Revuonos upelis – ne vien srauni tėkmė, bet ir bebrų užtvankos, pelkės klampynė(I)

„Revuonos upelis – gyvoji Prienų miesto dalis. Jis jungia žmones ir gamtą, neša švarų šaltinių vandenį. Eidami jo pakrantėmis galėsime pajausti, kaip vanduo formuoja kraštovaizdį ir suteikia gyvybės visai ekosistemai. Eidami tuo pačiu taku dar kartą išgyvensime bendrystės jausmą ir norą išsaugoti prigimtinį gamtos grožį“, – prisijungti prie žygio Revuonos upelio ištakų link kvietė gamtosaugos projektų iniciatorė „Anties sodo“ bendruomenė. Grupei smalsiausiųjų vadovavo mokslininkas Žydrūnas Preikša. Nors sykį kartu su juo žygyje dalyvavusieji neabejojo – įspūdžių užteks ilgam, o nuo naujų žinių net galvos svaigs. Ir, žinoma, neapsiriko!

Upėtakiai ir dyglės – upelio gyvybingumo ženklai
Miesto centre žygį pradėję jo dalyviai paspėliojo, kaip upelis prateka po Vytauto gatve, kurioje vietoje pro pastatus išnyra ir nubėga į Nemuną. Ši jo atkarpa – gana trumputė, vedanti ištakų link – gerokai ilgesnė. Dar mieste tekančiame Revuonos upelyje gyvybės netrūksta. Žygeivė Gražina Mikušauskaitė pasakojo visai neseniai kalbėjusis su upėtakius jame žvejojusiu vyriškiu. Šių žuvų žygeiviai tądien nepastebėjo, bet į nedidukes dygles tikrai atkreipė dėmesį. Pasak Ž. Preikšos, Lietuvoje jų yra dvi rūšys: trispyglė (stambesnė) ir devynspyglė (smulkesnė). Jis prisiminė ir kaip vaikystėje tas dygles gaudydavo: „Ant siūlo slieką pasiriši, įleidi, jos tą slieką apžioja ir tada išsitrauki. Nors mažos, bet plėšrios, minta kitų žuvų ikrais.“
Revuona – srauniausias Prienų upelis. Jo vingiuose pastatyti du stogastulpiai, prie jų pritvirtintose informacinėse lentelėse nurodoma, kad tai 5,8 km vandens tėkmė. Ž. Preikšos nuomone, upelis turėtų būti ilgesnis, ypač einant visais jo vingiais. Tuo įsitikinti pasiryžusių žygeivių laukė ne tik miškingi upelio pakraščiai, bet ir Prienų pelkė – sunkiausias etapas. Tikėtasi, kad žygio pabaigoje – Ežerėlių pelkėje bus galima ir spanguolėmis pasmaguriauti, tačiau upelio vaga išsausėjo kiek anksčiau, tad rudeninių uogų žygeiviams paragauti neteko.

Natūralūs kriokliukai ir bebrų užtvankos
Žygiai upelių pakrantėmis, jų vagomis – ne vien siekis išmatuoti vagų ilgį, suskaičiuoti juos papildančius intakus, ištakas surasti. Ne mažiau svarbi ir galimybė susipažinti su upelių pakrančių augmenija, „pasklaidyti“ Raudonąją knygą, pamatyti ką nors netikėto.
Revuonos upelis vagą prasigraužęs per Prienų šilą. Vandens tėkmės kelyje – daugybė vingių, kurie kartais taip pasisuka, kad pasijunti tarsi kokioje saloje ar bent jau pusiasalyje beesantis. Vietomis upelio vaga negili, smėlėta, ja bristi gerokai lengviau nei eiti augalais apžėlusiomis pakrantėmis. Kartais netgi galima išgirsti vandens čiurlenimą – nuvirto koks medis ar iš kažkur atriedėjo vienas kitas akmuo ir susiformavo natūralus kriokliukas. Miško tankmėje pasigirstantis vandens čiurlenimas nuteikia išties džiugiai. Vis dėlto vietomis ne tik jis nutyla, bet patamsėja ir vandens spalva. Dažniausiai taip atsitinka tada, kai upelio tėkmę užtvenkia bebrų suręstos užtvaros, už kurių atsiranda tvenkinius primenantys vandens telkiniai. Tokiose vietose pereiti į kitą upelio pusę – sunki užduotis, todėl ištiesta žygio vedlio ranka – tikras išsigelbėjimas.
Ž. Preikša neslepia nesitikėjęs upelio vagoje pamatyti bebrų užtvankų. „Anksčiau jų čia nebuvo“, – sako jis. Už į vandenį šių graužikų nuleistų storiausių medžių, iš šakų padarytų užtvankų vanduo užsistovi, tampa juodas. Vietomis šie užpelkėję vandens plotai užsitraukę žalsva danga – vandenplūkiu. O jis neleidžia saulei prasiskverbti į vandenį. „Revuonos upelis gali būti ir toks“, – situaciją apibendrino žygeiviai.

