Kybartai – apgriuvę vartai į Lietuvą ir į Europos Sąjungą

Pasienyje esantys Kybartai – miestas, kuris turėtų reprezentuoti Lietuvą, tačiau vaizdas, deja, nėra pats geriausias. Apšiurę fasadai, niūrūs kiemai ir apleista aplinka verčia susimąstyti, kodėl ši vieta, atliekanti itin svarbų vaidmenį kuriant valstybės įvaizdį, tokia pamiršta.

J. Basanavičiaus gatvėje laikas sustojęs

Redakcija ne pirmą kartą sulaukia skaitytojų pastabų, kad vos įvažiavus į Kybartus atsiveria vaizdas, kuris mažai kuo primena europietišką miestą. Apie tai viešai prakalbo ir Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs Vištyčio seniūnijos seniūnas Bronislavas Polita.

Neseniai tarptautinės mokslinės konferencijos, skirtos Paprūsės 500 metų jubiliejui paminėti, dalyviai buvo pakviesti į pažintinę kelionę po istoriškai reikšmingas vietas. Viena iš jų yra Kybartai.

„Jau geriau būčiau nedalyvavęs toje ekskursijoje. Lietuva į Europos Sąjungą įstojo dar 2004-aisiais. Praėjo daugiau kaip du dešimtmečiai. Kiek čia lankėsi ministrų, prezidentų, kitų aukšto rango politikų ir jų lydimų ambasadorių, tačiau niekam neužkliuvo, kaip mes reprezentuojame Lietuvą – Europos Sąjungos valstybę. Man, kaip Tarybos nariui, buvo gėda visa tai matyti, raudonavau, kai svečiai klausė: kodėl čia taip apleista?“ – kalbėjo B. Polita.

Sunku nesutikti su kritika. Palikus muitinę ir žengus pirmus žingsnius į J. Basanavičiaus gatvę, pavadintą tautos patriarcho garbei, iš tiesų atrodo, kad laikas čia sustojęs. Pilki pastatai, apšiurę fasadai, nutrupėjusios sienos, žolių prižėlę lietvamzdžiai – vaizdas toks, lyg miestas būtų įstrigęs praeityje. O jei dar pasuktumėte į šoną, kur stūkso seni daugiabučiai namai, vaizdas dar niūresnis: tylūs kiemai, užkalti langai, pilkuma, kurioje, rodos, pranyksta net žmonių žingsniai.

Kybartai – ne šiaip pasienio miestas. Tai pirmas įspūdis, kurį susidaro į Lietuvą įvažiuojantys svečiai, ir paskutinis vaizdas, kurį atmintyje išsiveža užsieniečiai. Todėl kaip niekur kitur norėtųsi čia matyti tvarką, jausti pagarbą vietai ir pasididžiavimą savo kraštu.

Svetima gėda

Miesto gidas, buvęs ilgametis Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius taip pat prisipažino, kad kiekvieną kartą vedžiodamas žmones po Kybartus jaučia svetimą gėdą. Gėdą dėl to, kad įvažiavimas į miestą atrodo apgailėtinai ir niekas nesiima jo sutvarkyti. V. Katkevičius sakė dažnai girdintis svečių pastabas, jog tokia reprezentacinė vieta neturėtų šitaip atrodyti.

„Vartai ne į Europą, o į Sibiro gilumą. Nesakau, kad Kybartuose viskas blogai – tikrai ne, bet pagrindinė gatvė, vedanti link muitinės, atrodo labai prastai. Tai – ne tik seniūnijos ar Savivaldybės, bet ir visos valstybės gėda“, – teigė V. Katkevičius.

Pasak pašnekovo, kai kurių pastatų J. Basanavičiaus gatvėje būklė kelia ypač didelį nerimą – jie yra tiesiog nesaugūs: vietomis nėra langų, o sienos suskilinėjusios. Kaip priminė V. Katkevičius, tai visiems puikiai žinoma situacija, apie ją yra diskutuota su valdžios atstovais, tačiau kol kas rezultatų jokių. Atrodo, kad visiems patogiau nematyti šios problemos, lengviau ieškoti pasiteisinimų ar dangstytis tuo, kad nėra pinigų. Vienąkart, pasak kybartiečio, reikėtų imti ir išspręsti šią bėdą – tai turėtų būti valstybės prestižo reikalas.

„Šiemet vedžiau jau septyniasdešimt ekskursijų, tačiau kartais net nesinori toliau tęsti veiklos – nėra jokios pagalbos iš institucijų, kurios turėtų pasirūpinti tvarka pasienyje. Aš daug keliauju po Europą, bet niekur nemačiau tokio vaizdo“, – apmaudo neslėpė V. Katkevičius.

Gyventojai renovacijos nenori

UAB „Kybartų darna“ direktorius Vaidas Nacevičius pabrėžė, kad vienintelis būdas pagerinti miesto estetinį vaizdą – pastatų renovacija. Vis dėlto, anot jo, šis procesas nėra nei lengvas, nei greitas: dalis gyventojų nenori tvarkytis, kiti turi tiek skolų, kad bankas jiems tiesiog neduoda paskolos renovacijai. V. Nacevičius pabrėžė, kad ne kartą buvo organizuoti susirinkimai su gyventojais – kalbėta apie renovacijos naudą, ilgalaikę jos grąžą ir valstybės teikiamas kompensacijas mažas pajamas gaunantiems žmonėms bei pensininkams. Visiems buvo aiškiai išdėstyta kompensacijų tvarka, tačiau dalis gyventojų į tai vis tiek žiūri skeptiškai.

„Tų namų niekas neišgelbės – padėti gali tik renovacija. Kitos išeities nėra. Einame, kalbamės su gyventojais, aiškiname, tačiau vyresni žmonės iškart atkerta: „Kol gyvensiu, man užteks.“ Įsivaizduokite, kaip tie namai atrodo, kokia jų būklė, jeigu paskutinį kartą stogas keistas 1960 metais… Apskritai, šiemet Kybartuose renovacijos atsisakė net keturi daugiabučiai namai. Mes negalime jų sutvarkyti įmonės lėšomis – noras turi kilti iš pačių gyventojų. Savivaldybė netgi padengtų renovacijos projekto rengimo išlaidas – sąmatą, kurioje nurodoma, kiek kainuos darbai. Gyventojams už tai mokėti nereikėtų, bet vis tiek žmonės nesutinka tvarkytis“, – kalbėjo bendrovės vadovas.

Pasak direktoriaus pavaduotojos Ramutės Jablonskienės, prieš maždaug penkiolika metų buvo bandyta sujudinti miestą – ji pati ėjo per J. Basanavičiaus gatvę, kalbino gyventojus, siūlė nusidažyti namus. Seniūnija tuomet net turėjo galimybę dovanoti fasadinių dažų, kad miesto vaizdas taptų patrauklesnis. Visgi žmonės šiai iniciatyvai liko abejingi – daugelis tiesiog atsisakė.

„Ėjau nuo pat vadinamojo Paryžiaus iki 66-ojo namo. Su visais kalbėjau, bet žmonės nenorėjo. Prieš keletą metų vėl bandėme – surengėme susirinkimą su Vilniaus, J. Basanavičiaus ir J. Janonio gatvių gyventojais, tačiau žmonės net neatėjo. Jiems tiesiog neįdomu, jie nenori pokyčių“, – atvirai kalbėjo R. Jablonskienė.

Visgi įmonės darbuotoja neslėpė nusivylimo ir vietos valdžia – žmonės jau daugelį metų kalbama apie planus J. Basanavičiaus gatvės 36-ame pastate įrengti biblioteką, tačiau pažadai taip ir lieka pažadais. Pagrindinėje miesto gatvėje esantis pastatas vis dar stovi tuščias, užkaltais langais.

Praverstų papildomas mokestis

Apie situaciją pasiteiravome ir Vilkaviškio rajono savivaldybės mero Algirdo Neiberkos. Jis pripažino, kad problema iš tiesų yra opi, o Kybartų vaizdas – ne pats patraukliausias. Visgi, anot mero, situaciją apsunkina tai, kad daugelis pastatų Savivaldybei nepriklauso – kai kurie jų yra privačiose rankose, o dalis – saugomi Kultūros paveldo departamento. Dėl to juos sutvarkyti sudėtinga.

Pasak mero, galbūt šią problemą padėtų spręsti papildomas mokestis. Jį turėtų sumokėti sieną kertantys asmenys bei įmonės, kurių vilkikai važiuoja per muitinę. Surinktos lėšos galėtų būti skirtos būtent miesto aplinkai ir pagrindinei gatvei tvarkyti.

„Tai būtų savotiškas ekologinis mokestis – juk vilkikai, važiuodami per miestą ir kirsdami sieną, teršia aplinką“, – svarstė meras.

Pasak A. Neiberkos, ši problema išlieka aktuali – sakė, kad ne kartą ją kėlė pokalbiuose su aukščiausiais valstybės pareigūnais, tarp jų – ir su prezidentu bei ministrais. Visi sutinka, kad situacija reikalauja sprendimų, tačiau, mero teigimu, realių veiksmų taip ir nesulaukta.

Savivaldybės vadovas teigė, kad vis dažniau kalbama apie pasienio su Rusija stiprinimą. Jo nuomone, tai galėtų tapti vienu iš galimų sprendimo būdų – atsiradus naujai finansavimo krypčiai galbūt būtų galima gauti lėšų bent daliai tvarkybos darbų, pavyzdžiui, apleistiems pastatų fasadams sutvarkyti ar bent jau perdažyti.

Kalbėdamas apie Kybartų bibliotekos filialo perkėlimą meras pripažino, kad dabartinės sąlygos netenkina nei darbuotojų, nei skaitytojų, tačiau situacija pamažu keičiasi. Savivaldybė jau įsigijo J. Basanavičiaus gatvės 36-ojo namo pirmąjį aukštą, kuriame ateityje planuojama įrengti naujas patalpas bibliotekai. Pasak A. Neiberkos, viskas juda į priekį, tačiau šie procesai reikalauja laiko.

Įdomu, kiek dar reikės laukti pokyčių. Vilkaviškis pastaraisiais metais keičiasi – palei Šeimeną nutiestas modernus pėsčiųjų ir dviračių takas, pastatyta išskirtinė autobusų stotis, vis konkrečiau kalbama apie taką aplink Paežerių ežerą. O Kybartams, regis, vis dar neateina eilė… Galbūt dabartinės valdžios pažadai atsigręžti į regionus taps galimybe ir šiam pasienio miestui atsinaujinti.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama