Muzikos mokytoja, tapanti nežemiškos kosminės energijos paveikslus
Rinkos aikštė
Turinį įkėlė
Moteriška energija – viena stipriausių jėgų šioje žemėje ir ji negali atsirasti IŠ NIEKO. Tą milžinišką jėgą sukuria maži kasdieniai dalykai, elementarus bendravimas ir mus supanti aplinka. Sakoma, kad mokytojas iš pašaukimo mato daugiau nei kiti, nes jo tikslas – padaryti pasaulį gražesnį, spalvingesnį, laimingesnį. Pedagogė Vaida Prušinskienė šį posakį pakylėja į naują lygį, kur mokymas persipina su asmenine kūryba. Ji ne tik įkvepia mokinius per muziką, bet ir randa būdą, kaip tylųjį tapybos pasaulį paversti galingu emociniu užtaisu. Didžiulės jos drobės tampa atsaku į disciplinuotą pedagoginį gyvenimą. Tai istorija apie dvi sielos kalbas – viena kalbanti per oktavas, kita – per teptuko potėpius. Mano pašnekovė – kėdainietė Vaida Prušinskienė, muzikos pedagogė ir tapytoja. Ar menas skirtas tik jautriems ir kūrybingiems? Kodėl menininkai dažnai atsiduria užribyje, nes lieka aplinkinių nesuprasti, net vadinami keistuoliais? Ar Vaidai menas tėra estetinis atspindys, o gal slaptas raktas, atveriantis vartus į kitokią, atnaujintą būtį, kuriai retas yra pasiruošęs?
Muzikoje – jau daug metų, o dailėje – tik naujokė
Įsivaizduoju jaunutę, šviesiaplaukę merginą, po Panevėžio konservatorijos sėkmingai įgijusią aukštojo mokslo diplomą Šiaulių universitete. Baigusi mokslus, išvaizda Vaida beveik nesiskyrė nuo savo mokinių Kėdainių Mikalojaus Daukšos vidurinėje mokykloje, kur 1995 metais žengė pirmuosius pedagoginės karjeros žingsnius. Būtent čia per dešimt metų ji įkvėpė mokinukus pamilti meną, atverdama jiems duris į muzikinį pasaulį, kupiną ritmo ir melodijų. Ši patirtis leido jai pačiai išskleisti sparnus ir žengti į neaprėpiamas kūrybines erdves, kurios netrukus atsivėrė.
Didžiausia Vaidos gyvenimo laimė – jos šeima./Asmeninio archyvo nuotr.
„Muzikoje aš esu jau daug metų, o dailėje – tik naujokė, – pradeda pokalbį Vaida. – Muzika man yra neatsiejama, tai – fonas, nes tyloje nesipiešia. Jei vasarą tapau sode, vis tiek yra foninis triukšmas, paukščiukų čiulbėjimas, vėjas, kažkas tokio, ką girdžiu ausimis“, – teigia ji.
O tapydama namuose Vaida klausosi visko: radijo stoties „M1 plius“, savo mėgstamos dainininkės Ingos Jankauskaitės, elektroninės popmuzikos grupės „Daddy Was A Milkman“. Patinka klasika, jaunystės laikų dainos. Svarbūs yra žodžiai, jų prasmingumas, savitas jausmingumas, tai, kas ramina. Trankios bumčik bumčik muzikos tapydama ji nesiklauso, net perjungia kitą radijo stotį. Kaip gerai, kad yra ausinukai, todėl, niekam netrukdydama, ji gali tapyti iki išnaktų.
„Kai nuvažiavau į „Daddy Was A Milkman“ koncertą, kartu dainuodama iškart prisiminiau, ką ir kaip tapydavau pagal vieną dainą. Skambant kitai, gimė naujas paveikslas, o per šią dainą nutapiau vieną ar kitą fragmentą. Tiesiog atradau save visiškai kitokią: manyje – tiek daug laimės, vidinio atsipalaidavimo, nusiraminimo“, – atvirauja menininkė.
Rūpestinga mokytoja mokiniams net rankas prieš koncertą sušildo
Pasakodama apie savo buvusius ir esamus mokinius, Kėdainių muzikos mokyklos mokytoja Vaida Prušinskienė juos giria. Ji sako, kad moko įvairaus amžiaus mokinius – nuo pirmokų iki suaugusiųjų, norinčių išpildyti savo svajonę – išmokti groti pianinu.
Taip pat ji akompanuoja koncertuose, todėl yra pratusi prie sceninio jaudulio. Tačiau be visos atsakomybės ant scenos – teisingai sugroti muzikinį kūrinį, ji, kaip mama ir psichologė, dar nuramina, pašildo rankas ir pozityviai nuteikia jaunąjį atlikėją prieš išėjimą į sceną.
Svarbi misija, nuo kurios priklauso visas pasirodymas. Ir tokių misijų, pareigų, atsakomybių jos gyvenime daug: Vaida – puiki žmona, santuokoje skaičiuojanti jau dvidešimt devynerius metus. Rūpestinga ir atidi dukra savo tėvams, iš kurių ir paveldėjo kūrybos, meilės menui geną. Ji ir dviejų dukrų mama bei naujai iškepta močiutė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Vaidos pasaulis kupinas kontrastų
Moters gyvenimas sukasi tokiu greičiu, kad poilsiui arba laiko sau nelieka. Todėl nenuostabu, kad didžiulis sūkurys, įsukęs ją į negailestingą laiko verpetą, ėmė ir išmetė tiesiai į negyvenamą salą, kuri vadinasi Vaidos pasaulis. O jame tarpusavyje kontrastuoja tvarka ir chaosas, improvizacija ir nusistovėję kanonai, intuicija ir šaltas protas. Ji atvira pokyčiams, visam pasauliui, „tačiau jis ne toks draugiškas, kaip norėtųsi“, konstatuoja Vaida.
Čia pat pateikia pavyzdžių, kurie ir stebina, ir liūdina. Ji puikiai supranta, kad ne visi žmonės džiaugiasi gyvenimu taip, kaip moka džiaugtis ji. Ne visi priima meną kaip saviraiškos priemonę, o imasi vertintojo ar kritiko vaidmens. Yra dar viena kategorija žmonių, kurie tiesiog abejingi menams, tarp jų – muzikai ir dailei. Nepaisant to, menininkė priėmė sprendimą ne užsidaryti savo asmeniniame bokšte, bet naudoti kūrybą – tiek tapybą, tiek muziką – kaip tiltą į tuos, kuriems šviesos ir harmonijos trūksta labiausiai. Žmonės eina ten, kur nori būti, ir renkasi tuos, kuriems kažką jaučia, tegul tai būna net ir laikinas, efemeriškas ryšys – mokytojas, atskleidžiantis natų paslaptis, ar menininkas, kurio drobė priverčia akis ilsėtis, o sielą kalbėti.
Tačiau labiausiai iš visų išvardintų, tikrojo meno, to proceso, kuris užvaldo ir įtraukia taip, kad neskaičiuoji nei prabėgusių valandų, nei dienų ir nejauti nutirpusių rankų ar kojų, ignoruoji skausmą, nes nori užbaigti tą paveikslą dar šiąnakt, labiausiai viso šito reikia jai pačiai.
Įkvepiantis pavyzdys pakeitė visą likusį gyvenimą
Kai pokalbis pasisuka apie Vaidos palyginti naują aistrą – tapybą, pašnekovės veidas nušvinta plačia šypsena. Iškart matyti, kuo žmogus gyvena, alsuoja, kur veržiasi jo širdis. Po griežta muzikos struktūra, sudėliota į partitūras, natas, akordus, melodijas ir ritmą, visą laiką tūnojusi nevaldoma kūrybinė energija, pagaliau rado išeitį per spalvų ir formų chaosą.
Vaida emocingai pasakoja, kaip namiškiai jai pranašavo renginių organizatorės ar vestuvių apipavidalintojos karjerą, ir ji pripažįsta, kad toks kelias jai tikrai patiktų. Prisiminimais grįžta prie pirmųjų užuomazgų, pastūmėjusių ją į tapytojų gretas: „Mano draugė tapydavo, lankė dailės studiją, o paskui dovanodavo savo paveikslus kitiems. Juos pamačiusi, norėjau pasiimti visus, tokie jie man buvo gražūs. Matydama, kokia ji laiminga, kartu su ja laiminga buvau ir aš. Matyt, tada ir atėjo noras skleistis“, – svarsto pašnekovė.
Štai taip, per visą šalį apėmusį COVID-19 pandemijos karantiną, gimė nauja tapytoja – nedrąsi, bet atkakli menininkė, pasiryžusi didžiulėmis drobėmis užpildyti atsivėrusią tuštumą ir nutapyti tai, ko negalėjo išsakyti pačios grojama muzika. Tai paradoksalu, juk muzika – tai garsai, pasiekiantys daugumos žmonių širdis. Tačiau šįkart nugalėjo aukštesnė, galbūt vidinė, jėga, kuri privertė Vaidą griebtis kažko naujo, t. y., tapybos.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Tokios kaip Vaida Prušinskienė daugiau nėra“
„Gal aš jums pasirodysiu per sena, bet aš taip noriu piešti, – tokiais žodžiais Vaida kreipėsi į kanceliarinių prekių pardavėją, kuri nuoširdžiai nusistebėjo tokia įžanga, bet suprato, ko reikia, kad iš parduotuvės pirkėja išeitų laiminga. – O jau kad prisipirkau visko ir kad pradėjau su tais liejimais... Tai ne tas pats, kai jau žinai ir moki technikas, turi konkrečių minčių...
Prisipirkdavau parduotuvėse tai šepetėlių, tai indukų, liejau visaip, ieškodavau internete vaizdo filmukų ir iš jų mokydavausi. Atradusi internetinę prekybą, šlaviau viską iš eilės. Trūko žinių, ieškojau bendraminčių ir palaikymo, todėl Dailės mokykloje pradėjau lankyti suaugusiųjų studiją pas mokytoją Iriną Dimą. Man ten buvo labai gera, tapydavome akriliniais bei aliejiniais dažais. Tačiau dėl kvapo man aliejiniai dažai netiko. Teko tapyti akrilu, ką darau iki šiol, – pasakoja nesustodama Vaida. – Namuose man reikia visko: akmenukų, kriauklyčių, smėlio, kankorėžiukų, neišmetu nei vienos dėžutės. Tapydama turiu rankomis liesti dažus, čiupinėti drobę, kiekvieną iškilimą joje“, – atvirauja Vaida.
„ Tai gal atėjo laikas pasukti dailės mokytojo keliu?“ – klausiu.
„Man gera būti muzikoje su savo mažaisiais draugiukais, taip aš vadinu savo mokinius. To pakanka, man labiau trūksta laiko pabūti su savimi. Viskas gimsta iš vidaus, net pajaučiu vidumi, kad daugiau nebegaliu, kaip noriu tapyti, nes tada aš pailsiu, atitrūkstu, aš skraidau...“.
Net mažytė širdelė žinutėje sustiprina ryšį
Dailė – tai tarsi dėlionės detalė, kuri iki galo užpildė menininkės sielos paveikslą. Kalbėti apie tapymą, spalvas, technikas, medžiagas ji gali be galo be krašto, laikas tada nustoja egzistavęs, nes tai tokie intymūs ir gilūs procesai, kurie visiškai užvaldo jos mintis, leisdami patirti tą retą kūrybinės ekstazės būseną. Kai Vaida sutinka įdomų pašnekovą, jai kyla daug klausimų ir tos diskusijos labai veža.
„Man yra svarbu: kaip tie mano paveikslai, ar aš keičiuosi, į kurią pusę, bet laukiu tikrai ne įvertinimo, o patarimo. Piešiu ne dėl to, kad parduočiau. Gal mano paveikslai kažką įkraus teigiama energija, gerumu? Parodose stebiu, kaip žmonės reaguoja, ką jie kalba, stabtelėję prie mano paveikslo. Ypač pamalonina širdelę, kai palygina su kokio didžio menininko tapyba, pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio. Jau ir taip esu laiminga, o jeigu dar pagiria... Tos palaikančios žinutės, širdelės ar gėlytės įklijavimas, labai sustiprina ryšį...“.
Ji netgi pati gilinasi į dailės terapiją. Kas ieško, tas randa, juk svarbiausia yra noras tobulėti. „Ir jūs pabandykit, paimkit į rankas teptuką, pagaliau yra fraktalai, mandalos, kurie žmonėms suteikia atsipalaidavimą po sunkių problemų, nukreipia į kitas materijas. Aš esu geriausias pavyzdys, nes per pastaruosius penkerius metus atradau visai kitokią save. Šimtas procentų, kad menas gydo“.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kol nėra naujos drobės, namuose ramu
Ar šeima supranta, palaiko tave, jei tu ne vakarienę gamini, o tapai?
„Gavau dovaną – du namiškius – vyrą ir dukrytę, kurie iš tikrųjų mane palaiko. Kur tai matyta, kad virtuvėje viskas užimta, nėra net kur valgyti. Jokio burbėjimo, jokio nepasitenkinimo. Paskui įsileido mane į svetainę, kurioje sienas, baldus, grindų dangą aš irgi jau sugadinau, – linksmai pasakoja Vaida. – Kai pradedu tapyti, visur pritiesta, pritaškyta, ir valau, ir vėl pati apsitaškau... Kol nėra naujos drobės namuose, tai jiems (vyrui Vaidui ir dukrai Liepai) ramiau, – juokauja pašnekovė. – Jie – mano kritikai, matantys visą paveikslo gimimą, pasakantys, kas gerai, kas ne. Jie leidžia man daryti, ką aš noriu. Matyt, mes esame tokia šeima, kuriai norisi būti kartu. Ir nesvarbu, kad jie žiūri televizorių, o aš šalia tapau, mes vis tiek visi esame kartu. Atėjus savaitgaliui, pasitariu, ar galėsiu tapyti, kad nesugriaučiau svarbių planų“, – atvirauja pašnekovė.
Žodžiu, ar ji viena tapo, ar kambaryje yra namiškių, Vaida daugiau nieko nemato ir negirdi – visa esybe panirusi į savotišką meditaciją, kurioje egzistuoja tik spalva, drobė ir ta nevaldoma energija, pagaliau gavusi progą išsilieti į materialų pavidalą. Labai svarbu žinoti ir jausti savo šeimos pritarimą, domėjimąsi, palaikymą, netgi tada, kai pasirinktas kelias atrodo neįprastas, reikalauja neplanuotai didelių investicijų, laiko sąnaudų.
Šeima ne tik palaiko, bet ir įkvepia
Iš savo brolio, tėvų, ypatingai iš mamos, Vaida sulaukia ypač daug pozityvaus palaikymo: „Mama – mano geriausia draugė, su kuria ir paverkiam, ir pasidžiaugiam kartu. Ji viską mato, viskam pritaria, išmoko naudotis išmaniuoju telefonu, kad tik galėtų dalyvauti visuose procesuose – sekti parodų naujienas, komentuoti paveikslus ir dalintis šiuo naujai atrastu dukros pomėgiu su kitais žmonėmis.“
Toks artimųjų dėmesys yra menininkės kūrybinių idėjų ir jėgų šaltinis. Beje, Vaidos abu tėveliai groja akordeonu, nors visiškai nepažįsta natų. Jie yra savo sričių asai, tikri kūrėjai, gebantys sukurti ar pagaminti bet ką.
„Brolis – meniškos sielos, tėtis – auksarankis, galėtų išmokti megzti, jei tik prireiktų, o mama – virtuvės virtuozė“, – šmaikštauja pašnekovė. Tokia įgimta kūrybinė galia ir intuicija, matyt, perduota ir Vaidai.
Asmeninio archyvo nuotr.
Rožiniai akiniai tam, kad matytų geriau, nei iš tikrųjų yra
Ji tvirtai eina savo pasirinktu keliu, net ir neketindama nusimesti tų rožinių akinių. Juk per juos pasaulis atrodo gerokai įspūdingesnis ir ryškesnis. Entuziastingai kalbėdama Vaida sugalvojo naują žodžių junginį, jog ji užsidės vaivorykštės arba spalvotus akinius, kad matytų pasaulį geresnį, nei iš tiesų yra.
Esminis dalykas yra požiūrio taškas, lemiantis, kaip mes priimame gyvenimą. Tai nėra vien gyvenimo filosofija, teoriniai išvedžiojimai ar tušti ieškojimai. Tai – aiškus savęs matymas perspektyvoje, leidžiantis rinktis, kuriuo keliu eiti, o kuriuo ne. O išsigryninus šį esminį tikslą, ateina ir suvokimas, su kuo eiti, o su kuo ne pakeliui. Rodos, kaip paprasta, kai turi pakankamai drąsos.
Kas skatina tobulėti: fatališkas vardas, drąsa ar beribis noras?
Būtent ši asmeninė menininkės savybė žavi labiausiai. „Turėk drąsos naudotis savo protu“, – rašė Imanuelis Kantas. Vos sulaukusi septynerių, Vaida pranešė tėvams, jog pati viena užsirašė į Muzikos mokyklą. Argi tai ne drąsa? Be to, dauguma žmonių bijo scenos – tam reikia dar ir noro.
Ne kiekvienam duota didžiulė atsakomybė ir privilegija būti mokytoju, kaip ir ne dažnas išdrįsta pasidalinti savo kūryba su visu pasauliu. Gali būti, kad pats Vaidos vardas yra lemtingas, nes šaknis „vaid-“ lietuvių kalboje yra siejama su žodžiais: vaidyti, vaidentis, reiškiančiais rodytis, pasirodyti. Todėl vardo prasmė siejama su „ta, kuri rodo“, „ta, kuri pasirodo“ arba „regėtoja“.
Aiškėja, kad Vaidos vardo prasmė galėjo subtiliai nulemti jos pasirinkimą būti matoma, akompanuoti, diriguoti arba imtis veiklos, kurioje reikia ryžtingai „pasirodyti“. Nežinau, kaip tai įvardinti, bet prie šios moters tikrai prisilietė kažkokia nežemiška kosminė energija, kuri skirtingais pavidalais, daugiausiai spalvingomis abstrakcijomis arba moterų stilizuotais portretais liejasi per jos kūrybą.
Būk kuklus, bet ne tylus
Vos prakalbus apie parodas, Vaida iškart perspėja, kad ji nenori nei girtis, nei per daug reklamuotis, nes ne taip auklėta. Kuklumas – dar vienas ryškus jos asmenybės bruožas. Kai darai tyliai, džiaugiesi tyliai, o kalbi apie save dar tyliau: „Aš esu kažkur per vidurį, nei per aukštai, nei per žemai, ar aš tokia būsiu kažkam įdomi, juk yra gabesnių... Vien tas žodis „autorinė paroda“ skamba išdidžiai. Ar manęs šiuo metu ne per daug?“.
O mano akimis, vienas iš pavojingiausių ir blogiausių dalykų, ką gali padaryti moteris santuokoje – nugrimzti į buitį ir rutiną. Nusėdimas į buitinį dumblą užgniaužia bet kokį moters potencialą, tarsi kažkas būtų užsukęs energijos čiaupą. Tokiu atveju moters siela pradeda vysti, džiūti, glebti.
Džiaugiuosi, kad ties penkiasdešimtuoju gyvenimo rudeniu Vaidai taip nenutiko. Ji pati iš vidaus kunkuliuoja visų vaivorykštės spalvų energiją, aptaškydama aplinkinius nesuskaičiuojama galybe krištolinių laimės lašelių. Nors abejonių būta: „Sau kartojau: nustok norėti būti kitokia... Aš nepasikeisiu, nes tokia esu... Tokią draugę, kokia esu aš, pati norėčiau turėti“, – nieko neslėpdama atvirauja Vaida.
Asmeninio archyvo nuotr.
Nuo parodos svetainėje iki Romos
Žodis po žodžio tapytoja papasakoja apie visas jau buvusias ir esamas parodas. Pati pirmoji paroda, pasak Vaidos, buvo per COVID-19 epidemiją jos pačios namuose, kai, artėjant šv. Kalėdoms, ji sugalvojo visiems artimiausiems žmonėms nutapyti ir padovanoti po paveikslą. Įgyvendinusi savo idėją, svetainėje, tarsi kokioje parodoje, išdėliojo savo drobes ir per vaizdo kamerą leido išsirinkti savo mylimiausiems žmonėms. Nuo to viskas ir prasidėjo: autorinės parodos Akademijos kultūros centre, Aristavos, Josvainių, Dotnuvos bibliotekose, medicinos centre „SolviMeda“, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje, Kėdainių profesinio rengimo centre.
Daugumą paveikslų dailininkė eksponavo Kėdainių muzikos mokykloje, Kėdainių švietimo pagalbos tarnyboje, kavinėje „Beneto karčema“, desertinėje „Mon Petit“. Savo kūrybą yra pristačiusi įvairių šalių virtualiose parodose. Tačiau tai dar ne viskas: ilgai ieškojusi interneto platybėse atradau 2024 metų tarptautinę parodą „Frida Kahlo“, Indijoje, kur savo paveikslą „Sophia“ eksponavo ir Vaida Prušinskienė. Galiu pridurti, kad tariant šio paveikslo pavadinimą, pašnekovės balse nuskambėjo pasididžiavimo gaidelė. Ir čia dar ne viskas: kaip ir pernai, taip ir šiemet tik jau kitas Vaidos paveikslas, „Moters magija“, yra iškeliavęs į tarptautinę parodą „Donna 2025“ Romoje. Ten ji yra dalyvavusi ir mažiausioje pasaulio parodoje.
Kuklindamasi dailininkė nutylėjo, kad jau keleri metai yra pilnateisė klubo „Bluoltremare international art“ narė. Vaida turi kuo džiaugtis ir gali savimi didžiuotis, tai joks nusikaltimas. Tik tas, kuris nieko nedaro, todėl ir nieko nepasiekia šiame gyvenime, gali ir turi teisę tylėti, bet neturi teisės teisti tų, kurie kuria ir pasiekia.
Vaida su malonumu pasakoja, kad keturi jos tapyti paveikslai iškeliavo į Jungtinę Karalystę, kitos drobės apsigyveno čia, Lietuvoje. Perkantiems jos paveikslus, ji padeda parinkti tinkamiausią vietą asmeniniame interjere bei rekomenduoja kurį laiką „pasimatuoti, pajausti“ paveikslą. Jai svarbu, į kokius namus nukeliaus jos spalvotieji draugai.
Stebiuosi, žaviuosi, apgailestauju...
Po pokalbio su Vaida liko dvejopi jausmai: susižavėjimas ir nuostaba. Tačiau šalia jų, širdies gilumoje, tyliai sukirbėjo ir apgailestavimas. Ateityje ši atkakli moteris dar ryškiau suspindės meno pasaulyje. Svarbiausia, kad ji laiku atrado raktą, atrakinantį vartus į kitokią, atnaujintą būtį. Jos drąsa ir noras išsitaškyti drobėje jau nesustabdomi.
Apgailestauju, kad tokie žmonės laikomi keistuoliais, nes dalijasi savo jausmais ir emocijomis, kad turi ką pasakyti, todėl išreiškia tai per muziką, dailę. O gal atvirkščiai, keisti tie, kurie gyvenime taip ir neatrado galimybės ar drąsos parodyti savo tikrąjį „aš“, kurie užsidaro savyje ir bijo pasidalinti savo vidiniu pasauliu, baimindamiesi būti atstumti ar nesuprasti.
Galbūt keista tai, kad aplinkiniams atrodo lengviau priimti bespalvę, tipišką asmenybę, nei žmogų, kuris drįsta būti autentiškas ir ryškus. Tai jau visuomenės susvetimėjimo ir baimės pasekmė – baimės, kad kitų autentiškumas gali išryškinti mūsų pačių neišpildytas svajones ir nutildytus troškimus. Mes dažnai renkamės saugų vidutinį kelią, užuot pasveikinę ir priėmę tuos, kurie drąsiai eina savo spalvingu taku.
Palinkėti sau tas pats, kaip duoti sau pažadą
Vaidai tapyba yra atsipalaidavimas, saviraiška ir gyvenimo būdas. Kaip dailininkei Vaida sau palinkėjo rasti daugiau laiko kūrybai, laisvės, drąsos ir pasitikėjimo savo jėgomis. Dar ji norėtų atnaujinti internetinę svetainę „VAIPRU art“, kad galėtų ir šioje srityje kelti profesionalumo lygį.
O pati didžiausia svajonė – turėti savo kampelį – dirbtuvę, kurioje karaliautų tik ji ir jos drobės. Sau, kaip muzikos mokytojai, ji linki energijos, drąsos ir vidinės ramybės, sutikti daug gerų žmonių, kurie savo palaikymu padėtų išskleisti sparnus skrydžiui.
Aš Vaidai linkiu nesustoti, žengti pasirinktu keliu ir jį spalvinti, keisti, tapyti, trinti, sluoksniuoti taip, kaip diktuoja širdis ir rodo jos vaivorykštiniai akiniai.
Autorius: Saulė KORSAKOVAITĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
