Seniūnaitis – ne tik seniūno padėjėjas, bet ir bendruomenės siela

Šiandienos pasaulyje, kai vis daugiau žmonių gyvena skubėdami, bendrauja virtualiai, o miestuose retas pažįsta savo kaimynus, glaudūs bendruomenės ryšiai įgyja ypatingą reikšmę. Stipri bendruomenė – tai ne tik geografinė vieta, bet ir tarpusavio pasitikėjimo, pa­galbos bei bendrystės tinklas, kuris suteikia saugu­mo jausmą, padeda žmonėms jaustis už­tikrintai. Juk kai pažįstame savo kaimynus, kai ga­li­me pasikliauti aplinkiniais, sumažėja socialinė ats­kir­tis, vienišumo jausmas ir net nusikalstamumo rizika. Tokia aplinka skatina žmones rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais – padėti senyvo amžiaus gyventojams, prižiūrėti vaikų žaidimų aikšteles ar organizuoti bend­ras šventes. Būtent tai akcentuoja ir Traksėdžio se­niū­nijos seniūnaičiai, pasak kurių, tik džiaugtis reikia, jog kaimiškose vietovėse žmonės dar nėra nutolę nuo vie­nas kito bėdų ir rū­pesčių.

Seniūnaitis – žmogus, kuriuo pasitikima

Traksėdžio seniūnė Regina Audinytė sako, kad jos vadovaujamoje teritorijoje yra keturios seniūnaitijos, tačiau seniūnaičiai tik trys – Lingiškės ir Traksėdžio seniūnaitijos buvo sujungtos, joms atstovauja seniūnaitė Vera Pocienė.

„Seniūno darbe bendruomenės palaikymas ir seniūnaičių pagalba yra neįkainojami. Geranoriška jų veikla yra skirta visų tos vietovės gyventojų labui, todėl džiugu, kai žmonės tai vertina. Tiesa, visada atsiras tokių, kuriems nieko nereikia ir niekas neįdomu. 

Aktyviems seniūnaičiams veiklos netrūksta ir jiems labai dažnai ne tik neužtenka to iš biudžeto skiriamo 50 eurų „atlyginimo“, bet neretai tenka pridėti ir savų lėšų, be to, jie eikvoja savo laiką, naudoja savo transportą. Tokiu pat principu, ko gero, veikia visos kaimiškos bendruomenės – nė vienas, kuris viską smulkmeniškai skaičiuotų, bend­ram labui nieko nesukurtų“, – įsitikinusi Traksėdžio seniūnė.

Seniūnaitė V. Pocienė vietos gyventojų bei seniūnės vertinama ir renkama į šias pareigas be jokių dvejonių – taip parodant pasitikėjimą ja. 

„Bet vienas lauke – ne karys, tad ir aš viena nieko nenuveikčiau, jeigu nepalaikanti, darniai kartu veikianti bend­ruomenė. Visi esame labai vieningi, darbštūs, bet dar svarbiau, jog vertiname vienas kito indėlį ir gerbiame vieni kitus, palaikome džiaugsme ar varge, tarsi šeimos nariai“, – bendruomeniškumo svarbą akcentuoja V. Pocienė.

Įvairialypė bendruomenė

Viena iš gyventojų, atsakingų už įvairių dekoracijų kūrimą Asta Jurkienė pastebi, kad Traksėdyje galima surasti pačių įvairiausių gabumų ir pomėgių žmonių.

„Būtent tai mus daro stipresniais, mes galime drąsiai imtis bet kokio sumanymo, nes žinome, jog kažkas iš mūsų gebės atlikti vieną, kažkas – kitą darbą, o rezultatas nudžiugins ne tik traksėdiškius, bet ir svečius“, – akcentuoja Asta.

Seniūnaitė Vera neneigia, jog nuolat atsiranda žmonių, kurie pasiguodžia dėl amžiaus ar sveikatos nebedalyvausiantys bendruomenės veikloje, bet netrukus viskas vėl stoja į savas vėžes, nes kiekvienas jaučia, kad tai nėra tik darbas – tai visų traksėdiškių gyvenimas. 

„Geriausias tokios bendrystės pavyzdys – viena iš aktyvių bendruomenės narių Zenaida Būdvytienė, netikėtai dėl ligos negalėjusi dalyvauti šiame susi­ti­kime, bet vis tiek per naktį iškepusi susibūrimui įspūdingo dydžio tortą. Zenaidos, kaip puikios konditerės vardas, jau yra pasklidęs toli už viso rajono ribų“, – kviesdama skanauti puraus ir subtiliai suderintų skonių deserto veik­lią bendruomenės narę giria V. Pocienė.

Prie bendro stalo susėdo įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų atstovai: projektų vadovė Indrė Vaičekauskienė, me­džio meistras, naminio alaus gamybos žinovas Antanas Mikalauskas su gyvenimo drauge Angele Petrauskiene, kuri garsėja kaip puiki šeimininkė, nuo seno kraštą garsinantys muzikantai Irena bei Bronius Budreckiai, dekoracijų sumanytoja bei gamintoja Irena Pocienė, meno dirbinių, grafinio dizaino meistras Raimondas Labaitis, gitaristas Anatolijus Avizovas, neįtikėtinų rankdarbių autorė Lineta Degutienė, duonos kepėja Salomėja Aurilienė, Rasa ir Valdas Paldauskai, be kurių pagamintos košės nebeįsivaizduojama nė viena didesnė bendruomenės šventė. 

Bendruomenės „katilas“ –Traksėdis 

„Dauguma renginių vyksta Trak­sėdžio laisvalaikio salėje ar­ba jos prieigose. Labai džiaugia­mės, jog pas mus dirba meno vadovas Alvydas Juodviršis, kuris išties aukoja daug daugiau laiko ir jėgų nei uždirba, tad mes jam atsidėkojame savo nuoširdžiu rūpesčiu ir pagalba“, – pasakoja traksėdiškiai.

Jie tikina, jog kiekvienam renginiui išmonės nestokojančios moterys pačios sugalvoja, kaip papuošti salę ar renginio erdves, namuose suranda tam tinkamų dekoracijų, jas perdaro, tobulina ir pritaiko konkrečiai temai. I. Pocienė juokiasi, jog nutinka ir kuriozinių situacijų: sykį namuose ruošė kalėdines dekoracijas, o kad virtuvėje laukia nebaigtas puošti Kalėdų senelis pamiršo, todėl pamačiusi savo namuose „nepažįstamą“ natūralaus žmogaus dydžio figūrą ne juokais išsigando. 

R. Labaičio kuriami darbai tokie išskirtiniai, jog jų nesupainiosi su niekuo kitu. Bet, kaip vienbalsiai tvirtina Traksėdžio bendruomenės atstovai, svarbiausias jo nuopelnas yra nuolatinis jų veiklos viešinimas bei informavimas apie renginius, nes būtent jis yra visų plakatų autorius, jo rankoms paklūsta net tvirto metalo dirbiniai. 

Traksėdis turi ir dar vieną auksarankę – L. Degutienės rankdarbiai nepalieka abejingų. Gi pati moteris sako, jog mokykloje ji net nelankė darbų (vėliau – technologijų) pamokų, nes jai nesisekė... 

„Tai pirmas kartas, kai ji savo darbus eksponuoja Traksėdžio bibliotekos salėje. Mūsų žmonės – darbštūs, bet dėmesio ir viešumo paprastai vengia. Tad džiaugiamės, jog prikalbinome Linetą ir Asta atvežti savo kūrinių“, – sako bib­liotekininkė S. Aurilienė.

Per gyvenimą – su muzika ir daina

Su gitara nuo vaikystės nesiskiriantis Anatolijus pokštauja esąs meilės imigrantas – persikėlė gyventi į Traksėdį pas išrinktąją iš Šilalės.

„Šiais laikais galbūt skamba neįtikėtinai, bet su tėvu vestuvėse groti gitara pradėjau nuo 14 metų. Vėliau ją užmečiau, bet, A. Juodviršio prikalbintas, vėl ėmiau muzikuoti su jo vadovaujamais „Tekinio“ ir „Padkavos“ kolektyvais. Žinoma, jeigu bendruomenė pageidauja, groju ir mūsų susi­ėjimuose – mes visi vietos muzikantai esame panašaus amžiaus, vieni kitiems patariame, padedame. Štai ir šiandien įsimečiau į mašiną gitarą, nes Irena nusprendė pradėti mokytis ja skambinti, ne iš pirmo karto pirštai susidėlioja“, – šypsosi A. Avizovas.

„Bronius groja jau apie 50 metų, o sykiu muzikuojame maždaug 40-metį. Vyras universalus muzikantas, jam paklūsta patys įvairiausi instrumentai – nuo lūpinės armonikėlės iki gitaros, akordeono. Aš iš pradžių tik dainuodavau, sukūrusi šeimą išmokau groti akordeonu, dabar bandau prisijaukinti gitarą“, – su plačia šypsena apie meilę muzikai ir norą tobulėti pasakoja I. Bud­reckienė.

Bronius primena, jog Irena anksčiau vadovavo Traksėdžio kaimo kapelai, o A. Juodviršis „Padkavą“ subūrė būtent kaip Traksėdžio kapelą, tik vėliau ją „nusiurbė“ Šilalė. Žmonės džiaugiasi, kad meno vadovas surinko naują šio kaimo kapelą ir pavadino ją „Tekiniu“.

„Mums labai smagu ne tik muzikuoti, o ir žinoti, jog visi esame vieno lyg­mens, savamoksliai. Todėl labai džiaugiamės, kad mudviejų anūkai, kaip ir mes, jaučia muziką ir nori išmokti groti, galbūt jie perėmė mūsų genus ir kažkada gros ir garsins savo gimtinę“, – viliasi B. Budreckis.