Raudonoji knyga ir invaziniai augalai
Į Raudonąją knygą įtraukti reti, beišnykstantys, todėl saugotini augalai. O štai invazinių, užgožiančių vietinius, turime ne tik nesaugoti, bet ir naikinti. Žygyje aptikome ir vienų, ir kitų. Dar mieste ekologas atkreipė dėmesį į prie upelio išsikerojusį didžiulį uosialapį klevą. „Tai invazinė, Šiaurės Amerikos rūšis, visoje Lietuvoje paplitusi ir viena sunkiausiai naikinamų rūšių, – pasakojo Ž. Preikša. – Jeigu auga vienas, tai vienas ir augs, bet jeigu jį nupjausi, ataugs 20. Ir su jais kovoti labai sudėtinga. Gali dešimtmečiais pjauti, vis tiek ataugs.“
Kitą invazinį, taip pat Lietuvoje labai paplitusį augalą – kanadinę rykštenę – aptikome miško laukymėje. Kaip dekoratyvius augalus darželiuose pradėtų auginti rykštenių dabar gausu pievose, pamiškėse, laukuose. Greitai plintantis, didelius sąžalynus sudarantis augalas kėsinasi išstumti vietines rūšis ir sumažinti biologinę įvairovę. Vis dėlto ekologas šiam augalui šiek tiek nuolaidesnis. Pasak jo, rykštenę mėgsta vabzdžiai – ji svarbus nektaro šaltinis bitėms, drugeliams, kitiems apdulkintojams.
Pirmąjį į Raudonąją knygą įrašyto augalo sąžalyną žygeiviai aptiko miške, netoliese didžiulio tvenkinio. „Gebenė lipikė – visžalis laipiojantis augalas, vienintelė Lietuvoje sumedėjusi liana. Ji – Raudonosios knygos augalas, bet tik natūralios jų augimvietės, – rodydamas gana nemažą šio augalo apimtą plotą bei į medžio kamieną besikabinančią lianą primenantį augalą, pasakojo Ž. Preikša. – Čia dirbtinai užveista, auga netoli sodybos. Tokios, kaip saugomos, į Raudonąją knygą netraukiamos.“
Dar vienas Raudonosios knygos eksponatas – pūkuotoji apuokė – miškų, šaltiniuotų vietų samana. „Jeigu mišką plynai iškirsi, ji išnyks, jeigu nusausinsi – irgi išnyks“, – perspėja Ž. Preikša, pridurdamas, kad šiai samanai reikalinga atvira, žolėmis labai neužgožta vieta. Ekologas ne sykį pabrėžė, kokia svarbi augalų tarpusavio sąveika.
Žygeivių kelyje aptiktas ir vienas dažnesnių Raudonosios knygos egzempliorių – skaisčioji raudonpintelė. Tai kempininis grybas, aptinkamas mišriuose spygliuočių miškuose, augantis ant eglių, drebulių, rečiau – beržų išvartų. Kartu su mokslininku Revuonos upelio pakraščiuose žygeiviai aptiko ir apžiūrėjo dar ne vieną rečiau ar dažniau aptinkamą Raudonosios knygos augalą.
Bus daugiau.
Aldona Milieškienė

Autorius: Aldona Milieškienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama