„Kiekvienas einame savo keliu“
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Asta Draugelienė (45 m.) su vyru 20 metų praleido Anglijoje. Tiesiog taip nutiko, kad, tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete baigusi pradinio ugdymo pedagogikos ir psichologijos studijas, nerado darbo pagal specialybę. Mat tuo metu jauni žmonės su mažais vaikais masiškai emigravo į užsienį laimės ieškoti, tad mokinukų mažėjo, mokyklų taip pat, mokytojai buvo atleidinėjami iš darbo.
Bet jau daugiau nei metai Draugeliai Lietuvoje!
„Smagiausia, kad turiu mylimą – mokytojo – darbą“, – džiaugiasi buvusi emigrantė.
Kalbiname ją artėjančios Mokytojo dienos proga. Ne tik apie mokyklą, ne tik apie du dešimtmečius svetur, bet ir apie jausmą, kai Gyvenimas pastato tave į tau skirtą vietą.
– Kodėl nusprendėte išvykti į Angliją?
– Dėl jau minėtos priežasties – Marijampolėje ir aplink ją negalėjau rasti darbo pagal specialybę, teko padirbėti tai šen, tai ten. Bet man norėjosi darbo su vaikais. Galvojom, ką daryti. Ir su vyru nusprendėme emigruoti.
Išvažiavome į Angliją, apsistojome niekada negirdėtame miestelyje netoli Mančesterio. Susiradome darbą mažame fabrikėlyje, dirbome pakuotojais. Taip susiklostė gyvenimas, kad tam pačiam fabriko savininkui dirbome 20 metų. Per tą laiką įmonė plėtėsi, atsirado daugiau jam priklausančių fabrikų. Tad savininkas mus vis siųsdavo į juos suformuoti komandas ir „įsukti“ veiklas. Manau, kad atsakingai dirbdami įgijome pasitikėjimą ir gerą reputaciją, mums buvo patikimi vis sudėtingesni darbai.
– Per 20 metų emigracijoje, ko gero, jau spėjote įsikurti, įsigyti namus?
– Taip, įsikūrėme, buvo tikrai gerai. Planavome pirkti ir savo namus, bet sandoris nepavyko. Matyt, „kaimynas iš viršaus“ žinojo, kad mums nereikia namų Anglijoje, tad sureguliavo šiuos reikalus ir nuvedė ten, kur reikia – į Lietuvą: tuo metu pablogėjo mano mamos sveikata ir supratome, kad jai reikia pagalbos. Nusprendėme – kada, jei ne dabar? Guodėme save: vėliau būsime per seni sugrįžti.
– Grįžote praėjusių metų kovą. Jau žinojote, ką veiksite Lietuvoje (jei tiksliau – Marijampolėje)?
– Ne, nežinojome. Ramiai gyvenome, tvarkėmės namus pas mamą. Kadangi 20 metų be pertraukos dirbome Anglijoje, metus mums buvo mokamos išmokos, tad ir skubos jokios nebuvo.
– Ar gyvendami užsienyje ko nors lietuviško pasiilgdavote?
– Labiausiai – lietuviško oro. Pernai grįžome – saulė neįtikėtina, šilta, smagu. Oras mus tiesiog lepino. Nes Anglijoje lyja ir lyja, vėjas siaubingas. O įprasto maisto nepasiilgome – buvo lietuviškų parduotuvių, visada valgydavome tai, ką buvome įpratę: virdavome cepelinus, kepdavome kugelį, gamindavome šaltibarščius.
– Bet praėjo pusantrų metų ir jūs – Ugdymosi erdvės „Ąžuolynas“ bendruomenės narė, jei tiksliau – čia dirbate mokytoja. Jūs darbą radote ar darbas – jus?
– Buvo taip: nuėjome su vyru pernai Kovo 11-ąją į filmą ir akis į akį tiesiogine prasme susidūrėme su daugybę metų nematyta Neringa – bičiule, su kuria daug metų dainavome „O lia lia“ kolektyve. Ji pasakė, kad yra steigiamas vaikų darželis. Ir paklausė: „Gal nori prisijungti?“. O aš tai šimtą metų nedirbusi su vaikais! Bet pokalbis rimtai sudomino. Pradėjome susitikinėti su ugdymosi erdvę kuriančiais žmonėmis, su jos siela Jūrate Gaidiene. Pajutau tokį buvimo kartu gerumą! Ir supratau – čia turbūt tai, ko man reikėjo. Po pirmo pokalbio su Jūrate neapleido jausmas, kad esu jau priimta, sava ir laukiama. Kartu, kai tik galėjau, dirbome įvairius apdailos darbus, kad rugsėjį vaikučiai ateitų į gražią erdvę. Nemeluoju – jaučiausi kaip šeimoje.
– Mokytojo darbas yra sunkus: daug įtampos, streso, kai kur – net patyčių ir smurto. Ką sakė artimieji, ar neatkalbinėjo?
– Aš pati turiu tvirtą nuomonę. Pasikliaunu širdies balsu. Man turbūt reikėjo sutikti Neringą, paskui Jūratę, kad savo pašaukimą – būti mokytoja – atrasčiau iš naujo. Taip, grįžusi iš užsienio nebuvau tikra, kad eisiu šiuo keliu. Bet pradėjusi bendrauti, išgirdusi apie šios ugdymosi erdvės viziją supratau, kad šiai mokyklėlei galiu duoti daug, bet ji man gali duoti dar daugiau.
– Ar pedagogikos ir psichologijos mokslai sugrįžo galvon?
– Taip, ir vis dar sugrįžinėja, – juokiasi Asta. – Yra žinios, yra gyvenimo patirtis. Viskas dera. Visada vaikams esu geriausia draugė. O čia, šioje erdvėje, kaip niekur kitur jaučiuosi savo vietoje.
– Kokias patirtis, žinojimus parsivežėte iš emigracijos?
– Sunku įvardinti konkrečiai, bet tai atsiskleidžia įvairiose situacijose. Manau, kad esu pozityviai mąstantis žmogus. Pavyzdžiui, šypsena man reiškia labai daug: nusišypsai, ir diena gražesnė. Žinoma, būna visokių situacijų, emocijų, kai ne šypsena galvoje. Bet svarbu neįsileisti vidun ir neskleisti išorėn pykčio.
– Ko, jūsų manymu, neturėtų būti mokyklose?
– Patyčių. Jos ateina iš šeimos, iš tėvų, draugų. Būna, kad ypatingai gabūs vaikai „užslopinami“. Prisimenu atvejų iš savo mokyklinių metų, kai mokytoja mikčiojančiam vaikui, užstrigusiam pirmame žodyje, parašė dvejetą. Tai – trauma vaikui visam gyvenimui.
– Pradedate mokytojos kelią nuo naujo lapo. Sakote, kad tai ne darbas, tai – pašaukimas. Ar optimizmas gerai įsitvirtino jumyse? Nusivylimui vietos likę?
– Žinių bagažą turiu, žinoma, visada reikia kažką prisiminti, pasiskaityti – pasaulis juk keičiasi. Bet kai pradėjau čia dirbti, neatsimenu nė vienos kitos tokios dienos jokiame kitame darbe, kad, grįžusi namo, vėl norėčiau į darbą. Kad su tokiu džiaugsmu kasdien eičiau į mokyklėlę, nes vėl pamatysiu vaikus ir jau žinau, ką su jais veiksime visą dieną.
– Kokie netikėti vaikučių poelgiai priverčia nustebti, kvatoti ar susimąstyti?
– Oi, kasdien tokių būna. Štai šiandien pribėga berniukas, skubiai duoda man į delnus varlę, sako, „palaikyk, bėgu siusiuką padaryti“. Ir ką – laikau jo varlę delne.
– Gal turite savo posakį ar gyvenimo taisyklę, kurią taikote ir mokyklėlėje?
– Taip, tą iš 10-ies Dievo įsakymų: „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Mylėkime vieni kitus, rūpinkimės vieni kitais. Pratiname, kad ir patys vaikai prižiūrėtų vienas kitą, saugotų. Neįsivaizduojate, koks džiaugsmas matyti, kaip jie moka parodyti nuoširdų rūpestį! Kartais vienas kuris sako: „Žiūrėk, ką jis į burną įsidėjo?“. Arba dvimetė, apvyniojusi savo mažą pirštuką servetėle, jau susipranta nuvalyti trupinį nuo kitos dvimetės skruosto. Mokome, kad, eidami pasivaikščioti, jie taip pat turi prižiūrėti vienas kitą – ir eidami per kelią, ir miške.
– Jei reikėtų trimis žodžiais apibūdinti šiandienos kasdienybę – kokie jie būtų?
– Meilė, apkabinimas, laimė.
– Ko palinkėtumėte vaikams, kad jūsų linkėjimas būtų išsipildęs po 20 metų?
– Visiems vaikams linkiu, kad augdami, o ir suaugę, suprastų, kam yra gimę, kokius talentus turi savyje. Nes yra tam tikri raidos etapai (kartais jie trunka labai trumpai), kai tie talentai ar polinkiai atsiskleidžia – tikėtai ar netikėtai. Ir jei mokytojai jų nepastebės ar juos užslopins, jie daugiau gali nebesugrįžti. Taip galime prarasti mokslininkus, gamtininkus, nuostabius virtuvės šefus ar charizmatiškus mokytojus ir daugelį kitų.
– O ko palinkėtumėte kolegoms mokytojams artėjančios Mokytojo dienos proga?
– Linkiu jums vidinės ramybės, supratingumo, paramos vienas kitam ir iš šeimų. Ir gerų vaikų linkiu (nes kiekvienas vaikas yra geras). Ir dar – neužslopinkime vaiko, pastebėkime, kur jis gali būti geriausias iš visų, ką jis geriausiai moka ir kas jam labiausiai patinka, teikia malonumą. Ir kad darytų tai, ką geriausiai moka, su šypsena veide.
Mokytojo dieną aš švęsdavau nuo mažens, nes mama (Vida Burbienė – red.) buvo pradinių klasių mokytoja. Būdama maža, svajojau, kad mano mama būtų ir mano mokytoja (bet taip nebuvo). Matydavau, kaip ji su savo mokiniais daro įvairius gamtos darbus, traukiniu vežasi juos į muziejų ar ekskursiją. Ji labai mylėjo vaikus ir vaikai ją mylėjo.
– Einate mamos keliu?
– Mes kiekvienas einame savo keliu.
– Ačiū už nuoširdumą. Sveikinimai artėjančios Mokytojo dienos proga Jums ir visiems pedagogams.
Autorius: Daiva Klimavičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
