Po ūkio darbų – poilsis prie siuvimo mašinos

Bebrininkų kaime, Pilviškių seniūnijoje, gyvenanti ir ūkininkaujanti Justė Gustaitytė-Grupkaitė – moteris, kuriai netrūksta kūrybiškumo. Greta kasdienių ūkio darbų ji puoselėja ypatingą pomėgį – siuvimą, kuris pamažu virsta nauja jos veiklos kryptimi, galbūt taps ir verslu.

Trečios kartos siuvėja

Šio pomėgio šaknys siekia dar vaikystę – siuvimas Justei buvo artimas nuo mažų dienų. Gretimame Ramoniškių kaime gyvenusi močiutė buvo siuvėja. Močiutės namuose netrūko audinių – jų buvo pilnos spintos. Kaskart nuvykusi į svečius mergaitė su didžiausiu smalsumu nardydavo po tą spalvų pasaulį, liesdavo medžiagas ir svajodavo, ką būtų galima iš jų pasiūti.

Be to, Justės tėvų namuose, kuriuose ji tebegyvena, įruoštas atskiras kambarys, primenantis mažą siuvyklėlę – mat Justės mama Rūta taip pat siuva. Todėl tikrai nenuostabu, kad siuvimas jaunai moteriai artimas nuo mažumės.

Pirmieji Justės bandymai siūti buvo padaryti jai esant maždaug dvylikos metų, o labiau šia veikla ji susidomėjo prieš penkerius metus. Kaip pati sako, tai hobis, kuris įgauna vis daugiau prasmės.

„Siuvimas – tai laikas sau. Kai sėdu prie siuvimo mašinos, atsipalaiduoju, nurimstu, pasikraunu energijos. Man tai ne tik darbas – tai veikla, kuri teikia džiaugsmo“, – sakė J. Gustaitytė-Grupkaitė.

Kiekvienam – pagal norą

Iš pradžių Justė siuvo tik sau ir vaikams, tačiau netrukus panoro darbais pasidalinti – taip socialinėje erdvėje gimė paskyra „kiTaip“, kur ji rodo savo siuvinius, dalijasi kūrybos akimirkomis ir naujais sumanymais.

Taip po truputį pradėjo ateiti ir pirmieji užsakymai. Didžiausio populiarumo sulaukė laisvalaikio kostiumėliai suaugusiesiems bei vaikiški dviejų dalių sportiniai komplektai. Kaip pasakojo Justė, labiausiai jai patinka siūti vaikams. Jauna moteris kartu su vyru Domantu augina trejų metų Beną ir dvejų dar neturinčią Ilzę, todėl naujus modelius visada pirmiausia išbando su savo mažyliais.

Justė stengiasi klientams pasiūlyti įdomesnių audinių – vaikams parenka ryškesnius, žaismingus raštus su animacinių filmų herojų ar gyvūnėlių motyvais. Suaugusieji labiau vertina natūralius, „kvėpuojančius“ audinius ir minimalistinį stilių. Jie mėgsta rinktis spalvas pagal sezonus – rudenį dominuoja rusvi atspalviai, žiemą nevengiama vyšninės ar juodos, o pavasarį užsakovai pageidauja šviesesnių ar pastelinių tonų.

„Stengiuosi nepirkti daug vienodų audinių – man svarbu, kad kiekvienas klientas jaustųsi išskirtinis. Juk malonu, kai žinai, kad tavo drabužis yra vienetinis“, – teigė J. Gustaitytė-Grupkaitė.

Gilina žinias

Justė neslepia: siūti vaikams jai nesunku, o kai prireikia pasiūti drabužius suaugusiesiems, talkina mama. Abi kartu sukerpa audinius ir dirba kaip komanda. Norėdama įgyti daugiau žinių ir praktikos, nuo rugsėjo Justė pradėjo mokytis Marijampolės profesinio rengimo centre, žinoma, siuvėjos specialybės. Beje, ten pat įstojo ir jos mama Rūta bei sutuoktinis. Tik jis – suvirintojas. Justė atvira – ji nori mokytis, tobulėti ir nestovėti vietoje. Moters tikslas – išmokti siūti ne tik kasdienius drabužius, bet ir švarkus, paltus bei kitus sudėtingesnius rūbus.

„Mokslai labai įdomūs – ypač praktika. Mokytojos moko to, ko pati niekaip neišmokčiau viena“, – džiaugėsi pašnekovė.

Justė svajoja, kad vieną dieną jos kūryba pasieks dar daugiau žmonių – pati norėtų turėti internetinę parduotuvę, kurioje užsakovai galėtų išsirinkti audinius, o gatavų gaminių nebūtų – kiekvienas drabužis būtų siuvamas individualiai, pagal kliento pageidavimus.

Kada Justės svajonės virs realybe – ji pati dar nežino. Vos dvidešimt trejų metų moters gyvenime nemažai laiko dabar užima darbas ūkyje, kurį puoselėja jos tėvai. Justė sako savęs kitur nematanti – tik čia, laukuose, tarp gyvulių. Jai nesunku anksti keltis ir eiti dirbti. Tiesiog toks gyvenimas patinka – kaimo ritmas artimas širdžiai.

Moteris neatmeta minties, kad ateityje galbūt imsis naujos veiklos – gal pradės gaminti produkciją iš pieno ar net iš ūkyje užauginamų grūdų. Justė svajoja baigti veterinarijos kursus, nes ją ypač domina karvės – šių gyvulių priežiūra, ligos ir gydymas. Ūkyje, kuriame ji dirba, melžiama ne viena dešimtis karvių, todėl šios žinios būtų labai naudingos.

„Esu labai imli, man įdomu išbandyti viską, ką siūlo gyvenimas, tik kartais pritrūksta laiko – atrodo, kad tų 24 valandų visada per mažai“, – šypsojosi J. Gustaitytė-Grupkaitė.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama