Sakralinis muziejus Birštone. Pastato istorijos puslapiai (I)

Birštono sakralinio muziejaus pastatas stovi Birutės gatvėje, Birštono miesto istorinėje dalyje, valstybės saugomoje regioninės reikšmės kultūros paveldo vietovėje. Pastatas – tai ne tik architektūros pavyzdys, bet tylus liudininkas, menantis ilgesnę nei 153 metų istoriją. Tai, visų pirma, klebonija, kuri yra neatsiejama parapijinės bažnyčios dalis.
Birštone medinė bažnyčia buvo pastatyta 1787 m. Prienų seniūno Kazimiero Nestoro Sapiegos lėšomis kaip Prienų parapijos filija. 1795 m. kunigas Kalinovskis vyskupo Masalskio pavedimu iškilmingai pašventino Šv. Apaštalo Judo Tado titulu. Istorikė Raimonda Ragauskienė mini, kad 1791 m. pabaigoje Trakų vaivadijos dokumente Birštono parapija dar neišskirta kaip savarankiška parapija.1 Rankraštiniame Birštono bažnyčios istorijos aplanke minima, kad vikaras iš Prienų atvykdavo į Birštoną sekmadieniais ir šventadieniais aukoti giedotinių šv. Mišių.2 Iki maždaug 1816 m. Birštono parapija buvusi be nuolat gyvenančio kunigo. Kada pirmoji parapijos klebonija buvo pastatyta, tiksliai nėra žinoma, bet 1832 m. Birštono klebonas kun. Matas Purvinskis pranešime Vilniaus Dvasinei konsistorijai rašo, kad Bažnyčiai pačiame Birštono mieste priklauso 2 namai, kuriuose gyvena 10 žmonių ir 4 namai, esantys Žideikonių kaime. 1848 m. Birštono klebonas kun. Onufras Vobodkievičius Vilniaus gubernijos Trakų dekanui aprašo Birštono klebonijos ūkinę būklę. Jis mini, kad naujomis skiedromis apdengtas medinės bažnyčios stogas. Apie klebonijos pastatą mini, kad jis yra medinis, jame pakeistos naujos durys, kurios apkaustytos geležimi, pakeisti užraktai. Iš klebonijai priklausančių statinių minimi tvartas, pastatytas ant naujų pamatų, su 2 durimis, pastatyti dveji vartai.
Birštono klebonijos dabartinio pastato istorijos pradžia susijusi su į Birštoną atvykusiu klebonu kunigu Adomu Šlepavičiumi. Jis 1864 m. kovo mėnesį priėmė parapiją iš kun. Jurgio Sudimto ir 1872 metais statė naują kleboniją, kurioje gyveno iki 1876 m. Birštono klebonas kun. Povilas Sakalauskas OFM 1886 m. raštu prašo Vilniaus gubernatorių leisti uždengti du Birštono parapijos klebonijos pastatus – svirną ir tvartą – šiaudų stogais ir remontuoti klebonijos ir špitolės pastatus. 1887 m. vasario 27 d. Vilniaus gubernatorius sutinka dėl remonto, bet nurodo sąlygą – parapijiečiai neturi prisidėti nei lėšomis, nei darbais jo metu.3 Apie kitą klebonijos remontą iš archyvinės Birštono parapijos bylos Kaišiadorių vyskupijos kurijoje žinome, kad jis vyko kunigui Jonui Karveliui atvykus į Birštoną 1903 m. Dokumentuose neminima, kas buvo keičiama, tačiau galimai skiedromis buvo perdengtas stogas. 1933 m. Birštono klebonas kun. Pranas Cibulskis susirašinėja su Kaišiadorių vyskupija dėl Birštono klebonijos remonto, prašo leidimo pristatyti verandas. Po atlikto remonto 1933–1934 metais pastatas išlaikė savo išvaizdą iki XX a. 8 deš. pradžios. Šis kunigas atvyko iš Perlojos, ten pastatęs parapijinę bažnyčią. Birštone jis ėmėsi klebonijos remonto, rūpinosi statybų leidimais, pastatė vyskupijos kunigams seneliams skirtą sanatoriją „Tulpė“, įrengė joje koplyčią, parduotuvės pastatą. 1938 m., įvykdęs šiuos sumanymus, jis perkeltas į Kalvius.4
Klebonijos pastatas atspindėjo medinės architektūros su liaudiškais ornamentais statybos tradicijas ir bendruomenės dvasią. Tai buvo dviejų galų gyvenamasis namas su 6 kambariais. Paminėtini kleboniją statę, remontavę ir gyvenę čia Birštono parapijos kunigai: Adomas Šlepavičius (1864-1876 m.), Vincas Budvydas (1876-1882 m.), Povilas Sakalauskas OFM (1882-1897), Aleksas Racevičius (1897-1898), Albertas Rubša OFC (1898-1903), Jonas Karvelis (1903-1918), Tadas Akstinas (1918-1928), Pranas Gaidamavičius (1928-1932), Pranas Cibulskis (1932-1938), Kazimieras Meškėnas (1938-1951), Jonas Jonys (1951-1957). Klebonijoje 1956-1958 m. gyveno tikėjimo kankinys, Kaišiadorių vyskupas palaimintasis Teofilius Matulionis. Kaišiadorių kurijos archyve išlikę 1958 m. vyskupo susirašinėjimo dokumentai su LR Ministrų Taryba, Birštono Vykdomojo Komiteto pirmininku liudija, kad vyskupas, apsigyvenęs 1956 m. rugpjūčio 21 d., neketino išvykti iki mirties. Po vyskupo V. Sladkevičiaus konsekracijos įkalinus Birštono kleboną kun. Joną Jonį, Kaišiadorių vyskupas ordinaras T. Matulionis rašo, jog nuo 1957 metų vykdo Birštono klebono pareigas: krikštija, tuokia jaunavedžius, laidoja, laiko gegužines ir birželines pamaldas, klauso išpažinčių. Pareiškime Ministrų tarybai jis klausia, kodėl Religijos kultų įgaliotinis Birštono klebonui kun. P. Ašakui neduoda registracijos pažymėjimo. 5 Sudėtinga Birštono parapijos situacija buvusi iki 1959 m. gegužės mėnesio.
Vyskupą T. Matulionį priverstinai išvežus į Šeduvą 1958 m. spalio mėnesį, baigiasi klebonijos etapas, ji tampa visiškai nusavinta. 1959 metais atvykęs klebonas kun. Vytautas Sidaras prašo Kaišiadorių vyskupijos valdytoją išspręsti Birštono klebono buto problemą. Jis rašo: „Parapijiečiai yra įsitikinę, kad Birštono butų valdyba turėtų užleisti tą patį butą, kurį iki šiolei valdė klebonai ir kuris atremontuotas parapijiečių lėšomis. 6 Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kan. J. Meidus atsakydamas rašo, kad kalbėtasi su Religijos kulto Įgaliotiniu, kuris pažadėjo apsilankyti Birštone tuo reikalu. Nežinia, ar vizitas įvyko, ar ne, tačiau klebono buto grąžinimo klausimas liko neišspręstas. Kun. Vytautas Sidaras nuomojosi kambarį pas gyventojus Tulpių gatvėje. Atvykus kun. Mykolui Marijonui Petkevičiui 1969 m., buvo įsigytas namas Jaunimo gatvėje, kur iki 1993 metų gyveno vėliau tarnavę Birštono klebonai.
Bus daugiau.

Teol. dr. Roma Zajančkauskienė

1. Plg. R. Ragauskienė. Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a. Vilnius. 2004. P. 158.
2. Plg. Birštono istorinė byla. Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas. Puslapiai nenumeruoti.
3. Plg. Vilniaus dvasinės konsistorijos Birštono bažnyčios archyvinė byla Nr. 24. 1886 04 24 -1887 03 21 (10 lapų)/ Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas.
4. Plg. S. Kiškis. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla. 1996. p. 171-172.
5. Plg. Vysk. T. Matulionio pareiškimas Lietuvos Respublikos Ministrų tarybai. 1958-
6. Kun. V. Sidaro pareiškimas Kaišiadorių vyskupijos Valdytojui. 1959-05-07. Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas.

Autorius: Roma Zajančkauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama