„Balbieriškis visai Lietuvai tampa pavyzdžiu, kaip reikia gerbti savo krašto žmones…“

Šių metų spalio 1 dieną sukako 140 metų nuo prelato, XX a. Lietuvos politinio veikėjo ir visuomenininko, pažangaus žemės reformos įstatymo autoriaus, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininko, lietuvių bendruomenės išeivijoje kūrėjo prelato Mykolo Krupavičiaus gimimo. Ši jo sukaktis, kaip ir ankstesnės jubiliejinės datos, šalyje nepelnytai tyliai paminėtos. Tačiau Balbieriškyje miestelio žmonės iki šiol gerbia ir saugo savo žemiečio M.Krupavičiaus atminimą. 2005 metais jie pirmieji Lietuvoje surengė M.Krupavičiui skirtą konferenciją, jo vardu pavadino vieną iš parko alėjų bei jo atminimui pastatė tautodailininko Algimanto Sakalausko sukurtą skulptūrą – stelą.
Spalio 12 dieną, minint kraštiečio sukaktį, Balbieriškio bažnyčioje vykusiose Rožinio Švč. Mergelės Marijos titulinių atlaidų iškilmėse ir po jų surengtoje atminimo popietėje buvo dar kartą prisimintas M.Krupavičiaus gyvenimo kelias, išvedęs jį iš mažo miestelio ir lydėjęs visą globalių permainų laikotarpį, prisiliesta prie kunigo, politiko ir valstybininko asmenybės, įvertinti jo nuopelnai valstybei, žmonėms ir lietuvybei.
Šis minėjimas surengtas bendromis Balbieriškio parapijos, seniūnijos, kultūros ir laisvalaikio centro, bibliotekos, vietos bendruomenių ir kitų geravalių žmonių pastangomis. Renginio išvakarėse visi, besidomintieji kun. M.Krupavičiaus asmenybe, miestelio praeitimi, buvo pakviesti į ekskursiją laiku, klausantis istoriko Rymanto Sidaravičiaus pasakojimų, stabtelint prie buvusių ar esamų objektų, kurie svarbūs istorijai.
Išsamesnį pranešimą apie M.Krupavičių, iliustruotą skaidrėmis ir filmuota archyvine medžiaga, istorikas perskaitė minėjimo bažnyčioje metu. Jį vaizdžiai papildė Balbieriškio bibliotekos darbuotojų parengta M.Krupavičiaus fotografijų ir literatūros paroda. Biblioteka yra sukaupusi apie 40 suskaitmenintų, geros kokybės M.Krupavičiaus istorinių fotografijų, parodoje eksponuojama dalis jų.
„Gyvenimo“ laikraščio Nr. 79 (2025 m. spalio 14 d.) išsamiai pristatėme M.Krupavičiaus, žmogaus, kurio širdis plakė Lietuvai, asmenybę ir jo gyvenimo darbus. Nesikartojant verta paminėti tik kai kuriuos minėjime atskleistus jo biografijos faktus, kurie liudija M.Krupavičių buvus įžvalgų, pažangų, gebantį įžvelgti reikalo esmę ir apginti savo nuomonę prieš politinius oponentus.
Anot istoriko R.Sidaravičiaus, M.Krupavičiaus Balbieriškyje įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla nemažai pasitarnavo šio krašto ūkininkaičių išsilavinimui. Ko gero, šiam žingsniui jį paskatino prisiminimas apie motiną, kuri, sunkiai gyvendama, neturėjo galimybių mokytis. Vėliau ši įstaiga davė impulsą daugelį metų veikusios profesinės žemės ūkio mokyklos įsteigimui miestelyje. Pranešėjas apgailestavo, kad permainų laikotarpiu (2009 m.) šios mokyklos nuo reorganizacijos ir uždarymo neišgelbėjo net įstaigai suteiktas garbingas Mykolo Jeronimo Krupavičiaus vardas. Tokiu būdu bandyta atkreipti valdžios ir visuomenės dėmesį į šios ugdymo įstaigos aktualumą.
Nors M.Krupavičius buvo kunigas, jis labiau siejamas su Lietuvoje įvykdyta žemės ūkio reforma, kuri buvo pažangiausia to meto Europoje. O jai, anot R.Sidaravičiaus, reformatorių įkvėpė popiežiaus mokymas, davęs supratimą, kad žemė priklauso visiems.
Renginio metu parodytos ištraukos iš paskutinio interviu su M.Krupavičiumi. Jame jis prisiminė, kaip sparčiai vyko žemės ūkio reforma, nors dėl jos abejonių turėjo net ir pats prezidentas Kazys Grinius. Pasak M.Krupavičiaus, vieno vizito į provinciją metu jį labai nustebino bernas, kuris, gavęs nuosavos žemės, ją dirbo naktimis, su skolintu arkliuku, o gyveno šlaite išraustoje duobėje. Kai kitą kartą vėl jį sutiko, jis buvo vedęs tarnaitę, pasistatęs trobesius. Abu iš dėkingumo bučiavo ranką reformos sumanytojui ir jam žemai lenkėsi…
Paradoksalu, bet vieniems giriant, kiti prieš reformatorių buvo nusiteikę priešiškai. Tiesus, drąsus, tvirtos krikščioniškos pasaulėžiūros, gerai apsiskaitęs, filosofiškai pasirengęs, turėjęs oratorinių gebėjimų Mykolas Krupavičius aktyviausiais savo veiklos dešimtmečiais buvo neparankus nė vienai valdžiai.
Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, kaip nepatikimas carinei valdžiai, jis buvo išsiųstas dirbti į Lenkiją. Įgijęs dvasininko išsilavinimą, dirbo Voronežo Martyno Yčo lietuvių gimnazijos kapelionu, aktyviai įsitraukė į Krikščionių demokratų sąjūdį, dėl lietuvių karių telkimo 1918 m. bolševikų revoliucinio tribunolo jis už akių buvo nuteistas sušaudyti, bet sugebėjo pasitraukti į Lietuvą. Eidamas žemės ūkio ministro pareigas, sulenkėjusių dvarininkų, stambių žemvaldžių buvo keikiamas ir skundžiamas dėl žemės išdalinimo kumečiams. Vėliau atsidūrė 1926 metų perversmininkų valdžios nemalonėje, jį pareigose pažemino bažnytinė vadovybė.
Okupacijos metais M.Krupavičius pasireiškė, kaip aktyvus visuomenininkas, lietuvių tautos patriotas, nepabijojęs pasirašyti ir pilietinės drąsos dokumentus – memorandumus, kuriuose protestavo prieš Lietuvos kolonializavimą ir nekaltų piliečių žudymą, dėl to turėjo slapstytis nuo sovietinės okupantų valdžios, o vokiečių gestapo buvo kalintas Eitkūnų ir Tilžės  kalėjimuose, vėliau internuotas Regensburgo (Vokietija) karmelitų vienuolyne.
Mykolas Krupavičius visais laikais, net ir pasitraukęs į išeiviją, gyvendamas JAV, iki pat paskutinio atodūsio išliko ištikimas savo tiesai ir idealams, kovojo dėl Lietuvos laisvės bylos, jos įvedimo į „platesnės gerovės, garbės ir laimės kelius“.
Jis mirė 1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje, o 2006 m. rugsėjį Lietuvos krikščionių demokratų Kauno skyriaus iniciatyva prelato M. Krupavičiaus palaikai iš JAV pervežti į Lietuvą ir perlaidoti Kaune, Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje.
R.Sidaravičius prisiminė, kaip su mokiniais M.Krupavičiaus sukakčių proga aplankydavo jo kapą. Prezidentas Valdas Adamkus 2006 m. vasario 16 d. prelatą M. Krupavičių apdovanojo (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Vienas iš minėjimo Balbieriškyje organizatorių kun. R.Baltrušaitis pastebėjo, jog prelatas M.Krupavičius yra šio krašto perlas, nepaprastai daug davęs Lietuvai. Jis reikšmingai prisidėjo prie teisingo socialinio bažnyčios supratimo, žmonių ir luomų tarpusavio santykio bei sugyvenimo. O svarbiausias jo nuopelnas buvo tas, kad jis aprūpino žmones žeme, dėl kurios jie išliejo ir prakaito, ir kraujo, kurioje susikūrė savo gyvenimus.
Jo pastangomis, Lietuva iš šiaudinių pastogių ir beraščių žmonių krašto per trumpą laiką pasiekė ryškių permainų. XX a. pirmoje pusėje M.Krupavičiaus sumanyta žemės reforma buvo pažangi visoje Europoje, ši sistema veikia ir šiandien. Tačiau, nors M.Krupavičiaus nuopelnai nenuneigiami, iki šiol Lietuvoje jis minimas siaurame rate. Todėl, pasak kun. R.Baltrušaičio, Balbieriškis visai Lietuvai tampa pavyzdžiu, kaip reikia mylėti ir gerbti savo krašto žmones.
– Istorija yra tol gyva, kol jos gyvybingumas kurstomas, – priminė kunigas, vildamasis, kad Balbieriškyje prelato M.Krupavičiaus atminties takai niekuomet neužžels žole. Jis paragino balbieriškiečius išlikti aktyviems, atsigręžti į savo šaknis, skleisti miestelio istoriją.
Kun. R.Baltrušaitis padėkojo pranešimą skaičiusiam istorikui R.Sidaravičiui, parodą parengusioms bibliotekininkėms Editai Marcinkevičienei ir Angelei Kazlauskienei, senovinių liaudies dainų atlikėjams iš Balbieriškio KLC folklorinio ansamblio „Dūmė“, jų vadovei Dalei Zagurskienei ir visiems, kurių dėka M.Krupavičiaus vardas vėl suskambėjo miestelyje.
Šv. Mišiose ir M.Krupavičiaus minėjime dalyvavo Prienų rajono savivaldybės vicemerai Deividas Dargužis ir Laimutė Jančiukienė, Administracijos direktorė Jūratė Mickevičienė, Balbieriškio seniūnė Sigita Ražanskienė, bažnyčios statytojas Arvydas Paukštys su šeima, miestelio įstaigų atstovai, gyventojai, tikėjimo piligrimai.
Kun. R.Baltrušaitis priminė, kad šiais, atmintinais metais, prelato M.Krupavičiaus atminimui skirti renginiai nesibaigia. 2026 metų pavasarį bendruomenė „Balbieriškis juda“ pakvies į žygį žymaus kraštiečio takais.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos

Autorius: Dalė Lazauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama