Vilkaviškio katedros pasididžiavimas – žymaus meistro vitražai

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje šiuo metu veikia paroda, skirta vienam žymiausių Lietuvos vitražų kūrėjui Kaziui Morkūnui.

Šimtmečio jubiliejui

Vilkaviškio katedra – tai ne tik maldos namai, bet ir svarbus kultūros, istorijos bei architektūros paminklas. Viena iš ypatingų vertybių, puošiančių katedros interjerą, yra profesoriaus K. Morkūno sukurti vitražai.

Šiemet žymiam kūrėjui būtų sukakę 100 metų. Šia proga Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkė Laura Kupčinskienė vilkaviškiečius pakvietė aplankyti jos parengtą K. Morkūnui skirtą parodą ir giliau pasidomėti šia iškilia asmenybe bei jos darbais.

Parodoje eksponuojamos fotografijos iš įvairių vitražo meistro gyvenimo ir kūrybos etapų: iš Žiežmariuose prabėgusios vaikystės, kai būsimasis menininkas ganydavo arklius (dėl to arklių tema dažna jo kūriniuose), iš studijų laikų, dėstytojavimo metų Vilniaus dailės akademijoje. Yra ir vaikystėje pieštų piešinių, darbų eskizų, skirtingų laikotarpių ir pobūdžio K. Morkūno sukurtų vitražų nuotraukų.

L. Kupčinskienė sakė, kad fotografijų ekspozicijai mielai paskolino profesoriaus dukra Jūratė Morkūnaitė. Į parodos atidarymą atvykusi moteris džiaugėsi, kad Lietuvoje šiemet surengta jau ne viena jos tėčiui skirta paroda. Menininko dukra pradžiugino muziejininkus padovanodama Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrui-muziejui K. Morkūno sukurtus Vilkaviškio katedros trijų rozečių vitražų eskizus (kiti eskizai jau padovanoti Lietuvos dailės muziejui).

Prisiminimais apie profesorių dalinosi buvusi jo studentė Danutė Kanevičienė, kuri studijuodama matė ir tuo metu katedrai dar tik kuriamų K. Morkūno vitražų fragmentus.

Pirmieji sakralinio pobūdžio vitražisto darbai

K. Morkūnas laikomas viena svarbiausių 20 a. Lietuvos meno figūrų, iš esmės atnaujinusių vitražo meną Lietuvoje. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje sukūrė eksperimentinį vitražą iš kelių sulydytų plono stiklo sluoksnių.

Per šešis aktyvios kūrybos dešimtmečius K. Morkūnas sukūrė daug vertingų darbų. Šiaulių kino teatrą „Saulė“ puošia didžiulis 200 kv. m vitražas „Saulės mūšis“, Seimo rūmus – panašaus dydžio įspūdingas kūrinys „Šventė“. Jo vitražinės kompozicijos buvo pristatytos pasaulinėse parodose Monrealyje (Kanada) ir Osakoje (Japonija), darbai puošia Druskininkų biuvetę, „Eglės“ sanatoriją, Utenos bei Klaipėdos bažnyčias ir kitus pastatus.

Įdomu tai, kad Vilkaviškio katedros vitražai buvo pirmieji K. Morkūno sukurti sakralinio pobūdžio darbai – iki tol bažnyčioms jis nieko nebuvo kūręs. Tai, kad mūsų katedrą puošia būtent šio meistro sukurti vitražai, nulėmė prelato Vytauto Gustaičio sprendimas.

Paskirtis – konkreti

Prelatas V. Gustaitis prisimena, kaip vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę su vyskupu Juozu Žemaičiu skrido į JAV iš išeivijos lietuvių rinkti aukų Vilkaviškio katedros statybai. Didžiausią per visą kelionę auką – 10 tūkst. dolerių – davė Los Andželo kunigas Vincas Jonas Bartuška.

„Bet aukodamas jis nurodė labai aiškią paskirtį: tai – ne plytoms, ne cementui, o vitražams. Buvau įpareigotas ir turėjau labai konkretų uždavinį, kurį reikėjo atlikti“, – sakė prelatas.

Grįžęs į Lietuvą V. Gustaitis ėmė ieškoti vitražus galinčio sukurti meistro, patarimo klausė prie katedros projekto dirbusių architektų.

„Profesorius Nasvytis pasiūlė pasikalbėti su Morkūnu. Kai su juo susitikome, šis atvirai ir nuoširdžiai prisipažino, kad nieko niekada bažnyčiai nėra kūręs. Išdėsčiau, ko norėčiau, paaiškinau, kad pagal katedros vardą vitražų tema turėtų būti Marijos gyvenimas, ir paprašiau padaryti keletą eskizų. Kai juos pamačiau, man patiko spalvų deriniai. Pasakiau: „Profesoriau, pradedame dirbti“, – pasakojo prelatas.

Statybų metu K. Morkūnas plušėjo daug ir negailėdamas savęs. Į Vilkaviškį dažnai atvažiuodavo drauge su architektu V. Nasvyčiu ir projektuotoju Juozu Palaima, apžiūrėdavo tarp kylančių katedros sienų atsiveriančias erdves.

Pats V. Gustaitis taip pat nuolat bendravo su vitražų meistru, vykdavo į dirbtuves, stebėdavo, kaip einasi darbai. Prelatas prisimena, kaip K. Morkūnas, būdamas jau gana solidaus amžiaus, lipdavo kopėčiomis į palubę ir darbuodavosi prie gimstančių vitražų, nuo šalčio gindamasis storomis vatinėmis kelnėmis bei puikia stipria kava, kuria šaltose dirbtuvėse pavaišindavo ir atvykusius svečius.

„Dirbome apie 6 metus. Vitražus pavyko užbaigti tik katedros konsekracijai. O mūsų draugystė su profesoriumi Morkūnu tęsėsi ir vėliau“, – kalbėjo V Gustaitis.

Tiesa, suma už vitražus išaugo dešimteriopai, bet katedrą puošiantys meno kūriniai neabejotinai buvo to verti.

Galime didžiuotis

V. Morkūnas amžinybėn išėjo 2014-aisiais, sulaukęs 88-erių. Apie meistrą – tiek kaip apie savo srities profesionalą, tiek kaip apie puikų žmogų – gražius prisiminimus išsaugojo jo artimieji, draugai, buvę studentai.

Vitražo specialybę pas K. Morkūną studijavęs Vilniaus automuziejaus įkūrėjas Alfredas Eitutis sakė, kad Dailės akademijoje vyravo ypatinga atmosfera, didelė tarpusavio pagarba.

„Mes labai gerbėme profesorių K. Morkūną, bet ir jis su mumis, jaunais studentais, bendraudavo kaip su kolegomis. Morkūnas buvo Stasio Ušinsko mokinys. O Ušinskas, Lietuvos lėlių teatro pradininkas, scenografas, vitražistas, tais laikais buvo kandęs mokslo Europoje, studijavęs Paryžiuje, tad nenuostabu, kad užaugino tokį savo srities virtuozą. Profesorius Morkūnas buvo labai darbštus, kūrybingas žmogus su šelmiška šypsenėle ir degančiomis akimis. Studentams žinias perduodavo ypač aiškiai, konstruktyviai. Buvo labai įdomu jo klausyti, per paskaitas gaudydavome kiekvieną žodį. O per Kazimiero vardadienį mus, studentus, jis pavaišindavo savo paties pagaminta Kazimierine trauktine. Žinoma, tik simboliškai, bet tai rodo, koks šaunus, betarpiškas tai buvo žmogus. O jo darbai – pasaulinio lygio. Nepamirškime, kad pradėjus Lietuvoje atstatyti bažnyčias daugelį jų papuošė nesudėtingi meistrų mėgėjų sukurti vitražai. O jūs savo miesto katedroje turite profesionalo, vieno iškiliausių Lietuvos vitražistų didžiulį darbą. Vilkaviškiečiams neabejotinai pasisekė, jie gali drąsiai jais didžiuotis ir rodyti svečiams“, – kalbėjo A. Eitutis.

Autorius: Eglė Mičiulienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama