Atlaidai – nuodėmių atleidimo diena
„Atlaidai susiję su atleidimu. Dievas mums atleidžia nuodėmes per mūsų atgailą ir išpažintį, susitaikymą su Dievu. Per žmogaus atsivertimą, atsisakymą blogio ir Dievo atleidimą per bažnyčią. Tai yra atleidimas. Bet visvien lieka tam tikros nuodėmės pasekmės. Kaip, pavyzdžiui, įmetus į vandenį akmenį, jis greitai nuskęsta, bet ratilai lieka. Taip ir su padaryta nuodėme – ji tarsi akimirka, bet jos pasekmės vis tiek lieka, – vaizdingai aiškina dekanas.
– Todėl atlaidų metu melsdamiesi prašome visiško Dievo atleidimo ne tik už nuodėmes, bet ir už jų pasekmes – tai yra didžiausias skirtumas tarp atlaidų ir įprastų sekmadieninių mišių, kuomet prašome Dievo atleisti už mūsų suklupimus, nusižengimus ir nusidėjimus. Būtent todėl yra specialios bažnyčios nustatytos dienos, kada mes galime gauti nuodėmių atleidimą kartu su visomis jų pasekmėmis. Dėl to ir vadinasi atlaidai.“
Atlaidai – ne vien vasaros šventė
Nors dažnai atlaidai asociojuojasi su vasara, tačiau klebonas Ž. Paulauskas šį įsivaizdavimą paneigia ir paaiškina, jog „bažnyčia – tai tikinčiųjų bendruomenė. Vadinasi, tai nėra kažkas abstraktaus. Bažnyčios bendruomenėje konkrečioje vyskupijoje vadovauja popiežiaus paskirtas vyskupas. Ir būtent jis savo dekretu nustato, kada vienoje ar kitoje parapijoje yra atlaidų diena“. Paprastai, anot pašnekovo, per metus būna trys atlaidų dienos ir visiškai nesvarbu, kuriuo metų laiku.
„Pavyzdžiui, mūsų Šv. Juozapo parapija turi globėją Šventąjį Juozapą. Šv. Juozapo diena, kovo 19, yra atlaidų diena, kada mes galim gauti atlaidus, t. y. Dievo atleidimą išpildant sąlygas. Kaip matome, tai nėra vasaros, bet ankstyvo pavasario diena. Tad negalima būtų suabsoliutinti, jog atlaidai vyksta tik vasarą,“ – atkreipia dėmesį dvasininkas ir tęsia pasakojimą apie atlaidų reikšmę ir svarbą mūsų gyvenimuose: „Jeigu mes turime nuodėmių, turime prieiti išpažinties, kad išpildytume sąlygas ir gautume Dievo atleidimą. Išpildyt sąlygas yra labai svarbu, bet tai labai atsakinga.
Įsivaizduokite, kiek mes turime prisirišimo prie kažkokios nuodėmės ar ydos. Mes turime daug prisirišimų ir visiškai jų atsisakyti – tai yra mano griežtas apsisprendimas gyventi pagal Dievo rodomą kelią. Tai visiško atsivertimo būtinybė.“
Skirtingose parapijose gali būti skirtingi atlaidai
Kun. Ž. Paulauskas pažymi, kad net ir tame pačiame rajone, bet skirtingose parapijose, gali būti ir skirtingi atlaidai.
„Aš, pavyzdžiui, turiu miesto parapiją, dar tris aptarnaujamas kaimo parapijas. Kiekviena turi savo atlaidus. Man reikia net sąrašą turėt, nes tų atlaidų dienų daug, – šypteli klebonas. – Atlaidai turi savo šventąjį, kurį galima būtų pavadinti globėju. Jis – kažkada gyvenęs žmogus, kuris savo dorybėmis ir ištikimybe Dievui paliudijo šventumą. Žvelgdami į jo gyvenimą, atlaidų metu prašome, kad jis užtartų mus, einančius tikėjimo keliu. Kai turiu visokių prisirišimų prie nuodėmės, ydų, prašau, kad jis padėtų jų atsisakyti, sustiprintų mane, įkvėptų pasitikėjimo nedaryti jų daugiau.“
Viena iš seniausių atlaidų tradicijų – procesija aplink bažnyčią
Kalbėdamas apie ankstesnes atlaidų tradicijas, jų šventimą, dekanas apgailestavo, jog jo menami laikai nėra tokie seni, kad galėtų plačiau papasakoti apie pasikeitusias dabartines ar išlikusias senovines atlaidų tradicijas.
„Mano amžius neleidžia pasakyt tiksliai, nes nesu istorikas. Bet manau, kad tradicijos daugmaž išliko tos pačios. Tai – vyskupo nustatyta šventinė diena. O vyskupas vis vien atsižvelgia į parapijos tradicijas, gerbiamus šventuosius. Pavyzdžiui, mūsų arkivyskupijoje dabar galioja dar arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus dekretai ir mes jais vadovaudamiesi švenčiame Šv. Juozapo – kovo 19 d., Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) – liepos 16 d. ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Žolinės) – rugpjūčio 15 d. atlaidus“, – paaiškina klebonas.
Jo teigimu, šventinę dieną vyksta Šv. Mišios ir dažniausiai procesija aplink bažnyčią.
„Procesijos esmė – nešamas Švenčiausias Sakramentas. Krikščionys tiki, kad tai pats Jėzus Kristus. Mes nešame švenčiausiame sakramente patį Dievą aplink bažnyčią ir jį garbiname. Jį pagerbiame įvairiais būdais – baldakimu, vėliavomis, žmonės pasipuošia. Čia ne demonstracija, o pagarbos Dievui ženklas“, – apie susiklosčiusių atlaidų tradicijų prasmę pasakoja kun. Ž. Paulauskas.
Kėdainių Šv. Juozapo parapijos klebonas, kun. dek. Žydrūnas Paulauskas: „Verta ateiti į atlaidus ne vien pamatyt išoriškai, bet suprasti, kad tai nėra magija, o mano paties žingsnis Dievo link.“
Atlaidai – net tik bendruomenės, bet ir religinė šventė
Tikriausiai dažnam keturiasdešimtmečiui ar vyresniam atlaidai asocijuojasi su ilgais spalvotais ir blizgiais saldainiais, kermošiumi bei ne vienos dienos pasiruošimu, bendruomenės suėjimu – tikra švente. Tiesa, anot klebono, dar ir dabar mažesnėse miestelių ar kaimų bendruomenėse žmonės susirenka ne tik bendrai maldai, bet ir bendram pasibuvimui po Šv. Mišių, organizuoja susiėjimus, vaišes, jaukius pasibuvimus kartu. Suvažiuoja giminės, vaikai, anūkai. Tad bažnytiniai atlaidai suvienija ne tik religinei, bet ir bendruomenės šventei. Tiesa, miesto žmonėms atlaidų diena – taip pat šventinė, tik ji švenčiama gerokai mažesnėje ir uždaresnėje bendruomenėje.
„Tad galbūt taip jau susiklostė tradiciškai, kad didžioji dauguma atlaidų vyksta vasarą, kai bendruomenėms paprasčiau susirinkti. Tad ir vyskupas patvirtina atlaidų dieną būtent vasarą.“
Tiesa, klebonas ragina nepamiršti, jog atlaidai – ne tik šventė.
„Tai ir šventė, ir geras pasibuvimas su kitais, bet svarbiausia – buvimas su Dievu. Atlaidai turi teologinę prasmę – Dievo gailestingumo šventimas mano gyvenime. Jeigu darau žingsnį Dievo link per nuodėmės atsisakymą, Dievas mane priima savo gailestingumu ir atleidžia – dėl to man yra atlaidai. Turim akcentuoti dvasinę prasmę, ne tik šventę“, – pažymi dvasininkas.
Jo pastebėjimu, atlaidai – ne vien pagyvenusių žmonių šventė, į juos renkasi ir jaunesni tikintieji, siekiantys susitaikyti su Dievu, gauti jo atleidimą ir palaiminimą.
„Vyresnio amžiaus žmonėms tai svarbu, bet parapija yra įvairaus amžiaus. Bažnyčia kviečia visus. Jaunimas dažniausiai įsitraukia ruošdamasis sakramentams – Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimui. Tada jie pažįsta parapijos gyvenimą, mato, kuo ji gyvena, įsijungia, – kasdienio bažnyčios gyvenimo pastebėjimais dalijasi dekanas. – Juos patraukia ryšys su Dievu, stiprinamas per metus.“
Dar ir dabar mažesnėse miestelių ar kaimų bendruomenėse žmonės susirenka ne tik bendrai maldai, bet ir bendram pasibuvimui po Šv. Mišių, organizuoja susiėjimus, vaišes, jaukius pasibuvimus kartu. Suvažiuoja giminės, vaikai, anūkai./BNS Tomo Lukšio nuotr.
Atlaidams ruošiasi ne tik tikintieji, bet ir parapija
Atlaidų dienai atsakingai ruošiasi ne tik tikintys parapijiečiai, bet ir pati parapija. Kaip sako klebonas, tai nėra tik ūkiški darbai – nuvalyti dulkes nuo baldakimo, grindis bažnyčioje išsiplauti ar kitus darbus nudirbti, bet svarbiausia – dvasinis pasiruošimas, aiškinimas žmonėms.
„Šiais laikais šventimas prasideda ne tik tą dieną, bet ir iš vakaro – adoracija, susitaikymo sakramentas, paskaitos ar konferencijos. Tai parapijos dvasinio gyvenimo įvykis“, – pasakoja kun. Ž. Paulauskas.
Vis tik apibendrindamas dekanas pasidžiaugia, jog atlaidai – šventė, kurioje dera ir malda, ir šventiška nuotaika. Taip pat jis ragina nedvejoti ir apsilankyti iškilmingoje bažnyčios šventėje, pabūti su bendraminčiais: „Verta ateiti į atlaidus ne vien pamatyt išoriškai, bet suprasti, kad tai nėra magija, o mano paties žingsnis Dievo link. Tai Dievo atleidimo šventimas mano gyvenime. Ateit ir tai suprast – čia pati esmė. Dvasiškai išgyventi, ne vien išoriškai.“
Autorius: Kornelija BALANDYTĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
