Kultūros sąjūdžio reikšmė

Nemažai judėjimų ir protestų yra bandę pasivadinti sąjūdžiais. Nenuostabu – 1988 m. susibūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis mano kartos šešiolikmečiams tapo epochų virsmu. Baime ir melu grįstas, Molotovo-Ribentropo sandėryje gimęs okupacinis režimas gyveno savo paskutinius metus. Mitingai Vingio parke buvo tarsi „Roko maršo“ ir trispalvės pakėlimų tąsa – nuo Gedimino pilies bokšto Vilniuje iki mažiausių bažnytkaimių.

Šiandien Lietuvos miesteliuose galima atrasti anuomet vietinių bendruomenių pastatytus memorialinius akmenis, menančius Sąjūdį. Kartais gali pasirodyti, kad šie dažnai neišvaizdūs ir senamadiški simboliniai ženklai Sąjūdį atvaizduoja kaip Apvaizdos dovaną, tačiau Atgimimas buvo pačių žmonių sukurtas stebuklas. Atgimimo jėga slypėjo tame, kad jis sujungė savyje du vienas kitą papildančius siekius: išsaugoti Lietuvos gamtą bei atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Gamtinės aplinkos išsaugojimas buvo suvokiamas kaip tautos išlikimo sąlyga. Gamtoje matėme pirmykštį tautos provaizdį, suformuotą dar romantinėje XIX a. Europos literatūroje ir palaikomą pagoniškų mitų. Ši sąsaja tarp tautos ir gamtos tapo pamatiniu sentimentu ne tik laisvamaniams hipiams. Dėl romantinės kultūros paveldo gamtosauga virto būdu išsaugoti lietuvių tautą.

Gamtosauginių iniciatyvų kulminacijomis tapo masiniai protestai prieš Ignalinos AE trečiojo bloko statybas ir rankomis susikibusių žmonių grandinė aplink Baltijos jūrą, atkreipiant dėmesį į jos taršą. Vargu ar be šios „generalinės repeticijos“ būtų įvykęs Baltijos kelias.

Atgimimo įvykiuose žmonės dalyvavo suvokę, kad jų istorija nėra jų lemtis, o jie patys yra istorijos dalyviai.

Šiandien sakoma, kad gyvename post-tiesos epochoje – netikrų naujienų, manipuliacijų faktais ir iš paskos sekančio visuotinio nepasitikėjimo laikmetyje. Sąjūdžio era buvo visiška post-tiesos priešingybė: Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas rėmėsi pirmiausia istorinės tiesos sakymu ir reikalavo atkurti istorinį teisingumą.

Taigi, nenuostabu, kad Sąjūdžio simboliniu kapitalu ne kartą buvo bandoma pasinaudoti.

Ar Kultūros sąjūdis taps Sąjūdžiu 2? Jo sėkmė priklausys nuo to, ar protesto mitingais prasidėjęs ir spontaniškai išsiplėtęs kultūrininkų judėjimas pajėgs sustabdyti politikos degradaciją į niekam neįpareigojančią pramogą.

Lyginant Kultūros sąjūdį su Sąjūdžiu nesiekiama pasisavinti Atgimimo sąjūdžio simbolinio kapitalo. Kalbama apie jų panašumus. Šie panašumai leidžia viltis, kad Kultūros sąjūdžio poveikis taip pat bus ilgalaikis – Sąjūdis 2 sustiprins piliečių galią ir išplės politinio veikimo erdvę.

Politinė kultūra nėra vien tik politikų atsakomybė. Valdantiesiems laužant vieną rinkimų pažadą po kito buvo viliamasi, kad pasyvi visuomenė nieko nesureikšmins, viską priims, o toks politinio veikimo būdas ilgainiui taps norma. Jei visuomenė savo neveikimu parodytų, kad jai nerūpi, kas vyksta politiniame lauke, tai būtų ženklas, kad ji praranda politinės savisaugos instinktus – savotišką piliečių imunitetą, kuris būtinas demokratijos sveikatai palaikyti.

Perspėjimas raudonai apvestame kelio ženklo trikampyje atspindi susirūpinimą ne vien kultūros likimu siaurąja prasme. Tai perspėjimas, kad nykstant politinei kultūrai – laužant visuomenės pasitikėjimą – galime prarasti demokratiją. „Tai gali būti paskutinis kartas“, – skelbė įspėjamoji kultūros akcija. Politinė kultūra priėjo liepto galą.

1988 m. Sąjūdžio šūkis buvo „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“. Tai, ką Sąjūdis siekė atkurti, Kultūros sąjūdis siekia apginti ir išsaugoti. Galima tik spėlioti, ar jis būtų atsiradęs, jei ne ore tvyranti išorės grėsmė.

Dviejų sąjūdžių panašumai tuo nesibaigia. Priminsiu, jog LRT užsakymu bendrovės „Norstat“ atlikta apklausa parodė, kad beveik pusė (45 proc.) Lietuvos žmonių palaiko kultūros protestą. Tai nebėra vien kultūrininkų „burbulo“ reiškinys.

Prieš 37 metus, iškart po Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo, Sąjūdžio palaikymo grupės bematant kūrėsi visoje Lietuvoje. Į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą 1988 m. spalį, praėjus pusmečiui nuo iniciatyvinės grupės susikūrimo birželį, buvo pakviesti 1 027 delegatai, atstovavę Sąjūdžio palaikymo grupėms. Tiek Sąjūdžio palaikymo grupių susikūrė per šešis mėnesius!

Turint galvoje, kad dalyvavimas režimo nesankcionuotose organizacijose grėsė rimtais nemalonumais, toks platus Lietuvos žmonių įsitraukimas anuomet parodė, kad visuomenė gyva, ji bunda, o tas pabudimo jausmas yra stipresnis už baimę.

Gimęs proteste prieš kultūros ministro kandidatūrą, Kultūros sąjūdis išplito žaibo greičiu – po protesto S. Daukanto aikštėje perspėjamieji kultūros trikampiai jau po kelių dienų švytėjo muziejų ir bibliotekų languose visoje Lietuvoje.

Daugiabalsė ir įvairialypė kultūros kūrėjų ir jos paveldo saugotojų bendrija spontaniškai sukilo prieš kultūros ministro paskyrimą. Prie jos bemaž iš karto prisijungė tiesiogiai su kūryba ar paveldu nesusiję žmonės – piliečiai, kurie suvokė, kad demokratija trapi.

Kalbėdamas apie pirmąjį Sąjūdį, menininkų judėjimo „Fluxus“ pradininko Jurgio Mačiūno bičiulis Jonas Mekas sakė, kad „Fluxus“ yra lietuviško žodžio „sąjūdis“ angliškas atitikmuo. Tai nereiškia, kad Sąjūdis plėtojosi kaip meninė akcija, bet veikiau rodo tai, kad jis plėtojosi spontaniškai ir natūraliai – kaip tėkmė (lot. fluxus reiškia tėkmę). Taigi, abu sąjūdžius jungia jų plėtros spontaniškumas.

Minėtos apklausos rezultatai iškalbingi dar ir tuo, kad tiek didmiesčiuose, tiek mažuose miesteliuose bei kaimuose Kultūros sąjūdį palaiko daugmaž vienoda dalis žmonių: miesteliuose ir kaimuose 42 proc., lyginant su 45 proc. skaičiuojant visą Lietuvą bendrai. Kultūros sąjūdyje Lietuva yra viena.

Kultūros protestą inicijavo žmonės, kurių profesinė veikla yra meninė kūryba ir kultūros paveldo saugojimas – jie dirba teatruose, muziejuose, bibliotekose, festivaliuose. Tačiau protestas greitai peržengė menininkų gildijų ribas. Prie jo po kelių dienų prisijungė universitetai, ūkininkai ir nevyriausybinės organizacijos. Dar po kelių dienų – gydytojai, švietimo bei mokslo bendruomenė. Kultūros bendruomenės peticiją iki šiol yra pasirašę 82 tūkst. asmenų ir organizacijų. Turint galvoje, kad organizacijose dirba ne po vieną žmogų, peticiją palaikančiųjų yra dar daugiau. Skaičiuojama, kad Atgimimo sąjūdyje dalyvavo apie 180 tūkst. tuometinės Lietuvos žmonių.

Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje 1988 m. iš 35 narių daugumą taip pat sudarė menininkai ir mokslininkai. Tie, kuriuos anuomet buvo priimta vadinti kūrybine ir moksline inteligentija. Jie buvo priklausomi nuo valdžios malonės kur kas labiau, nei kultūrininkai nuo jos priklauso šiandien.

Tačiau net ir tironijoje menininkai aplink save susikuria laisvo veikimo erdvę. Sąjūdžio telkiančioji galia pasireiškė tuo, kad jį subūrė kūrėjai – paprasti žmonės su nepaprasta galia laisvai veikti net ir priespaudos sąlygomis. Šiandien tą patį sentimentą galime atpažinti kultūros bendruomenės peticijoje, kurioje išsakytas siekis „saugoti kultūrą ir jos autonomiją“.

Saugodami kultūros autonomiją, kultūrininkai parodė, kad demokratinės savisaugos instinktas gyvas. Ar tai taps lūžio tašku Lietuvos politinėje istorijoje, priklausys nuo mūsų visų.

Autorius: Vytautas ADOMAITIS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama