Pasakojimai raštais ir spalvomis

Senieji pirštinių raštai – tai ne tik gražūs ornamentai, bet ir gyva tautos atmintis, perduodama iš kartos į kartą. Nors šiandien siūlų lentynos lūžta nuo spalvų gausos, tikrosios tautodailės vertybės slypi ten, kur raštai atkuriami iš protėvių palikimo. Tautodailininkė Gražina Šaparnienė iš Tiltagalių jau daugelį metų mezga pirštines senaisiais lietuvių raštais, pratęsdama šimtmečius siekiančią tradiciją.

Panevėžyje, Kupiškyje, Kaune ir kituose miestuose bei rajonuose vykusios Tiltagaliuose gyvenančios tautodailininkės Gražinos Šaparnienės megztų pirštinių parodos ne veltui buvo pavadintos „Senolių raštų magija“.

Įsigilinusi į senųjų raštų paslaptis G. Šaparnienė tikina, jog tokių pirštinių, kokias kūrė mūsų prosenelės, mezgimas ir yra savotiška magija, duodanti valią įkvėpimui ir fantazijai bei skatinanti naujus iššūkius bei sumanymus.

Nuo seno lietuvių moterų dailiais raštais megztos, įvairiomis spalvomis margintos pirštinės ir dabar nepamirštos, net populiarios.

Tik mezgančių jas – lygiai tokias, kokios būdavo – plonyčiais virbalais ir iš naminių vilnonių siūlų, mainant ir perpinant ne tik dvi, bet tris ir keturias spalvas, dabar labai nedaug belikę.

Atsidėti daug laiko ir kantrybės reikalaujančiam užsiėmimui kai kam atrodo nebeverta – dailiausių pirktinių pirštinių sočiai.

O norinčioms pačioms megzti ir siūlų su gatavais raštais prigaminta – nereikia nei raštų kurti, nei dėlioti, siūlai – kokios tik nori spalvos, sudėties ir storio – dėliojasi pats, megzti paprasta ir lengva.

Tačiau tokios pirštinės į tautodailės šedevrus nepretenduos, senolių patirties neatkartos ir bus tiesiog daiktas, bet ne kūrinys.

P. Židonio nuotr.

Mamos pamokos

Rudenį 60-ąjį gimtadienį atšventusios G. Šaparnienės megztas pirštines drąsiai galima vadinti tautodailės pažiba.

Kruopštumas, pagarba paveldui ir ilgametė patirtis atvedė prie puikių rezultatų.

Juk pirštines moteris mezga beveik visą savo gyvenimą – dar nuo pradinės mokyklos laikų.

Ir juokiasi vis negalinti atsimegzti, atsidžiaugti taip anksti atrastu pomėgiu, atitinkančiu jos siekius ir sugebėjimus.

Gražina mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje, kai per darbų pamokas mokytoja pradėjo mergaites mokyti mezgimo, jau buvo įgudusi mezgėja.

„Kai per darbų pamokas mokytoja mokė megzti nuo pat akių uždėjimo, aš jau mokėjau raštus, puikiai valdžiau virbalus ir pati sugebėjau atlikti mezgimo užduotis be klaidų“, – prisimena tautodailininkė.

Visas mezgimo paslaptis dukrai atskleidė mama, gera mezgėja, nuo kurios maža smalsi mergaitė tiesiog neatstodavo – vis prašydavo pamokyti.

„Mama augino avis, daug jų turėjo ir pati rateliu verpdavo vilną. Ir megzdavo daug, buvo labai talentinga mezgėja ir mane ne tik to išmokė, bet tarsi perleido savo gebėjimus“, – pasakoja G. Šaparnienė.

G. Šaparnienė pirštines mezga iš savo auginamų avių vilnos. P. Židonio nuotr.

Savų avių vilna

Iš pradžių jaunoji mezgėja nesigilindavo, iš kur tie margi raštai, kas juos kūrė, ką jie reiškia – tiesiog ieškodavo įdomesnių knygose, bandydavo ir pati sugalvoti.

Laikui bėgant raštų kalba tapo vis suprantamesnė.

Susitikdavo ir tardavosi su bendramintėmis pirštinių mezgėjomis, pradėjo suvokti, kad senųjų raštų mezgimas nėra šiaip sau spalvų dėliojimas – tai dabarties mezgėjų rankomis atkartojamas tautinis paveldas, krašto ženklai.

Siūlų spalvas savo pirštinėms mezgėja renkasi pačias įvairiausias, dažnai būdingas Aukštaitijai: žemės spalvos, pasteliniai žalios, gelsvos, juodos, rausvos, rudos tonai, nevengiant ir ryškesnių.

G. Šaparnienė pati irgi avis augina, bet vien savų vilnų ne visada užtenka, tad perka ir iš kitų avių augintojų.

Nors neatsisako ir eksperimentuoti, jos pirštinės nebūna iš kitokių siūlų – tik iš naminės vilnos, megztos plonais virbalais, puoštos senolių raštais.

Ilga mezgimo kelionė

Prisimindama savąjį mezgėjos kelią, G. Šaparnienė sako, kad ir mokyklą baigus, ir dirbti pradėjus, ir ištekėjus, vaikus auginant, sukantis po nesibaigiančius ūkio darbus, virbalai visada būdavo šalia.

Visiems užteko mezginių – o megzti tikrai buvo dėl ko, šeimoje augo septyni vaikai – penki sūnūs ir dvi dukros. Visiems reikėjo mamos megztų šiltų kojinių, pirštinių, kepurių, šalikų.

Dabar, kai beveik visi vaikai, išskyrus jauniausiąjį, gimtąjį lizdą paliko, savus namus susikūrė, jau ir tų mamos mezginių nelabai kuriam prireikia.

„Tačiau mano mezgimo kelionė nesibaigia ir šiandien. Be to, turiu ir sekėjų – dalį mezgimo sugebėjimų perleidau dukroms, kad ir jos galėtų savo darbais sušildyti mylimus žmones“, – sako Gražina.

Kai šeimai jos mezginių reikia mažiau, o megzti vis tiek norisi, kruopščiai atliekami rankdarbiai ir užsidirbti leidžia.

„Priėmiau drąsų sprendimą ir dalį savo kūrinių pradėjau pardavinėti mugėse, kad ne tik aš ir mano šeima galėtų grožėtis darbais, bet ir kiti. Įstojau į Panevėžio tautodailininkų gretas ir su savo rankdarbiais tęsiu iki šiol šią kelionę“, – pasakoja G. Šaparnienė.

O kur tik išgirsta apie su mezgimu susijusius renginius, juose noriai dalyvauja.

Ne kartą vyko ir į visoje Lietuvoje garsų Radviliškio kojinių mezgimo čempionatą, net buvo patekusi tarp nugalėtojų.

P. Židonio nuotr.

Ir senam, ir jaunam

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkė Audronė Virbalienė žavisi G. Šaparnienės darbais, ypač jos raštuotomis pirštinėmis, ne kartą eksponuotomis įvairiose parodose.

„Gražiai jos pirštinėse siejasi ir senieji, ir dabartiniai raštai. Tokios darbščios meistrės, kurios domisi senuoju tautos paveldu ir junta mezgimo teikiamą džiaugsmą, visada pasiekia ypatingų rezultatų“, – sako A. Virbalienė

Panevėžio tautodailininkų vadovė – pati puiki mezgėja, garsėjanti dailiomis riešinėmis, taip pat raštuotomis pirštinėmis, dažnai prisimena ir savo mamos bei močiutės mezginius – kadaise tokiais pat raštais išmargintus.

A. Virbalienė apgailestauja, kad dabar raštuotų pirštinių mezgėjų nebe tiek daug, o ir šiaip mano, kad virbalus į rankas moterys ima gerokai rečiau nei anksčiau.

Tačiau sako, jog tokią nuomonę norėtų keisti, mat pastebėjusi, kad susidomėjimas mezgimu vis dėlto atsigauna.

A. Virbalienė – Panevėžio trečiojo amžiaus universiteto dėstytoja, ne pirmus metus mokanti mezgimo paslapčių.

Šiais mokslo metais mokytis atėjo net trisdešimt studenčių – tiesa, visos jos ne nuo nulio pradeda, yra mezgusios, turinčios mezgimo pagrindus.

Tačiau žino, kad pasimokyti iš garsios meistrės visada naudinga.

Šiemet A. Virbalienė moko pagal pageidavimus – į grupes suskirsčius, kas ko pageidautų išmokti.

Kelios Trečio amžiaus universiteto studentės šiemet panoro gilintis į riešinių bei raštuotų pirštinių mezgimo paslaptis.

Savo žiniomis A. Virbalienė dalijasi ir Upytės amatų centre – čia vyskta mezgimo pamokos suaugusiems ir vaikams.

Tautodailininkė džiaugiasi, kad trys šia įdomia veikla susidomėjusios mergaitės rimtai žiūri į savo pasirinkimą, kruopščiai mokosi ir jau turi nusimezgusios po keletą žaislų.

Galbūt ateityje būtent jos ir taps prasmingo amato – raštuotų pirštinių mezgimo tradicijų tęsėjomis.

Ypatingieji eksponatai

Gražios raštuotos pirštinės Lietuvoje buvo labai populiarios.

Tačiau tikslių duomenų, kada mūsų šalyje jas pradėta megzti, nėra.

Senų pavyzdžių nelikę.

Juk siūlas neilgaamžis – per dešimtmečius sudūla ir jo nebeatkasi kaip puodo šukės.
Muziejuose saugomi etnografiniai mezginiai mus pasiekė iš XIX amžiaus.

Panevėžio kraštotyros muziejais Etninės kultūros skyriaus vyr. muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė sako, kad ir šiame muziejuje labai senų pirštinių nėra.

Išliko karo, pokario metų raštuotos pirštinės, ir tai kai kurios labai sudilusios.

Nors senų originalių mezginių neišliko, žinoma, kad Lietuvoje, taip pat ir Latvijoje, pirštinės visada buvo svarbi aprangos detalė.

Jos būdavo mezgamos ne tik kasdienai ar per šventadienius mūvėti, bet ir dovanoms – vestuvėms, krikštynoms, net laidotuvėms.

Pirštinių raštai – įdomūs ir paslaptingi, įsigilinus juos ir perskaityti galima.

Skirtinguose Lietuvos regionuose skirtinga ir ornamentika, spalvų deriniai, skiriasi vyrų ir moterų pirštinėms parenkami raštai.

Raštuotų pirštinių fonas dažniausiai tamsus, raštai šviesūs – balti, pilki, žali, raudoni.

Raštai dėlioti ne tik ant pirštinių ir riešinių, megztos net raštuotos kojinės.

Dabarties, kaip ir praeities mezgėjos savo darbus puošia žvaigždučių, žiedų, lelijų, žirgelių, eglučių raštais, išmargina rombais, langeliais, kryputėmis, taškeliais ir kitais ženklais.

Ir visi tie raštai, nors ir panašūs, bet vis kitaip tarpusavyje suderinami, kitomis spalvomis marginami, prabyla skirtingomis prasmėmis, suteikdami šiltoms pirštinėms unikalius ženklus bei simbolius.