Patriotiško sąmoningumo šuolis: kodėl tūkstančiai lietuvių veržiasi tapti kariais savanoriais?
Rinkos aikštė
Turinį įkėlė
Pastaraisiais metais Lietuvos visuomenėje stebimas reiškinys, kuris džiugina ir įkvepia – norinčiųjų tapti kariais savanoriais skaičius nuolat auga ir jau kelerius metus viršija Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) galimybes visus priimti. Ši tendencija, paaštrėjusi geopolitinės įtampos fone, yra ne tik reakcija į grėsmes, bet ir ryškus brandžios, patriotiškos ir savo ateitimi besirūpinančios visuomenės ženklas. Kas skatina įvairių profesijų ir amžiaus žmones laisvalaikį ir savaitgalius iškeisti į uniformą, pratybas miškuose ir pasirengimą ginti Tėvynę? Apie kario savanorio kelią, patriotiškumo prasmę ir pokyčius visuomenėje kalbamės su Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovu Karoliu Zikaru, kuris yra karys savanoris nuo pat studijų laikų – jau daugiau nei 25 metus.
Berniukiški pomėgiai atvedė iki kario savanorio kelio
Kiekvieno žmogaus kelias į savanorystę yra unikalus, tačiau iš tiesų gana dažnai jis prasideda nuo to paties tradicinio vaikiško pomėgio „žaisti karą“, peraugusio į jaunatvišką smalsumą, susipynusį su meile gamtai ir istorijai, norą turistauti, eiti į žygius.
Būtent taip nutiko ir Karoliui Zikarui, kuris KASP gretas papildė dar 1998-aisiais, būdamas pirmo kurso studentas.
„Trumpai sakant, aš berniukiškai visuomet domėjausi visokiais tokiais karo dalykais. Maža to, domėjausi istorija, studijavau ją. Ir, aišku, man patiko labai gamta, laikas joje“, – savo kelio pradžią prisimena K. Zikaras.
Tačiau tai, kas prasidėjo nuo, jo paties žodžiais, „kariškos romantikos“ – buvimo ir miegojimo miške – greitai peraugo į pilietinės pareigos suvokimą. Jaunam žmogui atsivėrė unikali galimybė ne tik teoriškai kalbėti apie patriotizmą, bet ir tiesiogiai prisidėti prie savo šalies saugumo kūrimo.
„Su laiku man tapo aišku, kad tarnyba KASP yra puiki galimybė piliečiams dalyvauti tiesiogiai šalies saugumo ir gynybos veiklose. Būdamas karys savanoris, iš esmės lyg ir nesi tikras kariškis, nes gyveni savo gyvenimą, kažką studijuoji, kažką dirbti ir tik periodiškai eini į pratybas.
Bet tada, kartą per mėnesį ar dažniau, kai esi pašaukiamas į pratybas, apsivelki uniformą ir iš civilio žmogaus tampi kariškiu“, – aiškina pašnekovas.
Šis statuso pasikeitimas, pasak jo, yra esminis momentas, atskiriantis tiesioginį dalyvavimą gynyboje nuo pasyvaus piliečio vaidmens. Tai ne tik mokesčių mokėjimas ar palaikymas iš šalies – tai asmeninis įsipareigojimas ir auka.
„Man pasirodė, kad būnant civiliu yra labai svarbu ne tik prisidėti prie šalies gyvavimo ir gynybos mokant mokesčius, bet būtent dalyvauti tiesiogiai pačiame pasirengime gintis.
Man atrodo, kad tai yra patriotiškiausia pilietiškumo išraiškos forma.“
Karolis Zikaras patikslina, kad tarnyba KASP nėra nuolatinė. Tai periodiniai mokymai, dažniausiai vykstantys savaitgaliais./Asmeninio archyvo nuotr.
Kokia yra kario savanorio kasdienybė?
Daugeliui gali kilti klausimas, ką praktiškai reiškia būti kariu savanoriu ir kaip tai suderinama su įprastu gyvenimu. K. Zikaras patikslina, kad tarnyba KASP nėra nuolatinė. Tai periodiniai mokymai, dažniausiai vykstantys savaitgaliais.
„Maždaug kartą per mėnesį, jeigu taip vidutiniškai vyksta pratybos, kariai savanoriai yra į jas pašaukiami. Visi supranta, kad žmonės turi darbus, šeimas, tad yra lankstumo šioje vietoje“, – sako jis. Metų pradžioje kariams savanoriams yra pateikiamas metinis pratybų tvarkaraštis, leidžiantis iš anksto planuoti savo laiką.
Vis dėlto šis įsipareigojimas reikalauja didelio sąmoningumo ir artimųjų palaikymo.
„Jeigu žmogus jau turi šeimą, turi kažkokią darbinę veiklą, kuri kartais persikelia į savaitgalius, tai tada jau prasideda darbų derinimo menas. Ir tai, aišku, kainuoja, nes kažkiek laiko vis tiek iš savo šeimos turi paimti ir skirti jį pratyboms“, – atvirauja K. Zikaras.
Be savaitgalio pratybų, kariai savanoriai gali būti kviečiami ir į ilgesnius, nepertraukiamus kursus, trunkančius nuo savaitės iki trijų. Už pratybose praleistą laiką jiems mokama kompensacija, priklausanti nuo turimo karinio laipsnio. Tačiau akivaizdu, kad finansinis atlygis čia nėra pagrindinis motyvas. Tai – noras būti pasiruošusiam, įgyti naudingų įgūdžių ir žinoti, kad prireikus galėsi apginti savo namus, artimuosius ir valstybę.
Patriotizmo banga: daugiau norinčiųjų, nei KASP gali priimti
Ryškiausias pastarųjų metų pokytis – milžiniškas susidomėjimas savanoriška tarnyba. Geopolitiniai sukrėtimai, ypač Rusijos karas prieš Ukrainą, privertė daugybę Lietuvos piliečių permąstyti savo vaidmenį valstybės gynyboje. Rezultatas – eilės norinčiųjų stoti į KASP.
„Jau turbūt pastaruosius kelis metus trūksta vietų visiems, norintiems stoti į KASP. Norinčių yra daugiau negu Krašto apsaugos savanorių pajėgos gali priimti. Ir tokia situacija jau yra gana seniai“, – teigia K. Zikaras.
Ši tendencija atspindi ne baimę, o augantį visuomenės sąmoningumą ir atsakomybės jausmą. Žmonės mato realią grėsmę ir supranta, kad šalies saugumas yra ne tik profesionalios kariuomenės, bet ir kiekvieno piliečio reikalas.
Panašūs procesai vyksta ir Lietuvos šaulių sąjungoje, kuri yra sukarinta visuomeninė organizacija, glaudžiai bendradarbiaujanti su kariuomene.
„Iki kokių 2014 metų ta pati Šaulių sąjunga daugiausia buvo orientuota į pilietinį moksleivių ugdymą. O nuo 2014-ųjų prasidėjo tas kovinių šaulių augimas, kai jauni bei brandūs vyrai ir moterys pradėjo masiškai jungtis prie šaulių ir iš tikrųjų visiškai pakeitė organizaciją“, – pokyčius komentuoja pašnekovas.
Savanoris, šaulys, šauktinis: kuo jie skiriasi?
Svarbu suprasti, kad Lietuvos gynybos sistemoje egzistuoja kelios skirtingos piliečių įsitraukimo formos, kurias kartais painiojame.
Kariai savanoriai (KASP) yra integrali Lietuvos kariuomenės dalis. Norintys jais tapti turi atlikti griežtą medicininę patikrą, tokią pačią, kaip ir šauktiniai. Jų veikla yra labiau reglamentuota, o funkcijos – aiškiai karinės. Karo atveju jie yra tiesiogiai integruoti į ginkluotąsias pajėgas ir vykdo konkrečias užduotis.
Lietuvos šaulių sąjunga yra sukarinta visuomeninė organizacija. Nors ji glaudžiai bendradarbiauja su kariuomene, o jos koviniai šauliai treniruojasi kartu su savanoriais, jos struktūra yra lankstesnė ir platesnė.
„Šaulių sąjunga stengiasi būti labiau masine organizacija ir priimti visus norinčius“, – sako K. Zikaras. Be kovinių šaulių, čia yra ir komendantinių padalinių, kurie krizių ar karo atveju padėtų civilinėms institucijoms: evakuotų gyventojus, palaikytų viešąją tvarką, kovotų su dezinformacija. Tai platesnio spektro organizacija, apimanti ne tik karines, bet ir civilinės saugos ir kitas funkcijas.
Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai (šauktiniai) yra jaunuoliai, atliekantys 9 mėnesių karinę tarnybą. Tačiau ir čia yra ryškus savanoriškumo elementas. Dalis jaunuolių nelaukia šaukimo ir patys pareiškia norą tarnauti. Tie, kurie tai daro savanoriškai arba gavę šaukimą pasirenka tarnauti pirmumo tvarka, gauna tam tikrų privalumų: gali rinktis tarnybos vietą ir gauna didesnes išmokas. Tai yra viena iš priemonių, skatinančių motyvuotą jaunimą ateiti į kariuomenę.
Ši įvairiapusė sistema leidžia kiekvienam piliečiui pagal savo galimybes, sveikatą ir motyvaciją rasti būdą prisidėti prie šalies gynybos.
Patriotizmo pamatai: viskas prasideda mokykloje
Nors visuomenės susidomėjimas krašto gynyba auga, K. Zikaras, dirbantis karių motyvacijos ir pilietiškumo ugdymo srityje, pastebi didelę spragą – jaunų žmonių pilietinio raštingumo trūkumą.
„Mes pastebime, kad jaunimas, ateinantis į kariuomenę, tie vakarykščiai moksleiviai, turi labai prastą pilietiškumo suvokimą. Supratimo apie piliečio santykį su savo valstybe tikrai trūksta. Matyti, kad mokykla, nors jau daug metų tarsi turi tas pilietiškumo ugdymo pamokas, vis dėlto dažnu atveju jas vykdo tik formaliai“, – apgailestauja jis.
Pasak pašnekovo, dažnai pilietiškumo ugdymo pamokos, integruotos į kitų dalykų tvarkaraščius, tiesiog virsta papildoma matematikos ar biologijos pamoka. Tačiau jaunam žmogui suprasti, kaip veikia jo valstybė, yra gyvybiškai svarbu, ypač demokratinėje visuomenėje.
„Man atrodo, kad 21 amžiuje demokratinės valstybės gyventojui gal net svarbiau yra būtent suprasti, kaip veikia švietimo sistema, sveikatos sistema, šalies gynyba, teismai, kaip finansai valstybėje veikia, energetika, ir kad tai kartais gal net yra reikšmingiau, negu trigonometriją pasimokyti“, – svarsto K. Zikaras.
Būtent šis supratimas ir sukuria tvirtą motyvacijos pagrindą. Ginti tai, ko nesupranti ir su kuo nesitapatini, yra be galo sunku. Todėl esminė mintis, kurią reikia įdiegti kiekvienam piliečiui, yra labai paprasta, bet gili:
„Pats geriausias savo šalies gynėjas yra tos šalies kūrėjas ir šeimininkas. Jeigu jis supranta, ką jis čia turi ginti, ir žino, kad jis yra viso to bendraturtis, tai ir yra pagrindinė motyvacija jam rizikuoti savo sveikata ir gyvybe karo atveju, kad apgintų tai, kas yra jo“, – sako pašnekovas.
Šioje vietoje mokykla turi atlikti kur kas didesnį vaidmenį, nes kariuomenėje, kur laikas ribotas ir tikslai kiti, užpildyti šias spragas yra beveik neįmanoma.
Suomija tampa pavyzdžiu: jėga yra visuomenės vienybėje
Kaip pavyzdį, kaip ugdyti tvirtą ir vieningą pilietinę visuomenę, K. Zikaras pateikia Suomijos patirtį. Neseniai Lietuvoje viešėjusi suomių mokslininkė, tirianti visuomenės atsparumą, atskleidė vieną iš jų sėkmės paslapčių – švietimo sistemą.
„Suomijos švietimo sistema pasižymi tuo, kad ten visos mokyklos yra valstybinės ir nėra privačių mokyklų, kur būtų kokia nors mokymo programa skirtinga, nei kitur. Ten yra užtikrintas vienodas vaikams suteikiamų paslaugų lygis“, – pasakoja K. Zikaras.
Šis vieningumas užtikrina, kad visi jauni žmonės, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar gyvenamosios vietos, gauna panašų žinių ir vertybių pagrindą.
„Kai ateina tie jaunuoliai į kariuomenę, jie visi, kaip piliečiai, žino tuos pačius dalykus, turi įdiegtą vienodą suvokimą apie pilietiškumą ir patriotiškumą. Visų piliečių supratimas apie savo šalį yra vienodas“, – perduoda mokslininkės mintis pašnekovas.
Būtent toks bendras supratimas apie valstybę ir pareigą ją ginti mažina visuomenės susiskaldymą ir kuria tvirtą pagrindą nacionaliniam saugumui.
Vis dėlto Lietuvoje augantis norinčiųjų tapti kariais savanoriais skaičius yra neabejotinai teigiamas ir įkvepiantis reiškinys. Tai rodo, kad mūsų visuomenė bręsta, o patriotizmas tampa ne progine deklaracija, bet kasdieniu, sąmoningu apsisprendimu. Tai žmonės, kurie supranta, kad laisvė ir saugumas nėra duotybė – juos reikia kurti ir, esant reikalui, ginti.
Kiekvienas savanoris, aukojantis savo savaitgalius, laiką su šeima ir asmeninį komfortą, yra gyvas pavyzdys, kad Tėvynės šauksmas yra stipresnis už bet kokius nepatogumus. O mums, kaip visuomenei, tenka pareiga šį įsipareigojimą palaikyti ir užtikrinti, kad kiekvienas jaunas žmogus, dar sėdėdamas mokyklos suole, suprastų, kodėl verta mylėti, kurti ir ginti savo šalį.
Autorius: Eglė KUKTIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
