Kitąkart nuvažiavę rado vien tik kelmą

Skvarbus žinomo šalyje fotomenininko žvilgsnis pragręžė istorijos klodus ir šovė į ateitį su kraupia pranašyste. Nuogutėlės mitologinės būtybės padedamas jis žiūrovą veda klaidžiomis sengirėmis ir žemės paklotą sužalojusiais kirtimais, vaizdais šaukdamas, kad žmonijai vartojant pašėlusiais tempais, medžių nebeliks nė karstui.

Pats nenukirto nė medžio.

Kad gimtų baltų deivės vardu pavadinta paroda „Medeina“, fotomenininkui Sauliui Saladūnui prireikė net 5 metų ir nemažo užmojo – per Vidurio Lietuvą, nuo Zarasų iki Nidos, pervažiuoti šalies miškus.

„Einu prie pranašystės, kad nebeliks miškų, tik paminklas medžiui. Ta seka ir sukūriau pasakojimą nuo sėklos iki pabaigos, kai lieka tik smėlio pustoma dykra ir fosilijos, medžio sausuoliai“, – apie fotociklą pasakojo autorius.

Jis pridūrė, jog paroda skirta atkreipti dėmesį į beatodairišką miškų kirtimą. Sakė, kad pats gyvenime nėra nukirtęs nė vieno medžio, tačiau nėra prieš saikingą kirtimą bei panaudojimą.

„Nuo seniausių laikų medis žmogui buvo pagalba, kirto ir namui, ir kurui, pagaliau grabui padaryt, tik ne tokiais tempais“, – kalbėjo menininkas.

Paroda gimtadieninė, spalio 11-ąją autorius švęs 75-metį.

Buvimas ir visokios būsenos.

Miškų globėją Medeiną fotomenininko vizijoje įkūnijo profesionali pozuotoja ir taip pat menininkė Julija Ginger Blue. Parodos atidaryme ji negalėjo dalyvauti, nes kaip tik tuo metu išvyko į Izraelį.

Fotoistorijos pradžia, kur Medeina guli ant miško taką padengusių kankorėžių. Akimirka, kai jie išbarstys, o gal jau išbarstė sėklas.

„Mergina nuoga, kad būtų daugiau intrigos“, – šypteli menininkas.

Tolesnis vaizdas: sėklos sudygusios, leidžia šaknis, sprindžio dydžio pušelių laukas. Toliau prasideda medžio buvimas, visokios jo būsenos. Jas atspindi Medeinos kūno kalba.

Pasak autoriaus, medis nebūtinai turi būti tiesus: jis raitosi, kraiposi, gyvena savą gyvenimą.

„Čia valstybės saugoma Laumių – raganų eglė Tauragės rajone, ten išlūžęs medis lyg akis, siauras ilgas angas išpuvusiose liepose padarė bitininkai, kraštai tuoj apsitrauks nauja „oda“, ir tas landas atras laukinės bitės, galės gyventi, kol liepas nukirs“, – pasakojo autorius.

Jis rodo ilgaamžį, žaibo trenktą ąžuolą, storą, pažeme išsikerojusią kalninę pušį pamiškio aukštumėlėj.

„Atvažiavom su modeliu prie pušies antrąkart, ir viskas, jos nebėra, nupjovė“, – nufotografavau tik kelmą.

Ten, kur vėtros išlaužos, išverstos šaknys, skersai Pyvesos upelio nuvirtusios senos eglės, Medeina tarsi atsisveikina su globotiniais, jos kūnas tarsi vysta šalia negyvų medžių.

Paskui jau prasideda kirtimų vaizdai, net nebėra pasivaikščiojimo mišku, tik šokinėjimas nuo kelmo ant kelmo.

Galiausiai Medeinai nebelieka nieko, tik iš pagaliukų susidėliota buveinė. Nidos kopose atpustyta ąžuolo liekana su miško deivės veidu ir yra paminklas išnykusiems medžiams.

Inspiravo piešinys ant sienos.

Nemažai ciklų įvairiomis temomis sukūręs S.Saladūnas iki šiol nebuvo palietęs mitologijos.

„Neįsivaizduoju, kodėl mes, lietuviai, mažai, o gal ir visai nesuinteresuoti savo mitais? Štai švedai ar norvegai kaip gražiai savo mitologiją pritaiko šių laikų gyvenime, o gal mums sarmata kalbėti apie mitologines būtybes?“ – svarstė jis.

Link mitologijos pažinimo panevėžietį pastūmėjo Šiauliuose ant Dailės fakulteto pastato sienos nupieštas Juliaus Greimo portretas.

Pasidomėjęs lietuvių kilmės prancūzų semiotiko, kalbininko bei mitologo asmenybe sužinojo, kad mokslines knygas jis rašė prancūziškai, tik vienintelę parašė lietuviškai – apie baltų mitologiją.

„Tas mane inspiravo mitologinį personažą susieti su šiandienine aktualija, besaikiu miškų žudymu“, – paaiškino.

Kad pamatytum, turi įsijausti.

Nupjautų medžių kelmais nusėtų sužalotų žemės plotų fotomenininkas matė sočiai grybaudamas, betgi visų šalies miškų nepažino. Čia pagelbėjo draugai ir pažįstami, kai jiems papasakojo apie kuriamą ciklą. Jie siuntė žinutes su rekomendacijomis, kur yra įspūdingų vietų, išskirtinių medžių.

Kuriamam ciklui rinkosi nespalvotų vaizdų variantą. Tai simbolinis žingsnis į praeitį, nuo ko fotografija ir prasidėjo.

Fotografavo pavasarį ir rudenį, kai mažiau lapų, kad neužstotų medžių formos.

„Medeinos“ ciklui S.Saladūnas sukūrė 160 darbų, bet parodoje eksponuoja tik 47.

„Čia kaip ir performansas, jį vertindami mano darbus atliks žiūrovai. Tie, kurie neįsijaus į pateiktą koncepciją, neįeis į medžio ir jo globėjos būsenas, tas ir nebus sudalyvavęs“, – šypsojosi savo ypatinga šypsena autorius.

Autorius: Gailutė KUDIRKIENE

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama