Glausta Tauragės miesto istorija. I dalis
Tauragės kurjeris
Turinį įkėlė
https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/glausta-taurages-miesto-istorija/
Praeityje būta bandymų parašyti trumpą, koncentruotą Tauragės istoriją. Laikas bėga, atrandami nežinoti istoriniai šaltiniai, o nauja istorija nuolat kuriama. Mano manymu, jau senokai trūksta mėginimų tą istoriją vėl parašyti. Tebūnie šis straipsnis lyg paruoštukė besidomintiems skaitytojams, siekiantiems pažinti miesto praeitį, bet neturintiems laiko raustis knygose ir straipsniuose. Pastebėsite, kad čia mažai asmenybių, bet tik dėl vietos stokos. Kokius faktus įtrauktumėte jūs?
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Tauragės miestas įsikūręs skalvių genties gyventos teritorijos pakraštyje. Vėliau juos asimiliavo žemaičiai, slenkantys į pietus iš netolimų apylinkių. Arčiausiai Tauragės gyvavo Ližių ir Dacijonų senovės bendruomenės. 1499 m. Tauragės vietoje buvo Pajūriu vadintas Tauragės dvaras. 1507 m. kovo 21 d. pirmasis Tauragės rašytinis paminėjimas sutampa su katalikų bažnyčios fundaciją žyminčiu dokumentu. Dokumentas žinomas tik iš jo patvirtinimo teismų aktuose 1635 m. 1808 m. rašte valdžiai Tauragės klebonas Florijonas Zostovskis minėjo, kad dokumento originalą atėmė Tauragės savininkas evangelikas Merkelis Šemeta. Kyla abejonių dėl šalia bažnyčios 1507 m. kartu įsteigtos mokyklos (antros Žemaitijoje). Tyrėjai mano, kad ši visgi įsteigta gerokai vėliau. Bažnyčios fundatoriumi įvardytas Baltramiejus buvo Stanislovas Bartošaitis – Tauragės savininkas. Mokslininkai pastebi, kad kovo 21 d. šis asmuo jau buvo kalėjime, tad fundaciją tikriausiai surašė kitu metu arba tai padarė jo žmona Jadvyga.
Tauragė pažymėta 1526 m. B.Vapovskio Žemaitijos žemėlapyje, 1539 m. – švedų arkivyskupo Magnaus Olauso sudarytame ir Venecijoje išleistame jūrų žemėlapyje Carta Marina, nuo 1567 m. čia veikė karališkoji muitinė. Nuo XVII a. antrosios pusės čia buvo vienas didžiausių Lietuvos liuteronybės centrų.
Nėra žinoma, kur tiksliai stovėjo pirmosios dvi medinės katalikų bažnyčios (jos vietoje 1639 m. minima antroji), tačiau turint seną planą ir žinant, kad miestelio centras tuomet telkėsi aplink turgaus aikštę, o katalikų bažnyčiai miestelyje priklausė didelis plotas nuo turgaus aikštės iki pat dabartinių kultūros rūmų, tikėtina, kad maldos namai stovėjo Pilėnų ir Stoties gatvių aplinkoje. Jau 1567 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia Versmės g. 2 (ant A.Vymerio kalno). 1571 m. dvaro inventoriuje minima, kad miestelyje yra 12 miestiečių kiemų su 8 valakais žemės. Minimos senos miesto kapinės. 1641 m. užrašyta, kad gyveno 35 šeimos. 1601–1638 m. Tauragės dvaras su miesteliu ir keliolika kaimų priklausė Prūsijos valdovams, likdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. 1653 m. Tauragės valdą su dvaru, miesteliu ir keliolika kaimų nusipirko Lietuvos kariuomenės etmonas Jonušas Radvila. Jis užsakė išmatuoti žemę, surašyti turtą, nubraižyti valdos planą. Tuomet miestas užėmė 13 valakų. Kiekviename valake buvo po keletą kiemų. Iš viso jame buvo bent 38 kiemai. Vienoje gatvės pusėje – 21, kitoje – 17 sklypų. Turgaus aikštė užėmė ketvirtį valako. Dabartinis Senamiesčio skveras – tai tik dalis buvusios aikštės. Manoma, kad 1685 m. Tauragės dvare lankėsi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis su ketinimu jį įsigyti. Tuo pačiu reikalu lankėsi ir Lietuvos didieji etmonai broliai Sapiegos. Po kelerius metus trukusių teisinių ir turtinių ginčų itin įtakinga to meto jauna Europos moteris Liudvika Karolina Radvilaitė (Prūsijoje žinota kaip Luiza Šarlotė), Jonušo Radvilos anūkė, 1688 m. atsisakė paveldėjimo teisių į Tauragę.
1653 m. miestelis galėjo turėti apie 200 gyventojų. Gyveno penkios žydų ir viena vokiečių šeima. Šie prekiavo grūdais, paukščiais, daržovėmis, raguočiais. Prekes gabeno į Tilžę ir Karaliaučių. Mieste gyveno vaitas ir dvaro įgaliotas jį tvarkė. Amatininkai: gyveno du kirpėjai, du mėsininkai, trys siuvėjai, katilius, virėjas, račius, kalvis, kepurininkas. Inventoriuje minima, kad veiklūs vokiečiai, pirkliai škotai, geri amatininkai, statybininkai ir mūrininkai buvo atleisti nuo dvaro prievolių. Miestiečiams leista daryti alų, midų ir degtinę, tačiau tik savo reikmėms. Minima, kad miestiečiai augina avižas, grikius, miežius, linus, kanapes. Užsimenama apie statinių mokestį, miestiečių teises, miesto teismus, prekybą, saiką ir turgaus aikštės plėtimą, tačiau Jonušui Radvilai pertvarkas pavesti vykdyti sutrukdė užsitęsę karai su Švedija bei Rusija. Jos taip ir nebuvo įgyvendintos, nes patirti nuostoliai didžiuliai, įskaitant smarkiai sumažėjusį gyventojų skaičių.
1690–1793 m. Tauragės valdą administravo ją įsigiję Prūsijos valdovai, paskirdami vietininkus. Prūsijos karalystės valdžiai Tauragė nuolat kėlė nemažai sunkumų, nes Tauragė pagal nacionalinę teisę priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Politiniu atžvilgiu Tauragė priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei ir Prūsijos karalius, būdamas tik valdytojas, prilygo bajorui, todėl jis taip pat turėjo mokėti Lietuvos-Lenkijos valstybėje įprastus mokesčius ir rinkliavas. Kilus įvairiems nesutarimams, teisiniams ginčams, norėta juos spręsti Prūsijos teismuose, tačiau Abiejų Tautų Respublikos teismai tam kategoriškai prieštaravo. Tauragė administraciniu, finansiniu ir teisiniu požiūriu taip ir liko Lietuvos-Lenkijos valstybės dalimi ir Prūsijos valdžia neturėjo tam didelės įtakos. XVIII a., Prūsijos valdymo laikais, Tauragės apylinkėse apsigyveno daug vokiečių. Didelė dalis vokiškų pavardžių išliko iki šių dienų. 1778 m. Tauragės dvaro valdoje minima 120 vokiečių šeimų. Tauragė ir apylinkės labai ištuštėjo Šiaurės karo metais. 1765 m. Tauragėje gyveno 22 žydai. Kiek atsigavusi po karų ir epidemijų Tauragė 1780, 1782, 1815 m. sudegė.
Rusijos imperijoje
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Tauragės dvaras su miesteliu 1795 m. birželio 1 d. atiteko Rusijai ir keitė savininkus. Gyventojai privalėjo prisiekti ištikimybę carui. 1797 m. inventoriuje nurodyti 28 miestelėnų krikščionių, 9 kampininkų, 8 žydų kiemai. Tuo metu jie nupirko žemę savo kapinėms ir įsteigė pirmąją medinę sinagogą.
1812 m. netoli Tauragės, Požerūnų malūne, pasirašyta Tauragės konvencija, 100-mečio proga ten pastatytas paminklas. Šiandien Berlyne, Niurnberge, Dortmunde ir dažname Vokietijos didmiestyje rasime Tauragės gatvę – Tauroggenstrasse arba Taurogenner Strasse, apie šį įvykį parašyta knygų.
1836 m. gegužę sudegė apie 200 pastatų, įskaitant neseniai pastatytą medinį paštą ir muitinę, 1787 m. statytą liuteronų bažnyčią. Gaisro nepaliesti liko tik aštuoni kiemai. Šis gaisras ir naujasis Tilžės–Rygos plentas nulėmė naująją Tauragės miesto vietą. Suprojektuotas taisyklingas gatvių tinklas abiejose pagrindine gatve (Dariaus ir Girėno) tapusio plento pusėse – stačiakampė aikštė. Jos pietryčių dalis skirta prekybai, o šiaurės vakarų – liuteronų bažnyčiai. Lygiagrečiai su plentu statmenos gatvės turėjo sudaryti keletą stačiakampių kvartalų. Naujasis miestas su senuoju sujungtas jau buvusia (Stoties) gatve. Naujai kuriamo miesto centre pirmiausia pradėti statyti mediniai, o po to ir mūriniai muitinės pastatai, paštas, liuteronų bažnyčia. 1839 m. parengtas naujas projektas. Suplanuota teritorija į pietryčius nuo plento, labai išplėstas stačiakampis gatvių tinklas, padidinta ir paversta kvadratine turgaus aikštė (dabar čia vaikų darželis „Ąžuoliukas“). Pašto užeigos namuose lankėsi Onorė Balzakas ir parašė laišką (1843), Robertas Šumanas su žmona (1844). Pastatyta Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčia (1843), sinagoga (1857; dabar Martyno Mažvydo progimnazijos stadionas), pašto stoties kompleksas pradėtas statyti 1858 m., įrengtas telegrafas (1865). Abipus Tilžės–Rygos plento koncentravosi pasienio miestams būdingi visuomeniniai pastatai. Pastačius bokštus muitinė įgavo dabartinį pilies vaizdą (1866). Šv. Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus stačiatikių cerkvė pastatyta senųjų miesto kapinių vietoje (1874; dabar ten kultūros rūmai). 1880 m. iškilmingai pristatytas plieninis tiltas per Jūrą vietoj 1836 m. statyto medinio. Puošnus gaisrinės pastatas (1897), Švč. Trejybės katalikų bažnyčia (1903), berniukų rusiška gimnazija (1907), miestiečių klubas (apie 1910). Didesniu miestu Tauragė ėmė virsti XIX a. viduryje. Išlikę seniausi namai siekia XIX a. vidurį: pilis, pašto kompleksas (1858–1861) ir liuteronų bažnyčia. Viena prekybinės ir gyvenamosios paskirties sujungtų namų eilė statyta apie 1880 m. – Vytauto g. 60, tačiau ir ši buvo perstatyta XX a. 9-ajame dešimtmetyje keičiant vidaus perdangas, išorės dekorą, stogo konstrukciją. Visi kiti išlikę statiniai jau XX a. pradžios.
Senųjų gatvių tinklas ties Senamiesčio skveru nepakitęs išliko iki XX a. pradžios. Buvusios Jurbarko ir Gaurės kelių kryptys sutampa. Dabar likusi tik nedidelė Jurbarko gatvės atkarpa, 1916 m. perkirsta naujai nutiesto geležinkelio. Senąjį išvažiavimą į Gaurę vis dar mena Gaurės gatvė. Miesto ir bažnyčių žemėse formavosi dabartinė A.Vymerio, o kiek vėliau lygiagrečiai su pagrindine Laisvės gatve dabartinė J.Tumo-Vaižganto gatvė. Tuomet iki XIX a. pradžios buvo užstatyta šiaurvakarinė miesto dalis. XIX a. viduryje, perplanuojant miestą naujoje vietoje, senasis gatvių tinklas buvo sujungtas su planuojamu naujuoju. XIX a. pabaigoje Tauragė buvo Raseinių apskrityje, valsčiaus centras. 1908 m. tauragiškiai matė vienas pirmųjų automobilių lenktynių aplink pasaulį Niujorkas–Paryžius, 1912 m. nusileido pirmasis lėktuvas. Opi problema buvo girtavimas ir apsinuodijimas anodija. Plentu nuolat kursavo diližanai, privačios karietos ir pirmieji autobusai.
Žydai. Nutiesus plentą, jų bendruomenė stipriai augo. 1847 m. gyveno 410 žydų, 1897 m. iš 6655 miestiečių 3634 buvo žydai (55 % gyventojų). 1886 m. nurodytos dvi sinagogos ir penkios maldos mokyklos. Veikė įvairios paramos draugijos. Miestas tapo štetlu.
Lietuviai. Augančiame mieste kūrėsi visuomeninės organizacijos. Lietuviams tokiai veiklai lietuviškos spaudos draudimo metais (1864–1904) buvo trukdoma. Lietuviškos knygos spausdintos Prūsijoje ir nelegaliai, rizikuojant gyvybe ir bausmėmis, gabenamos per sieną ir platinamos šalyje. Daugybė knygnešių, laukdami teismo, kalėjo pilies kalėjime, tarp jų Jurgio Bielinio jaunesnis brolis Andrius Bielinis. Po spaudos draudimo panaikinimo gausiai žydų, rusų ir vokiečių apgyventame mieste pradėjo reikštis ir vietos lietuviai. Kūrėsi chorai, teatrai, mezgėsi glaudūs ryšiai su už sienos gyvenančiais lietuviais Lauksargiuose, Tilžėje. Lietuvybę žadino kompozitorius, kapelmeisteris, choro dirigentas, vargonininkas, pedagogas Juozapas Gudavičius, dirbęs mieste 1912–1918 m. Katalikų bažnyčios vikaras Fabijonas Kemėšis prisidėjo prie lietuviškų vakarų organizavimo, platino draudžiamą lietuvišką spaudą.
Miestas pagal planą buvo baigtas užstatyti 1910 m., bet netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Įsiveržę vokiečiai 1915 m. pradžioje buvo išstumti rusų armijos, tačiau prieš tai sudegino beveik visus namus, susprogdino ir plieninį tiltą. Miesto žydai priverstinai arba savo noru buvo iškeldinti į Poltavos ir Jekaterinoslavo gubernijas. Kovo–balandžio mėnesiais vokiečiai vėl puolė ir išvijo rusus. 1915 m. nepadegti liko tik penki pastatai: cerkvė, muitinė (pilis), sena trobelė Stoties gatvėje, mūrinis Janikavičiaus namas Majorato (Laisvės) gatvėje, kur deginimo metu buvo sunešti ligoniai, ir senas malūnas už miesto. Pilyje buvo įsteigta psichiatrijos ligoninė, kurioje marinti žmonės. Turgaus aikštės ir kelių kitų grįstų gatvių akmenys išardyti ir panaudoti plento remontui. 1916 m. birželio 20 d. užbaigtas tiesti platusis geležinkelis iš Lauksargių į Šilėnus prie Radviliškio, nulėmęs Tauragės, kaip regiono centro, tolesnį iškilimą, nukonkuruojant Raseinius ir Jurbarką. Tai labiausiai sugriautas dabartinės Lietuvos miestas.
Pradžia. Tęsinys kitame „Nepapasakotų istorijų“ numeryje
Autorius: Darius Kiniulis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
