Bėglių kaulai išartoj miško žemėj, pro langą netelpanti burna, paženklintas kryžiaus ir kas degino pinigus už didelio medžio

Apie tai, kad iš kadaise nemažo Papirčių kaimo (Tauragnų sen.) liko tik viena – jos gimtoji – sodyba, papasakojo Natalija Valkauskienė (Tumėnaitė). Anot gretimame Maleckažemyje gyvenančios moters, tai melioracija žmones išvaikė po aplinkinius miestelius. Tik pašnekovės mama užsispyrė ir iš neseniai pastatytų namų niekur nesitraukė: „Ant svetimų žemių aš neisiu.“ Nepabūgo šeimininkė ir kad valdžia liepė didelį klojimą nusigriauti, žemės sklypą sumažino, pusę sodo išvertė, kelią per kiemą išvedė. Ir nors N. Valkauskienės mama sielą Dievui atidavė dar praeito tūkstantmečio pabaigoje, čia gyvena jos dukra (pašnekovės sesuo) Veronika Laimutė su vyru, o prieš dešimtmetį dailiai suręstame vasaros namelyje šeimininkauja jų sūnus Vitalijus su žmona Vilma.

Juodas daiktas ant degančių pinigų 

25 metus Maleckažemio parduotuvėje dirbusi valytoja, kūrike, pavaduodavusi pardavėjas, Natalija Valkauskienė pasakojo, kad ant Papirčiuose esančio piliakalnio pavadinimu Piliakalnis (šalia jo glaudžiasi gerokai žemesnis Gegužiakalnis), virš jūros lygio iškilusio net 245 metrus,vykdavo plačiai apylinkėse žinomos gegužinės. Į jas susirinkdavo daug jaunimo ir iš aplinkinių kaimų. Tiesa, „mergiotėms buvo negražu“ eiti į kokio tolimesnio kaimo šokius, nebent kas veždavosi į svečius. Ant kalno stovėjo rusų pastatytas majokas. Jei nuo Piliakalnio matėsi Tauragnai, tai, įlipus į ryšio bokštą, kalbėta, buvo galima įžiūrėti Vilniaus Gedimino pilį. Žmonės kalbėjo, kad kalne esą pakasti pinigai, tačiau niekas jų degant nematė. Tiesa, pašnekovė yra mačiusi, tik ne prie Piliakalnio, o vietovėje, pagal iškastą žeminę vadintoje Budinka. „Buva žiemos laikas, buva sniegas. Medis toksai buva storas, a už to medžia – nu, tokia šviesa, šviesa didela buva. Ir koks juodas daiktas pereina – mes galvojam, kad kaimynai dabar kiaulį papjove ir svilina. Pereina, pereina. Paskui da šuniukui išnešiau, inėjau. Dar ilgai ilgai buva. O paskui nusėda, ir viskas. Ant rytojaus nuėjam – nieka nėra, visiškai nieka“, – pasakojo tuo metu tėviškėje su seserimi ir mama gyvenusi N. Valkauskienė.

Stipruolis su didele nosim

Papasakojo pašnekovė apie Papirčių Antaną Lisauską, nevengdavusį ir jėgą parodyti, ir kokį pokštą iškrėsti: „Buva Lisauskas toksai. Antanas. Labai stiprus žmogus. Tai anas visokių pridarydava. Tai vienąkart tenai, Meldutiškis kaimas yra, nustvėra viena kepurį eidamas, pakėla sųsparų pirties, pakišė – pasimk kad nori!“ – juokėsi pasakotoja.

Kitą kartą: „Groja vyrai kartom. Seniau gi grodava kartom. A seniau gi mada, kad labai žemai langai būdava. Pirkela kokia ti buva. Meldutišky. Prieina su balanu Bilaišienė: „Vyrai, – saka, – pažiūrėkit, kokia burna, a kas do nosis!“ O tas kelnes nusmovęs, atgrįžęs ir roda par lungų! Išbėga tie jau vytis, o tas jau ir dinga!“

Vėliau išvažiavo A. Lisauskas užsidirbti į Rusiją ir nebegrįžo.

Duonos vargai

N. Valkauskienė atsimena, kai augo, nebuvo duonos, tekdavo jos važiuoti pirkti į Uteną. Kartais į eilę Kauno gatvėje tekdavo stotis net ir iš vakaro. Forminės duonos gaudavo ribotai. Geriau būdavo traukiniu vykti į Vilnių – mama duonos atveždavo dviem savaitėms. Galimybių išsikepti patiems nebuvo: neturėjo nei sėklos, nei grūdų. Dviejų karvių laikyti neleido, norint pakeisti seną karvę jauna, reikėdavo rašyti pareiškimą. Pašarui tekdavo šienauti viksvas raiste. Darbui reikėdavo paimti arklį iš kolūkio. Ir taip buvo ilgai.

Vienintelė kaimo sodyba

Nors vienintelės Papirčių sodybos šeimininkas Antanas Mačerauskas (N. Valkauskienės sesers vyras) jau skaičiuoja 84-us metus, dejuoti dėl šlubuojančios sveikatos nėra kada – reikia žemę dirbti, o apie seną sodybą darbo netrūksta... Vyras ne tik pats garažą pasistatė, pirtį su žmonos pagalba persistatė, padėjo sūnaus vasaros namelio pamatus išlieti, langų pagražinimus išpjauti, rūsį išmūrijo, jis – ir kryždirbys, ir konstruktorius.

Šeimininkas rodė, kurioje vietoje per dabartinius laukus vedė senasis kaimo kelias ir kur stovėjusi senoji Tumėnų sodyba. Žemės reformos metu kaimas išskirstytas į vienkiemius. Naujojoje sodybvietėje tvartas statytas apie 1934 metus, šiuo metu negyvenamas ir ruošiamas griauti namas statytas kiek anksčiau, panašiu metu suręstas ir svirnas. Dabartinis gyvenamasis namas irgi nejaunas – 1963–1964 metų statybos. Tada kolūkis, anot A. Mačerausko, jį leido statyti, nes Papirčiuose buvo planuojama gyvenvietė. Prieš melioraciją kaime gyveno 18–19 ūkininkų (Valiulis, Vaišnoras, kt., o daugiausia buvo Juknevičių).

Paženklintas kryžiaus

Prie senojo kaimo kelio stovėjo senasis kaimo kryžius, tačiau vienais metais kombainas jį nuvertė. Atstatyti jį apsiėmė A. Mačerauskas, nors, kaip sakė, nei medžio turėjo, nei buvo kryžių daręs. Apsiėmė ir padarė. Buvo 1991-ieji. Pastatė naująjį kryždarbą prie jau kito kelio, vedančio į Kazokiškį, sovietmečiu nutiestą melioratorių. Neapsiėjo kryžiaus gaminimo darbai ir be nelaimės: zeimeris pasigavo ąžuolo strypą, meistras lenkėsi išjungti įrenginio ir gavo tuo strypu į kaktą (gerai, kad tuo metu ir lenkėsi, nes būtų mirtinai užmušę). Visą kruviną vyrą aprišusi žmona buvo tiek susijaudinusi, kad niekaip vyro „Pobeda“ negalėjo nuvežti į ligoninę. Tada sužeistasis pats sėdo prie vairo ir kažkaip pasiekė Gintautą Lisauską („puskilometrį neatsimenu, kaip nuvažiavau“). Nors pastarasis buvo kiek pagėręs, surizikavo nuvežti kryždirbį tiesiai į Utenos ligoninės priimamąjį. Utena peršvietė, perrišo ir išvežė į Vilnių, Šv. Jokūbo ligoninėn. Ten išėmė sulūžusius kaulus, susiuvo, sakė, po metų galės plokštelę dėtis, bet gerai besijaučiąs ligonis taip ir neprisiruošė, juo labiau kad ir tas daktaras numirė.

Kaimo buvusių kapinių vietoje kryžių irgi pastatė A. Mačerauskas. Kapinių pažymėtas ribas suardė melioratoriai. Nors žmonės ten seniai jau nieko nelaidojo (nebuvo nei kryžių, gal tik koks kauburėlis), žinojo tą vietą esant šventą. Sovietmečiu valdžia to nepaisė – kalnelis imtas arti. Ir tik apie 2000-uosius buvo pastatytas A. Mačerausko dirbintas kryžius.

Tarp Papirčių ir Piliakalnio, dabar jau išnykusiame Papiliakalnio kaime, gyveno pašnekovo klasiokė Gaidelytė. Vėliau ji ištekėjo už klaipėdiečio ir gyveno uostamiestyje. Atsiėmusi tėviškėje žemės gabalėlį, prieš mirtį užsigeidė kryžiaus – taip atsirado A. Mačerausko koplytstulpis.

Pagal užsakymą kryžius atsirado ir Vilniuje, Lazdynuose, prie Šv. Jono Bosko bažnyčios. A. Mačerausko kraštietis Petras Šinkūnas, tuo metu gyvenęs Lazdynų mikrorajone, rėmė naujos bažnyčios statybas, jis ir buvo iniciatorius, kad prie šių Dievo namų atsirastų kryžius. Tas pats P. Šinkūnas inicijavo, kad stogastulpis atsirastų ir Tauragnuose, A. Musteikio ir Labės gatvių sankirtoje.

Meistras pasakojo, kad priešokiais ąžuolinį stogastulpį gamino pora metų. Papuošimams išpjauti naudojo net savo gamybos elektrinį siaurapjūklį. Stogastulpį statė sunkvežimis su manipuliatoriumi. Dirbinio pagrinde išgręžtos gal 70 centimetrų gylio skylės, į kurias sukalta kiek storesnė nei skylės diametras armatūra. Tada sodino stogastulpį ant į pusantro metro į žemę įbetonuoto pagrindo. Jo viršuje buvo palikta betoninė duobė, kurią užpylė betonu. Stogastulpį, kol sustings betonas, kuriame buvo įleista armatūra, laikė stiprūs pastoliai. Vienais metais praūžusi stipri vėtra aplaužė sodybos medžius – kad ne jie, šeimininkas sako, ir tvarto stogą būtų nukėlę. Vėtra kiek palenkė ir stogastulpį. Tada vyras su sūnumi nuardė kai kuriuos papuošimus ir per briauną gręžė taip, kad pataikytų pergręžti į dirbinio pagrindą sukaltą armatūrą. Į skyles sukalė 10 milimetrų skersinius. „Tai dabar stovi gerai“, – sakė savo darbu užtikrintas vyras.

Bėglių kaulai išartoj miško žemėj

Pasak A. Mačerausko, žmonių kalbėta, kad kalne yra auksas pakastas. Tačiau vyrui kur kas rimčiau atrodo apčiuopiamesni dalykai, pavyzdžiui, bombos ir gal dviejų sviedinių išmuštos duobės. Jos likę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Kai „vakietys vijo ruskį“, okupantų kareiviai (taip pat ir civiliai pabėgėliai) traukėsi į Rytus – pro Papirčius palei Piliakalnį vedė keliukas į Grašius. Už Piliakalnio susigrūdusius bėglius aptiko vokiečių žvalgybinis lėktuvas – nelaimėliai buvo bombarduoti ne tik iš lėktuvų – apšaudyti ir patrankomis kažkur nuo Saldutiškio. Vėliau, kai buvo sugalvota toje vietoje sodinti mišką, žemė buvo išarta – tada ir rasta žmonių kaulų. Šiapus Piliakalnio irgi buvo palaidoti keli rusų kareiviai, kurį laiką vietinė Stasė Daunoravičiūtė dar prižiūrėjo kapą (ar kapus), tačiau ilgainiui ta vieta užaugo medžiais ir liko visų užmiršta.

Pašnekovas atsimena, kad anksčiau piliakalnio viršūnė nebuvo apaugusi medžiais, per Petrines ten gegužinėn rinkdavosi Papirčių, Grašių, Bernotiškio, Kumšos, Kazokiškio, Ryliškių jaunimas, atvažiuodavo tauragniškių, sėliškių. „Taigi, būdava, ant piliakalnia susdara jaunima, ajajai!“

Kai galvos kompiuteris veikia

Autotransporto įmonėje vairuotoju, o paskui šaltkalviu dirbęs A. Mačerauskas savadarbį traktorių susikonstravo 1993 metais. „ZILʼa vaira stiprintuvas, ZILʼa greičių dėžė, JUMZʼa variklis, tiltai GAZ-53-ijų...“ – vardijo gabus konstruktorius, kaipmat be problemų ir užkūręs 60 arklio galių turinčią savadarbę mašiną.

Veda šeimininkas į ūkinį pastatą ir rodo dar vieną savadarbį traktorių, sukonstruotą dar 1983-aisiais. Šioje mašinoje irgi spardosi 60 arklių, nors tiltas ir vienas. Dabar traktorius, prieš tai suvažinėjęs du GAZ-69 variklius, vežiojasi „Ford Sierros“ širdį. Antrojo traktoriaus 16 hektarų Papirčiuose ir 9,5 hektaro Grašiuose ūkininkaujančiam A. Mačerauskui, prireikė arti žemei – du tiltai geriau įsikabina į žemę. Paklaustas, kokią technikos mokyklą baigęs, gabus vyras šypsosi: „Nu, kam makyklas, kai kampiuteris (suprask, galva – aut. past.) veikia?..“

Sudegęs tarpuežerio malūnas

Pasak A. Mačerausko, apylinkėse malūnų netrūko. Garinis malūnas pūpsojo Tauragnuose tarp Tauragno ir Labės ežerų: ant garo katilo buvo du smagračiai ir vienas cilindras, kaip garvežio, ir sukdavo malūną – šį sudegusį lokomobilį pašnekovas prieš tremtį dar atsimena. Paprastas malūnas buvo pastatytas ant upeliuko važiuojant link Sėlės. Važiuojant link Tauragnų yra Gineičio tvenkinys, per keliuką stačiame skardyje buvo pratiesta pralaida – čia taip pat stovėjo malūnas. Visai netolimame Kazokiškyje Mykolas Dinda savo reikmėms turėjo nedidelį vėjinį malūną. Kai pašnekovas kėlė vestuves, šio malūno liekanos dar stovėjo. Papirtiškių važiuota ir į Minčią, Ginučius.

Vietovardžiai

Raistai: Varlys, Lazduojis, Meidaus raistas (pagal buvusio gyventojo pavardę).

Smėlinka – smėlinga bemiškė aikštelė Gaidelių žemėje, einant nuo Mačerauskų link Laukinio ežero.

Baneris

• A. Mačerauskas parodė nebaigtą arklinio vežimo ratą – tai jo uošvio darbas, jis ir svirną pats statė („ti irgi meistras buva visų rankų“).

• Nemažą klojimą sovietai liepė A. Mačerausko uošvienei nugriauti, jį nuvertė jos žentas, o paskui gailėjosi paklausęs, nes vėliau rado planą, kad klojimas buvo negriautinas.

• Natalija Valkauskienė atsiminė labai gražiai Papirčiuose dainavus pusbrolius Praną Maniušį ir Joną bei Vilių Pelėdas

Autorius: Visvaldas KULAKAUSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama