Vaida ANDRIJAUSKAITĖ rekomenduoja meną

Ką renkasi žmogus, kuriam šiuolaikinio meno pasaulis – kasdienybė?

„Stasys Museum“ direktorė Vaida Andrijauskaitė sako mėgstanti tylą, bet jos rekomendacijos – garsios ir drąsios. Nuo neofolko dainų iki politinės satyros, nuo knygų apie ateities meną iki eksperimentinio šokio teatro, kuriame žiūrovas tampa veiksmo dalimi.

Muzika

Perfume Genius

Nors labai mėgstu tylą, minties ramybę po darbų chaoso, muzika yra didelė dalis mano gyvenimo. Mėgstu jos klausytis per kokybišką aparatūrą, geras ausines ir mėgautis garso švara.

Naują muziką dažniausiai atrandu klausydama „LRT Opus“ laidų, kurios serviruoja daug mano mėgstamos indi, eksperimentinės bei labai plataus žanro muzikos.

Paskutinių metų atradimai yra japonas Joji, plaukiojantis tarp triphopo ir lo-fi, lietuviai indi „Frizz“, bei postpankai „Akli“, o paskutinėmis savaitėmis mano grojaraštyje nepaliaujamai besisukanti Kiki Rockwell daina „Burn your village“ „veža“ savo pulsuojančiu neofolko užtaisu apie moterų išsivadavimą ir kerštą patriarchalinei priespaudai.

Nauji atradimai smagu, bet mano didžiosios gyvenimo meilės yra atlikėjas Perfume Genius ir elektroninės muzikos grupė „Radiohead“.

Perfume Genius mane jau daug metų įkvepia savo kelione ir įstabiu virsmu per septynis albumus – nuo intymių, trapių, lo-fi stiliaus dainų apie gėdą ir savęs priėmimą iki didingos, ekstravagantiškos, sodriai instrumentuotos ir drąsios muzikos, švenčiančios queer džiaugsmą bei stiprybę.

Mano visų laikų mėgstamiausias „Radiohead“ albumas yra 2001-ųjų „Amnesiac“, tačiau ypač žaviuosi „Radiohead from the basement“ serija – tai intymūs, gyvo garso pasirodymai be žiūrovų, kur grupė atlieka savo albumų (tokių kaip „In Rainbows“ ir „The King of Limbs“) dainas, pabrėžiančias jų gylį, tūrį ir filosofiją.

Filmas

Filmas „The lobster“

Užaugau su rubrika „Snobo kinas“, kuri išugdė aukštos kokybės ir turinio selektyvumą.

„The lobster“ („Omaras“) yra vienas iš tų keistų, bet ilgai manyje užsibuvusių filmų, labai satyriškai žiūrintis į modernius santykius. Gera politinė satyra „The think of it“ yra mano visų laikų pats mėgstamiausias mini serialas, kuriame pavaizduotas ciniškas ir disfunkcinis Didžiosios Britanijos vyriausybės veikimas, pasitelkiant aštrų, greitą dialogą ir piktą, necenzūruotą humorą.

Serialas itin vertinamas dėl savo tikroviškumo dokumentikos stiliaus filmavimo ir ypač dėl Peterio Capaldi sukurto personažo Malcolmo Tuckerio – nešvankaus, valdingo vyriausybės komunikacijos direktoriaus.

Trečioji rekomendacija irgi iš mano kultūrinės emigracijos laikų yra „Fleabag“ – aštraus humoro britų komedijos-dramos serialas, kurį sukūrė ir jame vaidina Phoebe Waller-Bridge.

Kiekviena šio serialo minutė yra tikras deimantas – pagrindinė veikėja dažnai tiesiog daužo „ketvirtąją sieną“ ir tiesiogiai bendrauja su žiūrovais, atvirai pasakodama apie savo keistai absurdišką, disfunkcinį asmeninį gyvenimą, intymius santykius, sielvartą ir bandymus susidoroti su gyvenimo sunkumais Londone.

Knyga

Frederic Laloux „Reinventing Organizations“

Grožinės literatūros neskaitau jau turbūt dešimtmetį – viskas susitelkė į funkcines, mokomąsias ir savišvietos knygas.

Šiuo metu graužiu Frederic Laloux „Reinventing Organizations“ ir paraleliai – „The Art Institution of Tomorrow: Reinventing the Model“.

Abi knygos susitinka ten, kur menas ir organizacija tampa gyvu, sąmoningu organizmu – ieškančiu naujų būdų būti, kurti ir veikti.

Kuo giliau skaitau, tuo aiškiau matau: permąstyti instituciją reiškia permąstyti žmogų joje.

Dailės kūrinys

Paroda „Tapatybės be ribų“ Italų institute.

Man dailės kūrinys nėra vienas paveikslas, veikiau parodų patirtį traktuoju kaip vientisą meno kūrinį, apie kurį norisi kalbėti.

Paskutinių savaičių dvi grupinių parodų patirtys man suteikė naujų požiūrio dimensijų.

Italų ambasadoriaus kvietimu apsilankiau „Tapatybės be ribų“ parodoje Italų institute. Ši paroda tai tarsi kvietimas sustoti laike ir atidžiai stebėti, kaip menas iškelia tapatybę į diskusiją apie žmogų, kraštą ir pokytį.

Ekspozicija melodiškai sujungia kūrinius, kuriuose tapatybės ribos skęsta ekologijos, kolektyvinės atminties ir globalumo vandenyse, ir leidžia mums pajusti šiurkštų būvio pasikeitimą.

Apžiūrėdama parodą jaučiausi kaip muziejuje – kiekviename kambaryje norėjosi spręsti ne tik „kas mes esame“, bet ir „kuo galime tapti“.

Antroji patirtis, kuri visai netrukus atkeliaus ir į „Pragiedrulius“ Panevėžyje, tai Jaunojo tapytojo prizo konkursinė paroda. Šiuo metu Rygoje veikianti paroda gausi ypač įkvepiančių jaunųjų Baltijos šalių tapytojų eksperimentų.

Drąsūs, ryškūs, dideli darbai atveria dialogą tik prie jų priėjus – nuo tapatybės bei atminties iki globalių migracijos ir pokyčių temų. Būtina ilga kontempliacija prie įspūdingos latvės Katrinos Levanės 13 metrų miško mistikos istorijos.