Gimtinės trauka – nenugalima 

Traksėdyje, kaip tikina vietiniai, tuščių sodybų yra vos viena kita, bet retai kuri jų parduodama. Dažniausiai tėviškės namai yra akylai prižiūrimi, net jeigu naudojami tik kaip vasarnamis. Pastebima, jog šiose apylinkėse gimę vaikai dažnai grįžta čia gyventi, kurti šeimų. Pasak žmonių, jiems svarbu būti savo tėvų žemės šeimininkais, juolab, kad ir vieta patogi. 

„Kai papuošėme praėjusioms Kalėdoms eglę, ji buvo matoma net nuo plento Tauragė–Mažeikiai, todėl atsirado tokių, kurie specialiai užsukdavo į ją pasižiūrėti. Vietiniai ėjo tikrinti, iš kur ji čia atsirado ir kokiu būdu į žemę įmontuota. O eglė kaip augo, taip ir tebeauga – tiesiog, kol nebuvo papuošta, jos niekas nepastebėdavo“, – juokiasi traksėdiškės Angelė ir Irena.

Traksėdžio moterys jau dabar namuose kaupia atsargas kalėdinėms dekoracijoms ir neslepia: nuo namiškių kai kada tenka slėpti, kiek šios visuomeninės pareigos atsieina šeimos biudžetui.

„Mes jau nebegalvojame, kiek kainuos, reikia ir darome. Kažkada, matyt, su vyru išvirėme gardžios košės, nuo to laiko jos reikia kiekvienam bendruomenės suėjimui. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – gyvenime teko darbuotis kurorto kavinėje, išmokau gaminti įspūdingus maisto kiekius, tad  išvirti košės 50 ar 100 žmonių mudviem su Valdu nėra jokių problemų“, – tikina Traksėdžio bendruomenės pirmininkė R. Paldauskienė.

Traksėdiškių virtos košės jau yra ragavę ne tik derliaus šventės Šilalėje, bet ir vasaros šventės Traksėdyje, festivalio „Brizgėls“ dalyviai.

Vienas – už visus, visi – už vieną

I. Vaičekauskienė prisipažįsta idėjų generatore tapusi visiškai atsitiktinai.

„Iš pradžių reikėjo žmogaus renginiui vesti – sutikau, vėliau pačiai buvo malonu, kai žmonės dėkojo už pagalbą. Tų padėkų jaučiausi dar nenusipelnusi, tad kitą kartą norėjau „atidirbti“ –

taip natūraliai ir įsiliejau į aktyviausių bendruomenės narių gretas. O tada ratas užsisuko – viena mintis veja kitą, idėjos gimsta tarsi iš niekur, imi intuityviai stebėti, kaip ir kas daroma kitose bendruomenėse, norisi pabandyti tai pritaikyti savo krašte ir t.t. Tuo labiau, jog būtent bendruomeniška veikla visus suburia – juk taip smagu kartu pabūti, artimiau susipažinti. Augindama vaiką buvau sugalvojusi renginių mažiesiems, į kuriuos ateidavo ir tėvelių, ir senelių. Žinoma, tai nereiškia, kad vyresnės kartos traksėdiškiai yra pamiršti – mes juos stengiamės iš namų išvilioti pačiais įvairiausiais būdai. Deja, ne kiekvienam tai reikalinga, nors atvykti iki Traksėdžio sudarytos visos sąlygos, seniūnija organizuoja jų pavėžėjimą. Bet kad mūsų žodžiai neatrodytų tik pažadai, artimiausiu metu ketiname patys aplankyti vienišus, garbaus amžiaus žmones“, – bendruomeniškumo svarbą akcentuoja I. Vaičekauskienė.

Pasak jos, traksėdiškiai bičiuliaujasi ne tik geromis progomis – atsitikus rimtai nelaimei, seniūnaitijos nariai stoja už nukentėjusįjį, todėl jau ne kartą mynė įvairių institucijų slenksčius, prašydami pagalbos savo bendruomenės nariams. Tad tikriausiai ne veltui šių metų „Kaimynų kaimynas“ nominacija ir atiteko Traksėdžio seniūnaitei V. Pocienei. Jos kandidatūrą konkursui pateikusi bendruomenė išsakė gražiausias, šilčiausias mintis apie Verą, kuri savo buvimu, šypsena bei pastabia akimi kuria grožį, suburia visos Traksėdžio bendruomenės narius.

„Jos idėjos visada prasideda nuo žodžių: „Žinok, turiu kvailą idėją…“ Ir kai tik tai išgirstame, nušvinta šypsenos – žinome, jog netrukus padarysime kažką gražaus ir prasmingo. Jau ir vaikai supranta, jog, tarkime, prisidėti prie gėlių sodinimo ar aplinkos tvarkymo yra ne pareiga, o smagus nuotykis“, – pristato Verą traksėdiškiai.

O ji kukliai prašo: „Tik neišskirkit manęs iš kitų, nes tiesiog esu viena iš Traksėdžio seniūnaitijos narių“.

Projekto „Viens regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Autorius: Žydrūnė MILAŠĖ

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama