140 metų Mykolui Krupavičiui – žmogui, kurio širdis plakė Lietuvai

Prelatas Mykolas Krupavičius buvo viena ryškiausių XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo asmenybių. Jis išsiskyrė iškalba, organizaciniais gebėjimais ir tvirtu patriotizmu. Krupavičius buvo ne tik puikus oratorius ir gabus vadovas, bet ir vienas svarbiausių Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIKo) lyderių išeivijoje, telkusių tautiečius kovai už Lietuvos laisvės idėją. Prelato „credo“ buvo: „Mylėk Viešpatį Dievą labiau už viską, artimą – kaip pats save, o Tėvynę – labiau už save.“

Gyvenimo pradžia ir kelias į pašaukimą

Mykolas Krupavičius – Lietuvos dvasininkas, politikas, žemės ūkio ministras, prelatas – gimė 1885 m. spalio 1 d. Balbieriškio dvare. Jo motina buvo Rozalija Malinauskaitė, o tėvas – Pranciškus Krupavičius, aludaris ir spirito varyklų mechanikas. Šeimoje augo keturi vaikai – sūnus Mykolas ir trys dukterys. Namuose buvo kalbama lietuviškai, nors tėvai mokėjo ir lenkų kalbą. Baigęs pradinę mokyklą, Mykolas ilgai negalėjo pasirinkti tolesnio gyvenimo kelio, nes mokslui trūko lėšų. Tėvui išvykus į JAV ir vėliau ten žuvus, šeimai teko išgyventi sunkius laikus – motinai buvo nelengva išlaikyti visus vaikus. Veiverių mokytojų seminarija, kur mokytis mintį pakišo atsitiktinai į tuos kraštus atvykęs Antanas Žmuidzinavičius, buvo mokykla, kuriai išeiti nereikėjo didelių lėšų. Ten Mykolas ir įstojo. Mokslas sekėsi. Po penkerių metų baigė mokytojų seminariją, įgydamas mokyklos mokytojo specialybę.

Mokytojas, visuomenininkas, dvasininkas
Mykolas Krupavičius kelerius metus dirbo mokytoju – dvejus iš jų Lenkijoje ir dar vienerius metus Žemaitijoje, Papilėje. Čia jis kartu su vietos vikaru aktyviai įsitraukė į lietuvišką kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Už lietuviškų idėjų sklaidą valdžios atstovai jiems ėmė grasinti, todėl Mykolas nutarė pasitraukti iš mokytojo darbo ir pasukti dvasininko keliu. 1908 m. jis įstojo į Seinų kunigų seminariją, o 1913 m. – į Peterburgo dvasinę akademiją, kurią baigė 1916 m. Po studijų buvo paskirtas kapelionu Voronežo Martyno Yčo gimnazijoje. Čia jis aktyviai įsitraukė į lietuvių bendruomenės karo pabėgėlių veiklą, rūpinosi švietimu ir pagalba tautiečiams. Dėl savo veiklos bolševikų valdžios buvo pasmerktas mirties bausmei, tačiau persirengęs civiliais drabužiais ir naudodamasis svetimu dokumentu, sugebėjo pabėgti ir pasiekti Lietuvą.

Žemės reforma – gyvenimo darbas
Atgimus nepriklausomai Lietuvai, Mykolas Krupavičius aktyviai įsitraukė į Krikščionių demokratų partijos veiklą ir buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Nuo 1923 iki 1926 metų jis ėjo žemės ūkio ministro pareigas, tapdamas vienu iš svarbiausių nepriklausomos Lietuvos žemės reformos iniciatorių, kuri buvo vienas reikšmingiausių socialinių ir ekonominių pokyčių Lietuvos istorijoje. Reformos esmė – žemę suteikti tiems, kurie ją dirba, panaikinant dvarininkų privilegijas ir užtikrinant teisingesnį žemės paskirstymą. Reformos metu iš dvarų buvo nusavinta daugiau kaip pusė visos žemės ir ji padalyta bežemiams bei mažažemiams valstiečiams. Tai nebuvo tik ekonominis sprendimas – tai buvo teisingumo aktas, suteikęs žmonėms orumą, tikėjimą savo jėgomis ir priklausymo valstybei jausmą. Reforma pakeitė Lietuvos kaimo veidą: pradėjo augti naujos sodybos, ūkiai tapo šeimos pasididžiavimu, o valstybė sustiprėjo socialiniu pagrindu. Šis sprendimas ne tik sustiprino žemdirbių sluoksnį, bet ir sutvirtino tautinę tapatybę, nes žemė lietuviui visais laikais buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir dvasinės atramos simbolis. Nors reforma susilaukė ir kritikos, Krupavičius tvirtai laikėsi savo pozicijos, tikėdamas, kad Lietuvos ateitis priklauso nuo dirbančio žmogaus. Pasak istoriko Algimanto Liekio, jis „įvykdė tautos troškimą ir valios nutarimą – žemę suteikė tiems, kurie ją dirba, o ne tiems, kurie gyvena iš kitų prakaito“.

Tarnystė išeivijoje

Po 1944 m. sovietinės okupacijos Krupavičius pasitraukė į Vakarus. Tremtyje jis aktyviai tęsė politinę veiklą ir tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininku. 1946 m. jis siuntė pareiškimus JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kitų šalių vyriausybėms, ragindamas nepamiršti Lietuvos laisvės klausimo ir siekti tarptautinės paramos okupuotos valstybės atstatymui. Gyvendamas Vokietijoje, vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose, Krupavičius niekada neprarado tikėjimo, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę. Jis nuolat ragino tautiečius vienytis, išlaikyti kalbą, tikėjimą ir tautinį tapatumą, tikėdamas, kad laisvės diena ateis. Jo gyvenimo credo išliko nepakitęs – tarnystė Dievui, Lietuvai ir žmogui.

Atmintis ir palikimas
Mykolas Krupavičius mirė 1970 m. gruodžio 4 d. JAV, tačiau jo darbai ir idėjos gyvos iki šiol. Žemės reforma, jo politinė drąsa, dvasinė laikysena ir meilė Lietuvai paliko gilų pėdsaką mūsų istorijoje. Minint 140-ąsias jo gimimo metines, prisimename žmogų, kurio gyvenimas buvo skirtas tarnauti Dievui, Tėvynei ir žmogui.
Rūta Levinskienė
Prienų krašto muziejaus kultūrinės veiklos koordinatorė ir organizatorė

Autorius: Rūta Levinskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama