O buvo tai prieš šimtą metų...

Šį kartą noriu pasibelsti tiesiai į „Šilalės artojo“ skaitytojų namų duris ir pasiūlyti sugrįžti į tolimus, netgi labai tolimus laikus, pažvelgti, ką ir kaip apie šį Žemaitijos rajoną prieš keliasdešimt metų rašė mūsų išeivijos spauda. Nepretenduoju į didelius atradimus, nes gali būti, jog ne vieną faktą vyresniosios kartos skaitytojai jau bus girdėję. Tačiau vienaip juos aprašė prieškario Lietuvos spauda ir neretai visai kitaip – užatlantės kolegos žurnalistai. Teisus buvo garsusis ispanų rašytojas Migelis de Servantesas Savedra, sakydamas: „Istorija – mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai...“

1915 m. vasario mėnuo, pačiame įkarštyje Pirmasis pasaulinis karas. JAV lietuvių savaitraštis „Amerikos lietuvis“ gauna laišką iš Kaltinėnų parapijos (stilius šiek tiek redaguotas – aut. pastaba): „Mes esame visi sveiki, pavalgę ir apsirėdę. Niekas nieko nuo mūsų neatėmė ir viską tebeturim. Kūčių dieną atsitiko baisi nelaimė. Kazimierų Jonukas įkišo ranką į šiečkarnią (žolės smulkintuvą) ir tokiu būdu jam tapo nupjauta dešinė ranka ir gydytojas mano, kad gal prisieis nupjauti jo ranką ligi alkūnei.

Petras Valius tebėra gyvas, jį paėmė vokiečiai nelaisvėn. Valgį duoda labai prastą, gauna kokios ten avižinės putros ir tai tik vieną kartą ant dienos. Florijonas Grudis taipgi pateko nelaisvėn. Mūsų gaspadorius Leonas Mickus randasi irgi Vokietijoje nelaisvėje. Toliaus Feliksas Durgis, Kazimieras Leščinskis ir Antanas Šlepas paimti kariumenėn.“

Karas baigėsi, Lietuvos Taryba savo posėdyje paskelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“. 1919 m. liepos 1 d. tuose pačiuose Kaltinėnuose įvyko „gana gausingas“ susirinkimas. Pranešant apie politinę Lietuvos padėtį, tikinama, jog žmonės noriai klausė pranešimų ir išreiškė pasitikėjimą Lietuvos valdžiai bei pareiškė klausysią jos įsakymų.

Laikraštis atkreipė dėmesį, jog miestelis, išeinant vokiečiams, labai išdegė, net kai kurie sodžiai išdegę. Žmonės nepatenkinti tuo, kad duoda įgaliojimų vietiniams dvarponiams, kurie save vadina lenkais. Reikalaujama tokius įgaliotinius veikiai pašalinti, nes per daug jie išnaudoja žmones. Vis tik, kaip teigė „Amerikos lietuvis“, kiek galima pastebėti, dauguma gyventojų nusistatę prieš lenkus.

1920 m. balandžio 11-ąją Pajūrio klebonas kunigas Gaidys vietoj pamokslo, išėjęs su žmonėmis į šventorių, visaip juos gąsdino L.V.S. (Lietuvos valstiečių sąjungos) kuopa. Klebonui baisiai netiko, kad į akį stojo A. Paulauskas ir drąsiai atsakinėjo. Liepė jį nutilti, bet žmonės atsakė: „Kadangi mes nesugebame, tai jo prašome už mus su Tamsta kalbėti ir atsakyti.” Po ilgų kivirčių klebonas paraudęs ir pamėlynavęs iš piktumo, pabėgęs...

Po beveik pusantrų metų vėlgi šios apylinkės ūkininkai pasiskundė „Amerikos lietuviui“ neturį kur avių ir arklių ganyti, nes girininkas draudžia leisti į valstybinius miškus ir už kiekvieną pagriebtą avį ar arklį baudžia 60 auksinų (pereinamasis LR laikinasis popierinis pinigas, kursavęs 1919–1922). Tuo tarpu Vainuto girininkijoje išduodami leidimai ganyti avis ir arklius valstybiniuose miškuose. Ūkininkai, kaip sakė „Amerikos lietuvis“, nesupranta, kodėl vienoj girininkijoj valia, o kitoj – ne, nors miškai ir čia ir ten vienodai valstybiniai...

Ir girtavimas, ir švietimas

Pajūrio apylinkei šiaip jau visoje užjūrio lietuvių spaudoje netrūko dėmesio visą laiką. To patvirtinimu galėtų būti ir du visiškai priešingi pranešimai „Vienybės“ laikraštyje 1921 m. vasario 8-ąją, kuriame pasakojama, kad „1920 m. gruodžio 12 d., septintą valandą vakaro, grįžtant namo iš pamokų kelioms Nedojų kaimo mokinukėms kursininkėms, kur buvęs, kur nebuvęs, išlindo iš miestelio kampo ir, kaip rašoma, nepadaręs jokių tyrinėjamų klausimų, ėmė bizūnu „vaišinti” mergaites apygirtis milicininkas Lukočius, iš brauningo gąsdinti nusitvėręs berniuką kursininką. Bloga, kad mūsų piliečių apsaugos sargai milicininkai ne tik kad neapsaugo piliečių, bet patys juos prieš save įerzina. Girdėtis, kursininkai surašę ir padavę apskrities Piliečių apsaugos vadui skundą, prašydami, kad netrukdytų kursininkams einamojo švietimo darbo ir padarytų atitinkamų žingsnių to dalyko ištyrimui.“

Ir dar viena žinia iš Pajūrio – jau visiškai kitokia: „1920 m. lapkričio mėnesio pabaigoj vietos mokytojo Jono Merkelio rūpesčiu įkurti vakariniai suaugusiems kursai. Juos uoliai lanko ne tik lietuviai (žemaičiai), bet ir žydų jaunimas, du kartus savaitėj 78 asmenų skaičiuje. Yra dar antra tiek norinčių abiejų lyčių jaunimo, bet mokykloje nebėr vietos. Garbė Pajūrio jaunimui, trokštančiam naudotis mokslo šviesa.“

Gyvenimas ėjo į priekį. 1920-ųjų lapkričio pabaigoje „Amerikos lietuvyje“ pasirodė žinutė iš Upynos. Rašoma, jog čia prieš karą veikė odų dirbtuvė.

„Dabar darbas toj dirbtuvėj vėl varomas. Dirbtuvei dar daug ko trūksta, bet jau ir dabar savo odomis ji Tauragės apskritį aprūpina. Tikimasi, kad dirbtuvė netrukus susiorganizavusi pradės sparčiau veikti“, – pasakojo užjūrio laikraštis.

Labai įdomus „Vienybės“ laikraščio 1921 m. lapkričio 8 d. pranešimas iš Kaltinėnų: „Valsčiaus Taryba IX. 23 d. posėdy nutarusi šventomis dienomis laikyti traktierius atdarus tik nuo 15 val. iki 18 val. Nusikaltusius šiam nutarimui bausti 500 auksinų. Nusigėrusius piliečius bausti 50 auksinų, o traktierninkus, juos nugirdžiusius, bausti 100 auksinų. Lošiančius į azartą iš pinigų bausti kiekvieną lošiką 50 auksinų, o namų savininką, leidusį lošti į azartą, bausti 100 auksinų. Degtindarius bausti 500 auksinų. Visi šios baudos pinigai eina valsčiaus reikalams. Šis nutarimas sekti ir daboti, be milicijos, pavestas dar Tarybos nariams. Apskrities valdyba X. 4 d. kalbamą valsčiaus nutarimą patvirtino.“

1921 m. gegužės 1-ąją (atkreipkime dėmesį – komunistiniu judėjimu tada dar nekvepėjo – aut. pastaba) Laukuvos jaunimo kuopa surengė vakarą. Vaidino „Vargšas Tadas” ir „Knarkia paliepus”. Po vaidinimo buvo pirmą kartą Laukuvoje stygų koncertas.

Laukuvos jaunimas, kaip matyti iš spaudos, tikrai neliūdėjo. Tų pat metų vasario 6-ąją „Kanklių” draugija surengė čia vakarą su vaidinimais „Gyvieji nabašninkai” ir „Abejotina ypata.” Kaip rašo „Vienybės“ laikraštis, suvaidino pusėtinai.

* * *

Alvidas Jancevičius: „Šilalė – gražios istorijos ryški dalis“

Žurnalistas, režisierius, istorikas, cirko istorijos metraštininkas, iliuzionistas, renginių vedėjas... Visi šie apibūdinimai skirti vienam žmogui – Alvidui Jancevičiui, kurio, tikimės, daugeliui šilališkių taip pat nereikia pristatinėti: žemaitis iš Tauragės, nors jau šeštą dešimtmetį gyvena Vilniuje ir sako žemaičiuoti nebemokantis, niekada nepamiršo gimtojo krašto, daugiau nei 20 metų rašo „Tauragės kurjeriui“, o dabar, jo žodžiais tariant, nusprendė pasibelsti ir į „Šilalės artojo“ redakcijos duris.

„Greta pagrindinių darbų per 50 metų atidaviau Lietuvos cirko istorijos tyrinėjimams. Rinkdamas medžiagą, vis aptikdavau kokios informacijos, kurios susikaupė nemažai. Pamąsčiau, jog ji neretai ištirpsta bendrame įvykių, istorijos kontekste, todėl ir drįsau pasibelsti į „Šilalės artojo“ redakcijos duris. Nežinau kaip kitiems, bet man Šilalė seniai yra tapusi gražios, turtingos istorijos ryškia dalimi. Ir nors kai kas net ir šiandien, deja, atleiskite už atvirumą, laiko rajoną užkampiu, tačiau tik tie, kurie patys yra užkampis. Ne geografinė padėtis lemia krašto, rajono, miesto žavesį. Tegu čia ne taip, kaip Vilniuje ar Klaipėdoje, išvystyta pramonė, tegu nėra didelių vandenų ar plačių girių, bet yra puikūs, šilti žmonės, su kuriais teko daugelį kartų bendrauti. Yra nuostabi gili senovė ir graži šiandiena, aukšta kultūra. Štai todėl ir džiaugiuosi, kad galėsiu kartkartėmis pateikti vieną kitą savo rašinį, vyresniosios kartos šilališkiams gal priminsiantį kai kuriuos įvykius, o jaunimui tapsiantį maloniais atradimais“, – sako A. Jancevičius.

„Šilalės artojo“ redakcija didžiuojasi, kad prie puikaus, kompetentingo laikraščio bendraautorių būrio jungiasi dar vienas profesionalas – neabejojame, jog skaitytojams A. Jancevičiaus publikacijos bus ir įdomios, ir vertingos.

Alvidas JANCEVIČIUS