Kaip nepakliūti į vertinimo spąstus?
Gargždų banga
Turinį įkėlė
Žmogus dažnai nori pristatyti save gražiau, nei yra iš tikrųjų. Ne veltui Šekspyras rašė: „Visas pasaulis vaidina“. Viena iš tų nemalonių tiesų, kurių dažnai nesinori pripažinti yra ta, kad mes vertiname vieni kitus. Taip pamažu galima įsisukti į užburtą ratą: jei dažnai vertinu kitus, nesąmoningai imu tikėtis, kad ir pats būsiu vertinamas. Visgi, toks mąstymo būdas gali varginti, tačiau mūsų smegenys įdomios, nes jas galima „apžaisti“.
Vertinimo spąstai
Jon Kabat-Zinn teigia, kad mūsų protas nuolat reaguoja į tai, ką matome, girdime ar jaučiame. Tada jis viską iš karto suklasifikuoja: patinka ar nepatinka, gerai ar blogai, priimtina ar nepriimtina. Tikriausiai kiekvienas galėtų rasti įvairių vertinimo pavyzdžių savo kasdienybėje. Pavyzdžiui, tinderio vartotojai per kelias akimirkas nusprendžia: gražus ar negražus žmogus, todėl atitinkamai „svaipinama“ į dešinę arba į kairę. Panašiai nutinka ir bendraujant – užtenka vos kelių minučių pokalbio, kad protas nuspręstų, ar žmogus mums patinka, ar ne. O kasdienybėje pamatę ką nors neįprasto, iš karto priskiriame normalu arba nenormalu. Anot mokslininko, toks mąstymas nėra naudingas žmogui, tačiau jį galima apmalšinti. Mokymasis mažiau vertinti išorinį pasaulį reiškia gebėjimą atsitraukti ir pamatyti pilnesnį vaizdą, o ne pasiduoti pirminėms proto reakcijoms.
Atpažinti akimirką
Autorius pabrėžia, kad norint sumažinti vertinimą, galima pradėti nuo paprasto žingsnio – tiesiog atpažinti akimirką, kai protas įsivelia į vertinimą. Svarbu suprasti, kad tai nereiškia, jog reikia priversti save nemąstyti arba išjungti protą, nes to padaryti tiesiog neįmanoma. Užtenka suprasti, kad šiuo metu vertinu. Supratę tai, reikia tiesiog stebėti savo vertinančias mintis. Mokslininkas taip pat mini, kad galima pasitelkti ir dėmesingą kvėpavimą. Skamba viskas labai paprastai!
Kūrybiškai pritaikyti sau
Man asmeniškai vien stebėti savo mintis yra per sudėtinga. Tad šį metodą kūrybiškai pasikoreguoju pagal save. Nes kažkur skaičiau, kad galima daryti ir taip. Pavyzdžiui, kai stoviu eilėje ir matau, kad žmogus ilgai užtrunka prie kasos, mane apima nervas ir kyla noras mintyse vertinti itin neigiamai. Kitiems tai gali būti visai kitos situacijos, juk visi jų turime, kai piktinamės dėl nereikšmingų dalykų. Tad vietoj to, kad mintyse paskęsčiau susierzinime, aš nutraukiu emocinį vertinimą ir savo mintis nukreipiu į faktus. Tarkime: „šis vyras dėvi rudą paltą, yra užsidėjęs juodą kepurę, rankoje laiko mėlyną skėtį, aš jaučiu susierzinimą dėl jo lėtumo, šioje eilėje laukia 10 žmonių“. Tada galima pajusti, kaip protas rimsta ir nebeįsitraukia į automatinių minčių grandinėlę, o vietą užima sąmoningesnis mąstymas ir empatija. Pradedi galvoti, galbūt yra rimtų priežasčių, kodėl žmogus toks lėtas. O suvoki svarbiausia, kad ne taip jau ir skubu, jog negalėčiau pastovėti ir ramiai pabūti.
Danielius EINIKIS
Psichologo asistentas
Autorius: Renata Nekrošienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
