„Prisimink – tu mano mokinys...“
Tauragės kurjeris
Turinį įkėlė
Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad labai didelę dalį jame užėmė cirkas. Rašiau straipsnius, recenzijas, tyrinėjau istoriją, pats šimtus kartų dirbau manieže. Ir koks buvo malonus nustebimas, kai, prieš keliasdešimt metų artimiau susipažinęs su legendiniais artistais Jadvyga ir Jonu Ramanauskais, sužinojau, kad Jadvyga Stankutė-Ramanauskienė – iš Tauragės. Negana to, jos ir dar vienos cirko artistės Stankutės, Vladislavos Variakojienės, sesuo Nijolė Jautakienė su vyru – buvę mano muzikos mokyklos mokytojai...
Prieš keliasdešimt metų be šios žavios pedagogų šeimos neįmanoma buvo įsivaizduoti Tauragės rajono kultūrinio gyvenimo, iki šiandien prisimenu nedidelio ūgio labai reiklios dirigentės Nijolės mostus nuo dainų šventės dirigentų pakylos. Ir ne tik Tauragėje, bet vėliau ir Kauno miesto dainų šventėse, 1997 metų Lietuvos moksleivių dainų šventėje Vilniuje. O solfedžio pamokų bent jau aš laukdavau su nedideliu jauduliu, nes mokytoja, užmiršdama, kad tai ne pagrindinė mūsų veikla, ne visi mes tokie balsingi kaip ji pati, reikalaudavo į viską žiūrėti labai rimtai ir atsakingai.
Nijolė Stankutė-Jautakienė gimė Gaurės miestelyje. Apie moterų amžių nepriimta garsiai kalbėti, tačiau ir šiandien, pamatęs šią spinduliuojančią moterį, išgirdęs jos neblankstantį balsą, tikrai nepagalvosi, kad jai šių metų rugsėjį sukako devyniasdešimt. Tikrai teisūs sakantys, kad nereikia žiūrėti į pasą, nes pasas visada meluoja.
Žinoma, mokinio ir mokytojo santykiai neleido pažinti tikrosios Nijolės gyvenimo istorijos. Pagaliau tuo metu nelabai madinga buvo į savo vidų įsileisti svetimus žmones. O muzikos pasaulio žmogui muzika dažniausiai apėmė visą jo gyvenimą, visą biografiją ir visa, kas aplink.
„Jūros“ ansamblio įkūrėja
Jos vaikystė prabėgo, siaučiant karo audroms ir pokario okupacijai. Vienintelė rami vieta buvo nuostabi senovinė Gaurės bažnyčia, kurią 1968 metais sudegino kolaboruojantys ateistai, siekdami sunaikinti tikinčiųjų pastangas išsaugoti tikėjimą. Dar vaikystėje pasėtas neteisingumo ir prievartos grūdas formavo būsimą muzikę ir pedagogę priešintis šiai prievartai bei skiepyti savo mokiniams tikėjimą ir meilę Dievui bei Tėvynei. Jau gerokai vėliau, tapusi šaunia muzike ir chorvede, N.Jautakienė mėgo kartoti: „Priešintis sovietinei realybei mums padėjo Dievas ir muzika“.
Dar besimokydama mokykloje, Nijolė Stankutė giedojo bažnyčios chore. 1951-aisiais įstojo į tuometę Kauno aukštesniąją Juozo Gruodžio muzikos mokyklą (dab. Juozo Gruodžio konservatorija). Jos mokytojais tapo kanklininkas, šaunus pedagogas, vienas Lietuvos kanklininkų draugijos steigėjų Justinas Strimaitis ir vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius Nikodemas Martinonis. Būtent pastarojo iniciatyva 1945 metų vasario 2 dieną Kaune surengta pirmoji pokario metų dainų šventė. Jis buvo ir pirmosios pokario metų respublikinės dainų šventės Vilniuje vyriausiasis dirigentas 1946-aisiais.
1955 metais N.Stankutė labai gerais pažymiais baigė mokslus, įgydama muzikos mokyklos mokytojos ir liaudies instrumentų orkestro dirigentės kvalifikaciją. Išlaikiusi valstybinius egzaminus, tais pačiais metais pagal paskyrimą atvyko į Tauragę, kuri trylikai metų tapo jos namais. Tauragėje sukūrė šeimą – ištekėjo už choro dirigento Edmundo Jautako.
Iš karto rajone pasijuto energingos, nerimstančios vietoje jaunos muzikės veiklos rezultatai. Rajoninių kultūros namų meno vadovė, septynmetės bendrojo lavinimo ir vaikų muzikos mokyklos mokytoja, dešimt metų vadovavusi šios mokyklos vaikų chorui. 1960 ir 1965 metų respublikinėse dainų šventėse-konkursuose kolektyvas pelnė prizines vietas. 1955–1958 metais N.Jautakienė vadovavo Tauragės mėsos kombinato mišriam chorui, Medicinos moterų chorui, su kuriuo Kaune laimėta II vieta lygių balsų konkurse. Buvo įkūrusi 16-kos vyrų vokalinį ansamblį...
Tačiau Nijolė Stankutė ne be reikalo buvo kilusi iš neramių meno žmonių šeimos. Net dvi jos seserys tapo cirko artistėmis. Kai kurių ekvilibristės, liaudies artistės Jadvygos Ramanauskienės rodytų triukų iki šiandien niekas nepakartoja, o nusipelniusi artistė Vladislava Variakojienė visoje Europoje garsėjo savo unikaliu dresuotų kiaulių atrakcionu. N.Stankutei-Jautakienei eiti įprastu, daugelio vaikščiotu, keliu irgi pasirodė nuobodu.
Todėl kai 1956 metais jos idėjai kurti tada dar nedažną respublikoje liaudies dainų ir šokių ansamblį pritarė tuometis kultūros namų direktorius Aleksandras Fadinas ir rajono valdžia, Nijolė su didžiule energija kibo į naują jai iki tol nepatirtą veiklą. Su choru didesnių problemų nekilo, į jį atėjo ir Nijolės vadovautų chorų nariai, o vadovauti ėmėsi Edmundas Jautakas. Vėliau, jam pasitraukus, choro vadovavimą perėmė kita ryški asmenybė Vytautas Naraškevičius. Kultūros namuose veikė ir liaudies šokių kolektyvas, gyvavo keli šokių būreliai mėsos kombinate, „Keramikos“ gamykloje, medicinos darbuotojų profsąjungoje
Liko paskutinis tikrai nelengvas darbas, kurio ėmėsi ir pirmąja ansamblio vadove iki 1960-ųjų tapusi N.Stankutė-Jautakienė – sukurti ir paruošti liaudies instrumentų orkestrą. Kas tokį darbą kada nors yra dirbęs, supras jo sudėtingumus, nes, jeigu akordeonininkų, smuikininkų ar gitaristų, net saksofonininkų rajone netrūksta ir šiandien, tai tada, prieš septynis dešimtmečius, grojančiųjų birbyne ar kanklėmis vis dėlto stigo.
Tačiau kai darbo imasi tikri, užsidegę entuziastai ir jeigu dar juos paremia valdžios vyrai ir moterys, rezultatų ilgai laukti netenka. Pirmą kartą ansamblis paminėtas 1956 metų vasario 8 dieną tuomečiame Tauragės rajono laikraštyje „Tarybinis žodis“. Mokytojas J.Navasaitis rašė: „Įkurtas ansamblis bus pats gausiausias ir visais atžvilgiais rimčiausias meno saviveiklos kolektyvas rajone, kuriam lygaus Tauragėje dar nėra buvę“. Tuo metu jį sudarė apie šimtą choristų, šokėjų ir orkestre grojančių narių.
2022 metų sausį, dalyvaudama „Jūros“ ansamblio 65-mečio iškilmėse, Nijolė Jautakienė prisiminė: „Sukūriau ansamblį paraginta Aleksandro Fadino (jis buvo ukrainietis, po karo pasilikęs kariškis, labai geras žmogus, davė man mintį, o man tik to ir reikėjo). Greitai įsigijom instrumentus liaudies dainų ir šokių ansambliui ir beveik šimtas žmonių jame pradžioje buvo. Šiandien ką aš matau – džiaugiuosi. Galvoju – važiuoju ką aš ten berasiu. Ir dėka Editos Bartkienės ansamblis gyvas. Jo vardas „Jūra“, jis banguoja kartu su Baltijos jūra, o Tauragė turi Jūros upę. Dabar kaip niekad reikia gaivinti tautinę muziką, nes muzikos tiek daug iš viso pasaulio pereina į madas. O tautinė muzika, folkloras gali būti primiršti. Labai svarbu jį palaikyti. Ir tai, ką šiandien, atvažiavusi po 65-erių metų, pamačiau Tauragėje, labai džiaugiuosi. Kai pradėjo eiti šokėjai, pagalvojau – tai eina į ansamblį, kurį aš sukūriau...“
Pakartosiu daugeliui žinomą tiesą, kad „Jūros“ vardas ansambliui buvo suteiktas ne iš karto – tik po sėkmingų koncertų, programų sukūrimo, dalyvavimo gastrolėse, festivaliuose ir 1960 metais Lietuvos nacionalinėje filharmonijos salėje vykusioje respublikinėje dainų šventėje pelnius pavyzdinio meno saviveiklos kolektyvo vardą. Tuomet patvirtintas ir ansamblio pavadinimas „Jūra“. Iki tol jis vadinosi „Žemaičių liaudies dainų ir šokių ansambliu“.
O tos programos, festivaliai, gastrolės lenkė vieni kitus. Ansamblis buvo visur laukiamas. Jau 1957 metais „Jūra“ dalyvavo I respublikiniame jaunimo festivalyje Vilniuje, vėliau su pasisekimu koncertavo Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje ir Estijoje. Dalyvavo visose į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktose dainų šventėse bei liaudies dainų ir šokių ansamblių vakaruose. O ką jau kalbėti apie koncertus užsienio valstybėse – Sakartvele, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje ir kitur...
Nijolė Jautakienė: „Lietuvos valdžia, dainuokite, saugokite ansamblius, valdžios atstovai, kultūros veikėjai. Ir ne tik ansamblius – chorus, tautinius šokius. Tai iš jų ateinama į kitas muzikos rūšis – ne atvirkščiai. Mažas vaikas padainavęs netgi mėgsta šaukštą pasiimti, pavaidinti mikrofoną, nebegrįš į folklorą. Jis nori dabar, čia ir ne visada pageidautinais judesiais. Atsiprašau, jeigu tai kai kam nepatinka, bet aš manau, kad liaudies muzika ir klasika – pagrindas, iš jų turime eiti į visas kitas muzikos rūšis...“
Įkūrė Sakralinės muzikos mokyklą
Darbai vijo darbus, augo šaunios Tauragėje gimusios dukros. Dešimtmetė Gintarė jau mėgino išreikšti save kurdama ir atlikdama pirmąsias savo dainas, šešerių metų būsimoji choro dirigentė ir pedagogė Salvinija akivaizdžiai irgi svajojo žengti tėvų pramintu keliu. Todėl 1968 metų rudenį, po 13 sėkmingo kūrybinio, pedagoginio darbo metų, Jautakų šeima persikėlė gyventi ir dirbti į Nijolės jaunystės studijų miestą Kauną. N.Jautakienė tapo Kauno 1-osios vaikų muzikos mokyklos mokytoja, atkūrė mokyklos chorą, kuris dalyvavo jubiliejinės respublikinės dainų šventės konkurse, ir didžiojo kompozitoriaus, chorvedžio Konrado Kavecko pirmininkaujama komisija jam skyrė pirmąją vietą. N.Jautakienė taip pat atgaivino Kauno aukštųjų mokyklų absolventų mišrųjį chorą ir kelerius metus jam vadovavo.
O 1979 metais prie Kauno mokytojų namų N.Stankutės-Jautakienės iniciatyva susibūrė 16 mergaičių vokalinis ansamblis, kuriam po daugkartinių pirmųjų vietų laimėjimų respublikiniuose konkursuose buvo suteiktas „Pastoralės“ vardas.
Nijolė Jautakienė prisimena: „Tuo metu buvau jau brandi pedagogė, dirbau Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje. Puikiai mačiau, kur link sovietinė santvarka veda jaunimą – tolyn nuo tikėjimo, tiesos, gėrio ir pagarbos vienas kitam. Tad norėjosi paauglėms suteikti saugų prieglobstį, kuriame jos galėtų atskleisti savo talentą, ir ugdyti krikščioniškas vertybes. Nenorėjau gabių mokinių taip lengvai paleisti. Muzikos mokykloje jas vokalo subtilybių mokydavau tik iki aštuntos klasės. Pagalvojau – o kas, jei galėčiau su merginomis dirbti kur kas ilgiau?“
Praėjus trejiems metams, mergaičių chorą „Giesmė“ įkūrė ir N.Jautakienės dukra, Vilniaus valstybinės konservatorijos studentė Salvinija Jautakaitė. Abu kolektyvai Lietuvoje ir užsienio šalyse koncertuodavo kartu ir atskirai.
Buvęs ansamblis išaugo į 40 dalyvių chorą. Mergaitės nuolat giedojo Kauno arkikatedroje bazilikoje moksleivių ir jaunimo mišiose, jų balsai skambėjo 1993 metais popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje metu.
„Pastoralė“ daug koncertavo Lietuvoje ir užsienyje – JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Austrijoje, Jugoslavijoje, Portugalijoje, Čekijoje... Giedota Panteono šventykloje, o Paryžiuje – Dievo Motinos katedroje. 1993 metais šešių savaičių kelionėje po JAV ir Kanadą surengti net 26 koncertai bažnyčiose ir koncertų salėse. Koncertų programose daug senųjų ir Vakarų Europos kompozitorių klasikinių ir šiuolaikinių kūrinių, liaudies dainų ir giesmių. Išmoktos Jozefo Haidno „Mišios“, A.Brucknerio „Ave Maria“ ir „Lokus Iste“.
Kaunietes krištoliniais balsais be galo mėgo ir sovietinės valdžios veikėjai. Tačiau, nepritardama režimui ir iš prigimties turėdama pokštininkės sielą, N.Jautakienė sugebėdavo subtiliai iš valdžios pasišaipyti: „Kartą partijos komitetas mus pakvietė dalyvauti viename renginyje. Sutikome ir nuvykusios sugiedojome kompozitoriaus Benjamino Britteno kūrinį „A Ceremony of Carols“. Tai kalėdinis ceremonialas apie Kristaus gimimą. Kūrinys išties gražus ir sudėtingas, tad visiems labai patiko. Kadangi publika angliškai nesuprato, religinė teksto prasmė jiems neužkliuvo. O mes neišdavėme savo vertybių“.
1991 metais „Pastoralės“ ir „Giesmės“ chorų pagrindu N.Jautakienė kartu su dukra Salvinija įkūrė Kauno sakralinės muzikos mokyklą: „Žinoma, kuriant mokyklą teko nemažai pasukti galvą, iš kur gauti instrumentų, taip pat laukė ilgi remonto darbai. Ką tik nepriklausomybę atgavusi Lietuva tuo metu buvo išties skurdi šalis. Mokykla įsikūrė M.Valančiaus gatvėje esančiame 300 metų senumo pastate, kuris anksčiau priklausė žydams. Sugriuvus Sovietų sąjungai, žydų kilmės asmenys atvyko į Kauną susigrąžinti jiems priklausiusį turtą. Tačiau išvydę sutvarkytą mokyklą ir čia įrengtą koplyčią su Mergelės Marijos skulptūra, svečiai pasakė, kad šio pastato atsisako, ir palinkėjo sėkmingai tęsti veiklą“.
Mokykloje ėmė veikti dar du chorai – jaunučių ir jaunių bei suburtas instrumentinis ansamblis. Tai chorinio dainavimo mokykla, kurioje, be dainavimo, mokoma groti akordeonu, fleita, arfa, fortepijonu, kanklėmis, smuiku ir vargonais. Mokyklos credo: „Per muziką – į Dievą“.
Nijolė Jautakienė: „Atgavus laisvę, visas pajėgas sutelkėme nuvargintai bažnytinės muzikos chorų veiklai prikelti. Juk sovietmečiu bažnyčia buvo uždrausta, žmonės bijojo krikštyti ir į pamaldas vesti savo vaikus. Pati per Kalėdas ir Velykas į bažnyčią eidavau apsigobusi skara ir su juodais akiniais nuo saulės. Suvaržymai buvo tiesiog nepakeliami – fabrikais ir sandėliais paverstos bažnyčios, persekiojimai, gąsdinimai. Tad siekėme liudyti Dievą savo koncertais ir darbais. Salvinijos choras „Giesmė“ nepabūgo giedoti per pirmąjį „Sąjūdžio“ suvažiavimą. Vėliau jau nieko nebebijojome, o ir valdžia nebebuvo tokia arši“.
Nijolė Jautakienė prisimena, kad, įkūrusi Sakralinės muzikos mokyklą, nusprendė mokinių nebevežti į konkursus: „Ne kartą, būdama konkursų komisijose, mačiau pralaimėjusių chorų skausmą, vadovų, kurių auklėtiniams nepasisekė, liūdesį ir tolimesnį jų santykį su mokiniais. Supratau, kad man šios konkurencijos nereikia. Tad nebedalyvavome konkursuose, bet labai daug koncertuodavome Lietuvoje ir užsienyje. Žiūrovų plojimai, padėkos ir sausakimšos salės buvo geriausias įvertinimas ir įrodymas, kad esame reikalingi“.
2016 metų pradžioje ilgametė, 25-erius metus Kauno sakralinės muzikos mokyklai vadovavusi jos įkūrėja ir direktorė N.Jautakienė su savo įkurta įstaiga atsisveikino, iš buvusių įvairių laikotarpių „Pastoralės“ narių suburdama chorą „Pastoralės giesmė“.
Kauno sakralinėje muzikos mokykloje dabar mokosi per 200 moksleivių, susibūrusių į keturis chorus ir instrumentinį ansamblį, sudarytą iš atskirais instrumentais grojančiųjų grupių. Mokykloje taip pat kuriama „Improvises“ giesmininkų grupė „Neklaužados“. Pastarieji mėgsta lengvąją muziką ir laisvalaikiu gieda pritariant gitaromis, elektriniais vargonais bei kitais jų skonį atliepiančiais instrumentais. Visi chorai kartu su instrumentiniais ansambliais formuoja vieną jungtinį koncertinį Kauno sakralinės mokyklos chorą „Cantores David“ („Dovydo giesmininkai“).
Prisimenu
Su N.Jautakiene mus likimas per daugelį metų suvedė ne kartą. Buvo iškilmingos datos, cirko artistų jubiliejai, buvo, deja, liūdnų akimirkų, kai teko visam laikui atsisveikinti su garbingais žmonėmis, tikruoju Lietuvos elitu. Ne kartą Nijolė kartu su anūkais, Gintarės Jautakaitės sūnumis, lankėsi ir savo sūnėno Petro Variakojo vadovaujamo „Baltijos“ cirko vaidinimuose. Man ypač malonu, tik visai ne pasigyrimui, kad abu su N.Jautakiene esame apdovanoti Tauragės rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Tauragės rajonui“, nors kažin ar galima prilyginti žurnalisto-istoriko veiklą tiems šaunios chorvedės pasiekimams, išgarsinusiems Lietuvą tolimuose kraštuose... O kai prieš keletą metų vieno pokalbio metu priminiau N.Jautakienei, kad vėlgi abu esame išrinkti į labiausiai nusipelniusių Tauragei asmenybių šimtuką, ji, to dar nežinojusi, labai nustebo – kas išrinko, už kokius nuopelnus?.. Nors tų nuopelnų ir Tauragės, ir Kauno, ir visos Lietuvos muzikiniam gyvenimui, kaip sakoma, nors vežimu vežk.
Ir tai tikrai ne vaidyba. Tai tikro, kuklaus žmogaus, gyvenančio ne dėl apdovanojimų ar įvertinimų, žodžiai. Šio rašinio pabaigai negaliu neprisiminti dar vieno asmeninio pavyzdžio. 2000 metų lapkričio pabaigoje cirko bendruomenė pažymėjo liaudies artistės Jadvygos Stankutės-Ramanauskienės 80 metų sukaktį. „Baltijos“ cirko artistai surengė nedidelį pasirodymą, skambėjo sveikinimų žodžiai, tada dar daugelio gyvų lietuviškojo cirko žvaigždžių prisiminimai. Ir vienu metu prie mikrofono priėjo Jadvygos sesuo Nijolė, parodė į šalia ant kėdės padėtą akordeoną ir pakvietė mane: „Ar galėsi man padėti, „Rieda margi vežimai“ žinai?“ Aišku, žinojau. Nors, tiesą sakant, grodavau tada vien savo malonumui. Greitai sutarę dėl tonacijos, sako, visai neblogai suimprovizavome dainą, kurią netgi teko pakartoti. O N.Jautakienė, nutilus plojimams, garsiai pasakė: „Jancevičiau, visada prisimink, kad esi mano mokinys!“ Prisimenu, gerbiamoji mokytoja, visada prisimenu. Ir labai vertinu bei didžiuojuosi. Su gražiu jubiliejumi Jus.
Autorius: Alvidas Jancevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
