Martynas Vytas: gyvenimo svajonė – pagroti su tėčiu

Altininkas Martynas Vytas sako, kad gyvenimas, kad ir koks gražus, vis tiek primena džiungles – jose pilna ne tik išbandymų, bet ir netikėtų atradimų.

Daug metų Vilniuje ir Kaune praleidęs muzikantas pratinasi Panevėžį – miestą, kuris jam tampa ne tik kūrybos, bet ir vidinės ramybės vieta.

Panevėžio muzikinio teatro orkestro muzikantas ir Kauno valstybinio muzikinio teatro koncertmeisteris atvirai kalba apie kelią į muziką, jam didelę įtaką padariusio tėvo autoritetą, patirtas traumas, mokytojo darbą ir apie tai, kodėl, nepaisant visko, Lietuva jam tebėra geriausia vieta gyventi.

„Man čia gera, – sako Martynas. – Gal todėl, kad viskas gražiai dėliojasi – ir darbas, ir širdies reikalai.“

Martynai, jau daugiau nei metai griežiate altu Panevėžio muzikiniame teatre. Esate vilnietis, dirbate koncertmeisteriu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip atradote Panevėžį?

Per Erkį (Panevėžio muzikinio teatro orkestro vyriausiasis dirigentas Erkis Pehkas – aut. past.).

Jis pakvietė dalyvauti konkurse. Klasiką ir taip sunku groti, o čia jiedu dviese su Martynu Bražu sukišę veidus klausė (juokiasi). O viešpatie, kiek buvo jaudulio! Aš gi žinau, kas yra Erkis Pehkas, koks tai talentingas dirigentas!

Dirbti jo orkestre reiškia pasisemti žiežirbų. Kai Erkis diriguoja Rosinį, lieki be pirštų – tokie tempai! Sako, kad kitaip negali. Jam turi viskas degti. Tarp kitko, jis ir automobilį vairuoja taip, kaip diriguoja (juokiasi). Erkis labai gilus, labai protingas žmogus.

Be galo džiaugiuosi, kad galėjau įsilieti į tokio teatro ambicingą ir draugišką kolektyvą.

Labai vertinu kolegų pasitikėjimą ir darbą jame. Teatro direktorei Kotrynai palinkėčiau didžiausios sėkmės ir sveikatos – tiek visko daug ant jos pečių.

Ar jau susidarėte nuomonę apie Panevėžio kultūros lauką? Ar matote šio krašto išskirtinumą?

Miesto kultūrinis laukas labai dinamiškas, gyvas vyksmas. Tikrai nesutikčiau su sakančiais, ką jau ten – regionas! Regionas yra žmonių galvoje.

Tai, kaip susitvarkęs Panevėžys, labai stebina. Gražu žiūrėti. Mano tėtis iki penktos klasės augo Panevėžyje. Vis raginu jį – atvažiuok, atvažiuok!

O kiek renginių vyksta! Sakyti, kad šitame mieste nėra ką veikti, būtų absoliuti nesąmonė. Gerai, kad neliko kultūros ministro, kuris regionuose nematė kultūros.

Apskritai, Lietuvos miestai keičiasi. Važiuojam su Erkiu į Anykščius pro Ukmergę – kokie puikūs miestai. Lietuva tikras perlas. Užsieniečiai stebisi: kodėl jūs važiuojate į užsienį, juk pas jus pačius tiek visko gražaus?

Jokiu būdu nenorėčiau gyventi svetur. Čia savo sienos, čia bičiuliai, kolegos, kurie išties ranką, jei reikės. O užsienyje būsi plikas, nuogas ir vienas. Ir visada antras, nes esi pašalinis.

Kokia aplinka formavo jūsų asmenybę?

Mano kelrodė žvaigždė – tėtis Ričardas Vytas.

Nuo 2004-ųjų jis groja altu Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, prieš tai grojo Lietuvos kameriniame orkestre.

Tėtis – tikras fenomenas. Jis iki šiol yra mano mokytojas. Labai tikiuosi kada nors su tėčiu sugroti dviem altais. Tėtis to purtosi, bet gal pavyks prikalbinti per jo kitą viršininką Robertą Beinorį, „Musica humana“ meno vadovą ir dirigentą (juokiasi). Jis vis bamba: ai, aš jau nebenoriu mokytis. Visgi bandysiu planą chuliganą suregzti, o jei ko nors sieki, tai ir pasieki, ypač jei yra gerųjų sąmokslininkų.

Groti su tėčiu – mano gyvenimo svajonė ir garbė. Nesakau, kad mūsų grojimas būtų lygiavertis, bet jau kažkiek sugebėsiu jam atliepti. Tėtis yra europinio lygio muzikantas. Ne todėl, kad jis mano tėvas. Iš tiesų labai retas atvejis, kad žmogus, kuriam jau 65-eri, taip gražiai griežtų altu.

Jis mokėsi pas alto korifėjų profesorių Petrą Radzevičių.

O mama – mokytoja. Įsivaizduokite, jos darbo stažas – 45 metai! Mama juokiasi, kad Japonijoje jau būtų nepakaltinama. Turi 17-iolika mokinių Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje.

Mano tėvelis tą mokyklą baigęs įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, bet pasakojo, kad iki pat galo mėtėsi, nes buvo labai geras tiksliukas, matematikos olimpiadose dalyvaudavo.

O jo tėtis, mano senelis, buvo iš viso universalus žmogus. Mano močiutei, jai dabar 94-eri, batus pats taisydavo. Tokie laikai buvo, kai žmonės viską mokėjo pasidaryti patys. Mūsų karta jau išlepusi, o už mūsų einantieji bus Dieve padėk. Gal ir senamadiškai pasakysiu, bet dabartiniai vaikai žino savo teises, bet ne pareigas.

Augant muzikų šeimoje buvo tarsi savaime suprantama, kad ir jūs pasuksite tuo pačiu keliu?

Tėvams esu dėkingas, kad niekada neversdavo manęs daryti, ko nori jie. Ir mano sūnus, džiaugiuosi, atsisakė muzikos. Sakė, geriau matematiką skaičiuos. Sūnus dar tik antrokas. Tikiuosi, turės normalią profesiją, nes iš muziko darbo neužsidirbs milijonų. Reikia tą darbą labai mylėti, kad jame nesikankintum. Jaučiu, kad man jis tampa hobiu.

O pats nuėjote ir paskui tėtį, ir paskui mamą – esate muzikas ir dar dirbate smuiko mokytoju Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokykloje.

Pedagogikoje esu visai neseniai. Mokytojauju nuo rugsėjo. Prisipažinsiu – mama nuo to mane labai atkalbinėjo. Dabar supratau, kodėl. Vis dėlto labai džiaugiuosi tuo darbu. Kol kas turiu tik du mokinius ir man su jais labai įdomu.

Altininko ranka turi būti stipresnė už smuikininko. Gal treniruojatės sporto salėje?

Buvo metas, kai galvojau, kad išvis nebegrosiu. Laimei, patekau pas labai gerą kineziterapeutą. Jis dar ir dabar atstatinėja mano ranką.

O skausmas buvo nežmoniškas. Prie to prisidėjo ir profesija, ir, kad ir kaip keistai skambėtų, kojos trauma. Esu kritęs ant ledo, susižeidžiau dešinę koją, traumą iki šiol primena randas po operacijos – į koją sudėti metalai.

Taip jau yra, jei traumuoji dešinę koją, dažniausiai pradeda braškėti kairė pusė. O aš toks kairiarankis, jei ne mokytoja, pirmoje klasėje su liniuote pratinusi rašyti dešine, rašyčiau kaire. Dabar mano raštas – kardiograma, o kaire gal dailiai raides dėstyčiau.

Po tos traumos labai pablogėjo ranka.

Laiku kreipiausi į kineziterapeutą, nes po kažkiek metų galėjo man taip nervą užspausti, kad būtų tekę padėti instrumentą. O tokių atvejų žinau.

Bet mane nuramino, kad grosiu. Pradėjau sportuoti, daryti tempimo pratimus. Dabar groju tą, ko galvojau, kad gyvenime nebesugrosiu. Ir kolegos pastebi, kad atsigaunu, mano grojimas gerėja. Noras groti, noras tame būti paskatino ieškoti atsipalaidavimo. Tik ateini į repeticiją susinervinęs, ir prasideda skausmas. O atsipalaiduoti padeda pratimai ir nusiteikimas. Kiekvienas ėjimas į sceną yra nusiteikimas.

Net džiaugiuosi, kad ta trauma atsirado, nes pradėjau tobulėti ir varau net didesniais tempais nei anksčiau.

O yra tekę koncerte groti per skausmą?

Pastaruosius porą metų taip būdavo nuolat. Galop jau net atsirado baimė paimti instrumentą.

Griežiu scenoje, o ranką tarsi gręžia, atrodo, tuoj stosiu ir išeisiu.

Pasirodo, tereikėjo paprasčiausių kasdienių pratimų.

Visiškai nevartoju alkoholio, nes sąnariai negali jo pakęsti, net ir nedaug išgėrus. Man alkoholis – kaip vegetarui mėsa: jau vien paragavus būtų bloga.

Ar esate turėjęs lemtingų koncertų, kurie taptų lūžio tašku, kai jau gali pasakyti – aš pasiekiau daug?

Ne, tokio dar neturėjau. Didžiąją dalį laiko praleidau tinginiaudamas, užuot mokęsis pas tėtį groti. Kolegos ne veltui sakydavo: kaip tu nevertini to, ką turi.

Toks koncertas būtų, jei galėčiau su tėčiu pagroti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Galite paaiškinti, kodėl kartais klausantis muzikos kūnu bėgioja šiurpuliai?

Interpretacija! Jei dirigentas neturi charizmos, jei jos neturi muzikantai, taisyklės nepadės. Techniškai galima groti, bet klausytojai šiurpuliukų nejaus.

Orkestre grodamas turi būti ir psichologas. Kartais tai nėra lengva. Ateini visokios nuotaikos, bet privalai užsidėti kaukę, suvokti, kad paėmęs instrumentą tampi orkestro dalele. Turi jausti, kas kuo kvėpuoja.

Ir dar – jei žmogus per kažką pereina, įgyja dvasinės patirties, jis kitaip ir groja.

Aš iki šiol pasiklausau Jurijaus Bašmeto įrašų. Mat tai kažkas nepaprasto! Jis gyvenime perėjęs per daug ką. Arba violončelininkas Aleksandras Kniazevas, kurio žmona ir sūnus žuvo per avariją, o patį surinko iš gabalėlių. Sakė, kad jis negalės vaikščioti, bet jis transliuoja – aš išgyvenau.

Gal po metų, praleistų Panevėžyje, šitą miestą jau matote savo namais?

Kažkas yra pasakęs, kad žmogus gali turėti daug fantazijų, tačiau gyvenimo fantazija visada lakesnė.

Man čia gera. Gal todėl, kad Panevėžyje mano šaknys – tėvukas augo iki penktos klasės, mamos tėtis irgi panevėžietis, o gal ir dėl to, kad ir man čia viskas gražiai dėliojasi: ir asmeniniai dalykai, ir savotiškos satisfakcijos.
Kaune mane laiko koncertmeisterio darbas.

Man lyderiauti patinka, bet širdis ateina į Panevėžį.

Visgi turiu galvoti ne tik apie muziką, bet ir apie pragyvenimą.

Jei Panevėžyje atsirastų daugiau darbo galimybių, galėčiau čia puikiai save realizuoti.

Muzikanto tokia profesija, kad iš vieno darbo pragyventi sunku, todėl kol kas važinėju tarp Panevėžio ir Kauno.

Jaučiu, kad dabar muzikoje einu tris laiptelius į priekį, du atgal. Anksčiau buvo du į priekį, trys atgal.

Mano gyvenime apskritai viskas vyksta vėlai. Į savo vėžes įsivažiavau tik būdamas trisdešimt septynerių. Esu dirbęs įvairiausius, su muzika visai nesusijusius darbus – net prekių rūšiuotoju. Gal todėl dabar man taip gera – jaučiu, kad esu ten, kur ir turėčiau būti.

Po ketvirto kurso, atvirai pasakius, buvau užmigęs ant laurų – atrodė, jog viską jau moku, todėl nustojau sau kelti reikalavimus. Tėtis vis kartodavo: „Jei nori rezultatų, privalai dirbti ir būti savikritiškas.“ Tos klaidos man brangiai kainavo.

Jei prieš dešimt metų būčiau mąstęs taip, kaip šiandien, tikriausiai gročiau Vilniuje. Bet tiesą sakant, tam miestui nebejaučiu jokių sentimentų. Mano siekiamybė – būti ten, kur gera širdžiai.

Kokios muzikos klausotės namuose?

Jokios. Namuose – tyla. Nors muzika man yra hobis, visgi tai ir darbas.

Jei gera nuotaika, galiu paleisti lengvą džiazą, pasiklausyti Eriko Klaptono, Andrė Segovios, „Aktorių trio“.

O dabar pafantazuokime. Jei atsirastų tokia fantastinė galimybė persikūnyti į literatūros, kino, muzikos ar dailės personažą, kas būtumėte?

Manau, būčiau F. Dostojevskio Idiotas. Kai buvau susilaužęs koją, skaičiau jo romanus – „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“.

Kunigaikščio Myškino personažas man padarė stipriausią įspūdį. Jo kvailybėje slypi kažkas labai žmogiško. Kartais žmogaus negebėjimas susiorientuoti pasaulyje stebina, ir tada imi galvoti – ar apskritai mąstantis žmogus gali būti laimingas, jei mato, kiek aplinkui yra nesąmonių? Kai perskaičiau „Idiotą“, tą naktį net negalėjau užmigti.

Gyvenimas, kad ir koks gražus, vis tiek primena džiungles. Kaip mano tėvukas sako: „Pagalvok – anksčiau žmonės viens kitą žudydavo gatvėse, o dabar mus riboja įstatymai, teismai. Tai tarsi sukausto žmogaus žvėrišką prigimtį, bet juk pati prigimtis lieka ta pati.“

Tobulėja civilizacija, bet žmogaus vidus mažai keičiasi – pavydas, pyktis, egoizmas vis dar čia.

Kartais tikrai pasijunti kaip idiotas – ar tu nieko nesupranti, ar vis dėlto pasaulis aplink išprotėjęs? Bet, ačiū Dievui, gerų dalykų gyvenime vis dar yra daugiau.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Autorius: Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama