Kai vėlės grįžta namo

https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/kai-veles-grizta-namo/

Lietuvoje ypatingos Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos praėjo su gausiai į kapines plūstančiais artimaisiais, su įspūdingomis gėlių kompozicijomis, žvakučių jūra.

Bet pažvelgę, kaip buvo prieš gerą šimtmetį, išvystume kitą vaizdą – ne žvakutes kapinėse, o liepsnojančius laužus ir šalia sustatytus stalus su maistu bei gėrimais.

Kartu su kūnu ir siela

Paviešėjusios žemėje joms skirtą laiką ir pagerbtos mirusiųjų vėlės vėl iškeliavo į amžinąsias buveines.

O kas yra ta vėlė?

„Vėlė – tai viena iš žmogaus, kaip vientisos būtybės, sudedamųjų dalių. Protėviai tikėjo, kad žmogų sudaro jo kūnas, siela ir vėlė. Kūnas po mirties užkasamas į žemę, siela iškeliauja į dangų ar į kitas jai skirtas vietas, o vėlė lieka kaip tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų“, – remdamasi senaisiais aprašymais pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyriausioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.

Vėlėms skirtas grįžimo pas savuosius laikas – vėlyvas ruduo, kai derlius jau nuimtas, suvežtas, sutvarkytas.

Lietuviškos Vėlinių tradicijos susiklostė krikščioniškam papročiui persipynus su senąją lietuvių švente Ilgėmis.

Žvakių deginimas ant kiekvieno kapo Lietuvoje nėra labai sena tradicija. Užrašytas pasakojimas, kad apie 1930 metus Ramygalos kunigas prašydavo gyventojų nebekurti kapinėse laužų, o ant kiekvieno kapo uždegti žvakutes. P. Židonio nuotr.

Sutirštintos spalvos

Istorinė medžiaga, rašytiniai šaltiniai papasakoja apie senuosius laidojimo papročius, kaip mūsų protėviai saugojo mirusiųjų atminimą, kaip jų vėlių laukdavo sugrįžtančių.

„Nors ne visada galima iki galo tikėti lietuvių krikštyti atvykdavusių europiečių užrašais. Lietuvą minėdami kaip primityvų barbarų kraštą, jie neretai savo įspūdžius perdėdavo, padidindavo“, – sako muziejininkė.

Ji prisimena vienuose užrašuose rastus tokius pastebėjimus, kad Lietuvoje mirusįjį palaidodavo tik tada, kai prapuotaudavo visą jo turtą.

Puotose neva dalyvaudavo ir pats mirusysis, o į žemę būdavęs užkasamas tik tada, kai nieko valgyti ir gerti nebelikdavo.

Vėlesnių laikų užrašymai patikimesni. Iš įvairių šaltinių žinoma apie Ilges – spalio mėnesį vykdavusią mirusiesiems pagerbti skirtą senovės lietuvių rudens šventę su sudėtinėmis vaišėmis.

„Juk tikėta, kad mirusieji aktyviai dalyvauja gyvenime, padeda žemės ūkio, šeimos reikaluose, tad jų vėles reikia gražiai priimti, pavaišinti“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Mirusieji minėti alkuose – miškuose įrengtose šventvietėse, į kurias žmonės rinkdavosi iš visų apylinkių, atsinešdavo valgių, gėrimų ir vėlių laukdavo, savuosius prisimindavo net kelias dienas.

Stalų kėlimo apeiga

Vėliau tas mirusiųjų minėjimas su visomis vaišėmis persikėlė į kapines. Ten apeigų laikytasi gana ilgą laiką.

Kaip pasakoja etnologė, spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje kapinėse vykdavusi apeiga, vadinta stalų kėlimu.

„Kaimo žmonės eidavo į kapines „kelti stalų“ – sustatydavo tuos stalus, ant jų dėdavo vaišes, atsinešdavo alaus ir užkūrę laužus visa bendruomenė minėdavo mirusius artimuosius“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Toje apeigoje vis dėlto svarbiausia buvo atminimo ugnis ir malda, nepamirštant ir žemiškų vaišių. Tai buvusi svarbi apeiga, tikint, kad vėlės tikrai į tokį smagų pasibuvimą sugrįš ir pabus kartu.

Netgi XX amžiaus pradžioje kai kur Lietuvoje žmonės nešdavo į kapines įvairių valgių ir ten palikdavo su visais puodais.

Tikėta, kad mirusiųjų vėlės Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis sugrįžtančios iš ano pasaulio ir aplankančios savuosius.

Todėl žmonės jas priimdavo ir vaišindavo pagal tėvų papročius.

Tačiau bažnyčia tuos „stalų kėlimus“ pradėjo drausti.

Kunigai ragindavo tą dieną dalyvauti pamaldose, rinktis tik savo parapijos kapinėse, nenešti maisto į kapines.

Iš tų draudimų išsirutuliojo naujas paprotys – lapkričio pradžioje vėlių laukti nebe kapinėse, bet savo namuose.

Lapkričio pradžioje, kai laukta sugrįžtančių vėlių, už mirusiuosius melstasi ilgai – ištisas aštuonias dienas, tikint, kad malda gali amžinybėje pagelbėti. P. Židonio nuotr.

Reginiai garuose

Vėlinių dienai namai būdavo sutvarkomi, kuriama pirtis, o joje palikdavo švarius rankšluosčius, baltinius laukiamiems mirusiems artimiesiems.

Būtinai uždarydavo šunis, kad sugrįžtančiųjų nepultų. Palaidi šunis gali vėles išgąsdinti, o tada jos pradės keršyti – vaidensis, baladosis.

Vaišėms dažniausiai ruošti tamsūs patiekalai – vėdarai su krauju, juka – kraujinė sriuba, džiovintų grybų valgiai ir kt.

Sunešus maistą ant staltiese dengto stalo, šeimininkas atidarydavo duris, langus ir pirmiausia ant žemės numesdavo duonos, nupildavo lašelį alaus ar midaus, o tada visus kviesdavo prie stalo.

Ar pirties, ar karšto maisto garuose kartais vėlės mirusio artimojo pavidalu neva pasirodydavusios. Ir tada jau buvo aišku – jis tikrai sugrįžo.

Šventė elgetoms

Etnologė palygino senąsias bei dabarties Vėlinių tradicijas ir sako, kad laidojimo, mirusiųjų atminimo papročiai daug kartų keitėsi priklausomai nuo laikmečių bei kintančios žmonių pasaulėžiūros.

Tačiau mirusiųjų kultas gyvavo visą laiką.

Tas dėmesys, pagarba mirusiesiems, noras melstis už išėjusiuosius būdingi visiems laikams.

Dar XX amžiaus pradžioje per Vėlines buvo įprasta gaminti daug maisto – skersdavo ėriuką, kepdavo duoną ir vaišindavo elgetas.

Tikėta, kad elgetų maldos labai vertingos ir mirusiesiems gali padėti. Tas paprotys gyvavo iki prieškario.

Apie tai rašo ir garsi etnologė profesorė Pranė Dundulienė knygoje „Lietuvių šventės“: „Elgetos agrarinėse, kalendorinėse ir šeimyninėse šventės bei jų apeigose pagal seną tradiciją užėmė svarbią vietą. Ypatingą pagarbą ir dėmesį elgetoms žmonės skyrė per mirusiųjų minėjimo šventę: jie buvo laikomi nepaprastais – tarsi mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkais.“

Per Vėlines elgetas kviesdavo į pirtį nusiprausti, aprengdavo juos švariais drabužiais, paskui sodindavo prie stalo.

Išleisdami į kelionę, įduodavo duonos, pinigų ir prašydavo, kad melstųsi už mirusiuosius, pasakydavo jų vardus.

Rūpinantis elgetomis tikėta, kad tai, ką tiems vargdieniams gero padarai, tą padarai mirusiems savo šeimos nariams.

Pasak V. Vasiliauskaitės, spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje vykdavusi apeiga, vadinta stalų kėlimu: kapinėse sustatydavo stalus, ant jų dėdavo vaišes, atsinešdavo alaus ir užkūrę laužus visa bendruomenė minėdavo mirusius artimuosius. G. Kartano nuotr.

Žvakučių žavesys

Elgetos po kaimus dabar nebevaikšto, o ir laužai kapinėse nebeliepsnoja.

Vietoj jų kapinės per Vėlines pasitinka žvakučių jūra.

Tačiau žvakių deginimas ant kiekvieno kapo nėra labai sena tradicija.

V. Vasiliauskaitė prisimena, kad važinėdama po kaimus rinkti etnografinės medžiagos girdėjusi senų žmonių prisiminimus apie kapinėse per Vėlines liepsnodavusius laužus.

Tą pasakojo ir Miežiškių, ir Krekenavos apylinkių gyventojai.

„Teko užrašyti vienos Ramygalos apylinkių gyventojos prisiminimą, kad apie 1930 metus kunigas vis prašydavo gyventojų nebekurti kapinėse laužų, o ant kiekvieno kapo uždegti žvakutę. To niekas anksčiau nedarydavo. Pagaliau, kai visi išgirdo kunigo prašymą ir žvakutes pradėjo degti, senolė prisiminė prasidėjus ypatingas Vėlines: „Buvo nesvietiškai“ gražu“, – pasakoja etnologė.

Dar ir po Antrojo pasaulinio karo ilgokai nebuvo papročio prieš Vėlines puošti kiekvieno kapo, vykdavo bendros talkos – kapinėse buvo grėbstoma, tvarkoma, o ant kapų išdėliojami kryželiai iš baltų uogyčių ar augalėlių.

Su malda

Per Vėlines nešti gėles, vainikus – taip pat palyginti nauja tradicija, įsibėgėjanti pastaraisiais dešimtmečiais ir jau, regis, nebepakeičiama. Dabartinės Vėlinės be gyvų ar dirbtinių žiedų gausybės jau neįsivaizduojamos.

„Silpstančiose tradicijose mirusiųjų pagerbimas išvirto į grožį, į estetiką, tikrąją Vėlinių esmę paliekant lyg ir nuošalyje“, – tvirtina muziejininkė.

Vis dėlto svarbu, kad išlikęs gyvųjų ir mirusiųjų ryšys – mus palikę artimieji prisimenami, jų kapai lankomi.

Ir dabar žmonės už mirusiuosius meldžiasi – kaip ir praeityje, tais laikais, kai krašto senoliai žinojo, kad tik malda yra visų svarbiausia.

Mirusiesiems tų maldų labai reikia, tad ir melstasi ilgai – ištisas aštuonias dienas, tikint, kad malda gali amžinybėje pagelbėti.

O ir baugu, kad nepasimeldus mirusieji gali supykti ir pradėti bausti savuosius.

Autorius: Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama