Ar mūsų išdidumas kyla todėl, nes pamirštame savo laikinumą?
Gargždų banga
Turinį įkėlė
Kelerius metus dirbau su nuostabia psichoterapeute, kuri lydėjo mane kelionėje į savo psichikos tyrinėjimus. Iškeliant į paviršių tai, kas manyje slypėjo ir dar nebuvo suprantama man pačiam apie santykį su savimi ir kitais. Dūšią nuramina jos žodžiai, kad mano šiltų jausmų išreiškimas kitam žmogui nepadaro manęs menkesniu ar nusižeminusiu. Dabar nuoširdžiai tuo tikiu ir jaučiu, kad priešingai, tai iš tiesų labiau išlaisvina. Ir visiškai nesvarbu, jei iš kito žmogaus nesulaukiame jokio atsako.
Laikinos būtybės
Drįstu rašyti apibendrintai, nes esu įsitikinęs, jog taip kartais pasijaučiame visi. Užsiimant buities darbais ar tiesiog būnant ramumoje mintimis nugrimztame į prisiminimus. Mintyse sugrįžta žmonės su kuriais nebebendraujame arba keliai išsiskyrė ne itin darniai. Tačiau emocijos jau nurimusios pakankamai, kad širdyje sukirbėtų ilgesio kibirkštėlė, skatinanti norą parašyti, paskambinti, pasidomėti. Tačiau neretai vis vien laimi išdidumas, lydimas klausimų: „Kodėl aš turiu rašyti pirmas?“, „Ką pagalvos, jei paskambinsiu – išjuoks, apkalbinės?“, „O kodėl man negali kažkas prisiminęs paskambinti?“. Tuo viskas dažniausiai ir pasibaigia, nors mintys vis karts nuo karto vėl sugrįžta prie to žmogaus, tačiau veiksmų vis tiek imtis neišdrįstama. Pats esu tokiame amžiuje, kai dar turiu tokią galimybę, nėra per vėlu. Tačiau, kai pagalvoji, kažkada juk ateis laikas, kai to padaryti nebegalėsi. Esame laikinos būtybės šioje žemėje – kaip teigia Irvino D. Yalomo knygos pavadinimas.
Išlaisviname save
Visiškai nėra svarbu, kad galbūt žmogus neatsakys taip, kaip tikimės. Rizikuojame būti atstumti, bet, pagalvojus, argi yra ko bijoti? Juk iš tiesų netampame nei prastesni, nei nusižeminę. Išreikšdami savo jausmus išlaisviname save nuo spėliojimų, kas būtų, jeigu pats inicijuočiau kontaktą. Lygiai taip pat, parodydami savo jausmus kitam, padedame ir sau, uždarydami vadinamąjį geštaltą: pabandžiau ir išsakiau, o ne sulaikiau savyje. Tikiu, kad atvirumas ir nuoširdumas laimi dažniau. Tai išlaisvinančios tiesos akimirka, leidžianti toliau gyventi savo gyvenimą. Man atrodo, čia puikiai tiktų ištrauka iš geštalto maldos: „Ir jei mes kada rasime vienas kitą, bus nuostabu. O jei ne, ką padarysi“.
Danielius EINIKIS
Psichologo asistentas
Autorius: Renata Nekrošienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
