Šaulių kuopos vadas L. Malinauskas: bendruomenės pasirengimas – geriausias priešiškų jėgų atgrasymas

Prieš keletą mėnesių Prienų rajone ir Birštono savivaldybėje veikiančios Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės 206-osios kuopos vairą perėmė naujas kuopos vadas – Lukas Malinauskas, su savimi į organizaciją atsinešęs ir naują viziją. Apie save, planus organizacijoje, bendradarbiavimą su gyventojais bei apie tai, koks yra bendruomenių vaidmuo šalies gynyboje, L. Malinauskas sutiko papasakoti ir „Gyvenimo“ skaitytojams.

– Lukai, papasakokite apie save daugiau. 
– Mūsų krašto žmonės mane greičiausiai atpažįsta kaip šaulį. Esu Lukas Malinauskas, gimiau ir augau Birštone, o šiuo metu gyvenu Prienuose. Dirbu Kaune, privačioje įmonėje pardavimų vadybininku. 
Lietuvos šaulių sąjungos veikloje sukuosi jau senokai, o visai neseniai tapau Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės 206-osios kuopos vadu, papildomai  kuruoju ir Birštono jaunųjų šaulių būrelio veiklą. Be šauliškų veiklų, be abejo, yra šeima, asmeninės veiklos. Kitaip sakant, esu ir šaulys,  ir pardavimų vadybininkas, ir tėtis, ir šeimos galva. Stengiuosi viską suderinti, tačiau pastaruoju metu šeimai lieka vis mažiau laiko.
– Šaulius visuomenė dažnai mato įvairiuose renginiuose, tačiau LŠS misija kur kas platesnė ir svarbesnė nei parodomoji programa. Trumpai pristatykite savo atstovaujamą organizaciją: kas jūs esate ir ką veikiate?
– Lietuvos šaulių sąjunga šiemet minėjo 106-uosius gyvavimo metus. Kadaise ji buvo įkurta kaip atskiras, pagalbinis paramos vienetas tuometinei Lietuvos kariuomenei. Nuo pat įkūrimo Sąjunga veikė trimis – kultūros, sporto ir karybos – kryptimis. Šiais laikais viskas vyksta panašiai, tik veiklos daug platesnės.
Šauliškos veiklos skirstomos į keletą krypčių, veikia ginkluoto pasipriešinimo šauliai, neginkluoto pasipriešinimo šauliai, jaunieji šauliai ir šauliai išeivijoje. Šauliai gali rinktis ir įvairiausias, artimiausias jiems specializacijas:  pilietinio pasipriešinimo ugdymo, logistikos, kibernetinio saugumo, medicinos, kinologijos, inžinerinės paramos, bepiločių orlaivių, psichologinių operacijų, kultūrinės- meninės veiklos, maitinimo ir dar daugiau... Tiksliau – kur dursi, ten šaulys (šypsosi pašnekovas, – aut.p.).
– Pakalbėkime konkrečiai apie mūsų kraštą. Kokios pagrindinės jūsų funkcijos-uždaviniai yra vietos lygmenyje?
– Taikos metu pagrindinė šaulių užduotis – pilietinis ir patriotinis bendruomenių ugdymas, švietimas. Mus galite matyti  viešuose renginiuose, valstybinėse  šventėse ir vykdant specialias užduotis su kitomis institucijomis, pavyzdžiui, budėjimas prie pėsčiųjų perėjų, Rugsėjo 1-osios proga – prie švietimo įstaigų ir kitose panašiose akcijose. 
Šiais metais, bendradarbiaujant ir su Prienų, ir su Birštono savivaldybėmis bei visuomenės sveikatos biurais, pavyko suorganizuoti Pilietinio pasipriešinimo kurso ciklą bendruomenių nariams.  Abu renginiai pavyko puikiai. Susirinko tikrai suinteresuoti miestų ir rajonų gyventojai. Žinoma, iš bendruomenės aktyvumo norėtųsi daugiau, bet yra kaip yra. Nors pastebiu ir pliusų – su mažesnėmis grupėmis galima padirbėti intensyviau ir perteikti reikiamas žinias giliau.
Prienų rajone ir Birštone taip pat turime šešis jaunųjų šaulių būrelius. Juose veikla vyksta kiekvieną savaitę, po keletą valandų. Su jaunaisiais šauliais dalyvaujame bendruose žygiuose, jiems organizuojami įvairūs mokymai, individualūs rengimo kursai, stovyklos.
Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Prienų bei Birštono savivaldybių ugdymo įstaigose vyksta pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursai 9 klasių moksleiviams, kuriuos taip pat veda šauliai. 
Veiklos turime daug, todėl privalome viską planuotis, pasverti ir įvertinti, kad turėtume pakankamą logistinį aprūpinimą ir pakankamus žmogiškuosius resursus viskam įgyvendinti. Tačiau iki šiol viskas vyksta pakankamai sklandžiai. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau. 
– LŠS Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės 206-oji kuopos veikla apima dvi – Prienų rajono ir Birštono – savivaldybes. Kokie iššūkiai iš to kyla? 
– Kartais juokauju, jog nespėjame salvių šaudyti. Viena koja šen, kita – ten. Dažniausiai nutinka taip, kad valstybinės šventės, pavyzdžiui, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji, vyksta tuo pačiu metu. Trūksta rankų, bet stengiamės dalyvauti visur. 
Džiaugiuosi, kad jau pirmąjį mėnesį esant naujose pareigose pavyko pabendrauti su Prienų rajono ir Birštono savivaldybių merais. Dėkojame Prienų rajono merui Alvydui Vaicekauskui ir Birštono merei Nijolei Dirginčienei už šiltus priėmimus, kurių metu pristatėme mūsų ir jaunųjų šaulių veiklas, planus, aptarėme, ko tikimės vieni iš kitų, kokios pagalbos reikia, pritraukiant ir išlaikant žmones kuopoje. Malonu žinoti, kad abiejų savivaldybių vadovai teigiamai vertina mūsų veiklą, palaiko mus, todėl tikimės dar glaudesnio bendradarbiavimo.
– Viena iš LŠS kuopų užduočių yra stiprinti pilietinę galią bendruomenėse. Ar jau spėjote susipažinti su vietos bendruomenėmis?
– Bendruomenių turime tikrai nemažai. Kaip ir minėjau, su jomis jau teko susipažinti ir pabendrauti įvairiuose renginiuose, šventėse, mūsų organizuotuose pilietinio pasipriešinimo kursuose. Šiuos kursus be jokių abejonių tęsime ir toliau, o į mokymus  stengsimės  įtraukti kuo daugiau bendruomenių narių.
– Istorija jau ne kartą įrodė, kad piliečiai – tai geriausia ir stipriausia jėga valstybėje. Jūsų nuomone, kaip dar galima suaktyvinti visuomenės įsitraukimą į visuotinę gynybą?
– Piliečiai, bendruomenių nariai ir jų teisingas požiūris, nusiteikimas bei pasirengimas – pats geriausias priešiškų jėgų atgrasymas. Tad kuo daugiau šaulių turime bendruomenėse, tuo tvirčiau ir stipriau mes jaučiamės.  Savo šaulišką gyvenimą pradėjau Kaune. Žinoma, tai didelis miestas, žmonių daugiau, į kuopos pratybas susirenka po 100-120 žmonių. Mūsų krašte situacija truputį kitokia. Tačiau tam ir dirbame, kad ir čia daugėtų pasirengusių veikti šaulių, bendruomenės taptų stipresnės. Bandėme ir tebebandome žmones prisikviesti per miestų ir miestelių šventes, įvairius kitokius renginius. Kol kas sekasi sunkiai, bet  tikrai nesustosime ir sieksime, kad 206-oji kuopa pildytųsi.
Turbūt kyla klausimas, kokios tokio pasyvumo priežastys? Atsakysiu taip: bendraujant su žmonėmis, dažniausiai įvardijama vienintelė priežastis – laiko trūkumas. O mano asmeniniu įsitikinimu, dažniausiai trūksta valios paspausti nuorodą „Tapk Šauliu“. Dažnai pastebiu, jog Šaulių sąjunga tapatinama su KASP (Krašto apsaugos savanorių pajėgomis), kur karys kone kiekvieną savaitgalį privalo prisistatyti į dalinį ir vykdyti tam tikras užduotis, dalyvauti pratybose. Noriu pasakyti, jog mes, šauliai, esame nevyriausybinė organizacija, patriotai iš širdies. Čia viskas paremta savanoryste, tad jei negali dalyvauti pratybose, tai ir nedalyvauji. Neturime prievolės dalyvauti ir visuose renginiuose, nes tai savanoriška veikla. Tačiau, jeigu nori būti pasirengęs ir išmokti daugiau, tai ir  dalyvauji, kiek įmanoma daugiau.
– Kol kas visuomenėje labai mažai kalbama apie vietinių bendruomenių vaidmenį šalies gynyboje: koks jis galėtų būti?
– Pagrindinė veiklos kryptis turėtų būti rajono gyventojų saugumas. Ir, žinoma, būtinųjų resursų užtikrinimas, šildymas, vandens tiekimas, elektros tiekimas, bažnyčių veikla,  karinių pajėgų rėmimas resursais, pagalba PGT, GMP. Realiai žiūrint, visi privalome ruoštis blogiausiam ir tikėtis geriausio. Turime kuopoje šaulę, kuriai per 80 metų. Ji aktyviai veikia Carito veikloje ir per kiekvieną susitikimą mums primena, kad yra buvusi med. sesuo, todėl, jei tik prireiks, ji visuomet yra pasirengusi padėti. Toks jos nusiteikimas – tai pavyzdys, kaip visuomenė turi mąstyti. Ir toks pavyzdys yra ne vienas. Šie žmonės – mūsų šviesuliai. 
– Ar bendruomenės noriai bendradarbiauja su Šaulių sąjunga, pvz., dalyvauja šaulių organizuojamuose mokymuose, pratybose ir pan.? Kaip dar galėtume paruošti bendruomenes veikti ekstremaliomis sąlygomis? 
– Visai neseniai, rugsėjo pabaigoje, turėjome bendras vertinamąsias Rinktinės pratybas TAURAS 2025 Kauno  ir Kėdainių rajonuose.
Jose dalyvavo per 900 žmonių, iš jų per 700 šaulių ir įvairių tarnybų, rajonų savivaldų bei bendruomenių atstovai. Mano vaidmuo buvo Taktinių operacijų centre (TOC). Tačiau džiaugiuosi, kad mūsų kuopos šauliai taip pat gavo tikrai daug gerų įgūdžių sąveikaujant su tarnybomis ir vietos bendruomenėmis. Teko prisimatuoti ir gaisrininko aprangą, saugoti gydymo įstaigą ir bendrauti su civiliu „sužeistuoju“, kuriam reikėjo suteikti ir psichologinę pagalbą, ir taikyti tam tikrą gydymą. 
Manau, jog bendruomenės turėtų pačios parodyti iniciatyvą dalyvauti LŠS ar mūsų kuopos organizuojamose pratybose, kad galėtume pasitikrinti, kiek stiprūs esame, kiek gebame veikti kartu. Bendruomenės narių vaidmuo pratybose gali būti įvairus. Įsivaizduokime situaciją, kai ištikus ekstremaliai situacijai, susidaro „pabėgėlių kolona“, kurioje yra 20 automobilių, o juose 80–100  mūsų valstybės gyventojų. Juos reikia kažkur priimti, apgyvendinti ir pamaitinti. Jiems reikia nusiprausti, atlikti gamtinius reikalus ir pan. Jiems gali reikėti drabužių, medicininės pagalbos. Štai čia ir galime pasitikrinti, ar bendruomenės gali staigiai reaguoti?  Viskas yra tik gyventojų ir bendruomenių pasiruošimo lygio klausimas. Sąveika tarp bendruomenių, tarnybų, kariuomenės ir savivaldų  privaloma.
– Nors kuopos vado pareigas einate neseniai, LŠS esate ne naujokas. Ne vienerius metus dirbote kuopos vado pavaduotoju, tad organizaciją gerai pažįstate. Ar kuopa jau turi norimus pajėgumus? Kokius tikslus Jūs, kaip naujas vadas, norite pasiekti? 
– Taip, pradžia buvo padaryta prieš daugelį metų. Mąstymas apie šalies gynybą, šaulių sajungą suformuotas Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios šaulių rinktinės Aleksoto 212 kuopoje. Už tai – didžiulė padėka kuopos vadui Voldemarui Gembeckui, kuris pasitikėjo manim paskyręs skyriaus vadu, vėliau –  būrio vado pavaduotoju. Po kurio laiko keliai suvedė su buvusiu kuopos vadu Pauliumi Žiūku, su kuriuo kartu, surėmę pečius, dirbome 206 kuopos naudai. Didžiulis ačiū ir jam.  
Kol kas 206-oji kuopa neturi norimų pajėgumų, tačiau tikiu, kad viskas laukia ateityje. Šiuo metu kuopos sudėtyje turime 200 šaulių, įskaitant ir jaunuosius šaulius. 
Turiu tokią viziją, kurią viliuosi įgyvendinti mūsų krašte. Norisi suburti bent jau tris būrius po maždaug 30 ar šiek tiek daugiau šaulių, kurie pažinotų mūsų rajoną ir galėtų jame veikti. Po komendantūrų įstatymo teko išformuoti skyrius ir iš jų suburti du papildomus komendantinių šaulių skyrius. Ieškome naujų vadų, vienam skyriui vadą jau turime, kitame – dar laukia pokalbiai su kandidatais. 
Visada kviečiu prisijungti prie LŠS. Užsukite pas mus į Prienų šaulių namus, prieikite šventėse. Bendraukime ir dirbkime kartu šalies ir jos piliečių labui. Šaulys – tautos karys!
Rimantė Jančauskaitė

Autorius: Rimantė Jančauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama