Du Vitkų namai, kai Maleckažemis vadinosi Nesčyzna ir kiek ilgai reikėjo minkyti duoną

Stanislava Juknevičienė (Rubinaitė) turbūt yra seniausia Maleckažemio (Tauragnų sen.) senbuvė. Ilgai dirbusi vietos bibliotekoje, kelerius metus nešiojo Tauragnuose paštą, o paskutinė darbovietė – gimtojo kaimo krautuvė. Namas, kuriame ji gimė, išliko mažai pakitęs, todėl jis – autentiškiausias visame kaime.

Du Vitkų namai

Senojoje Vitkų sodybvietėje dabar stovi du namai: vienas labai senas, statytas dar tarpukariu, o kitas, sovietinis mūrinukas, naujakurius priėmė 1970-aisiais. Vis dėlto, pasak S. Juknevičienės, šio vietoje anksčiau stovėjo medinė troba, kurią, kai „žemį dalija kaliuonijam“, mamos sesuo su broliu nukėlė prie kelio, einančio į Papirčių kaimą, liko tik pamatai. Senąjį namą greičiausiai statė Justinas Vitkus, giminiavęsis su S. Juknevičienės seneliu Vincu Vitkumi. Jis vaikų neturėjo ir pašnekovės mamą „pasiėmė už aukłėtinį“. Šeimininkai savo namuose gyveno iki gyvenimo galo, o jų būstą paveldėjo auklėtinė, kuri ištekėjo už Rubino, atėjusio užkuriom iš Kvyklių (Utenos sen.).

Anot S. Juknevičienės, senajame name gimė ji su trimis seserimis. Vienas galas, kamara, pritaikytas ūkiniams reikalams (laikytos vištos, džiovinti linai, rūkyta mėsa), ilgainiui nuo drėgmės supuvo, jis buvo nugriautas ir atstatytas panaudojus svirno sienojus.

Ankstyva tėvo mirtis ir nutraukti mokslai

Pradinę mokyklą S. Juknevičienė lankė Ryliškių kaime, tačiau ji kažkodėl vadinta Linkų pradine mokykla. Viename gale mokyti vaikai, kitame gyveno mokytojai. S. Juknevičienės pirmoji mokytoja buvo Janina Gruodytė, paskui – Genė Araminaitė. Į netolimą mokyklą visus metus eidavo pėsčiomis. Ėjo pėsčiomis ir į tolimesnę vidurinę Tauragnuose. Tiesa, penktoje ir šeštoje klasėse „tėvai sumdydava butų“. Po vidurinės įstojo mokytis į Finansų ir kredito technikumą Vilniuje, tačiau mirus tėvui teko nutraukti mokslus ir grįžti namo.

Petrinių gegužinė ir kermošiai Tauragnuos

Gegužinės S. Juknevičienės jaunystėje vykdavo maždaug toje vietoje, kur dabar stovi kaimo kryžius, daugiausia grodavo Stasys Virvytis, jam padėdavo sūnūs Pranas ir Jonas. Į šokius jaunimas traukdavo ir į Pavarlį (Tauragnų sen.), per Jonines šėldavo Kuktiškių krašte, o per Petrines gegužinė visada vykdavo ant Papirčių Piliakalnio (Tauragnų sen.), kermošavo Tauragnuose. Žiemą trypdavo Maleckažemio kultūros namuose, taip pat Venclovynėje (Kuktiškių sen.) pas Sudnius.

Beje, Maleckažemio kaimo kalvis Anupras Jurgelėnas su dukromis Elena ir Janina vakarais „labai dainuodavo“.

Minkyti duoną, kol rankos liks švarios

S. Juknevičienė pasakojo, kad kai parduotuvėje buvo daug ir pigios forminės duonos, ją žmonės pirkdavo ne tik valgymui, bet ir karvėms. O anksčiau naminę duoną kepdavo patys. Pašnekovei prireikė ne vienų metų, kol išmoko skanią duoną iškepti. Ruginius miltus užmaišydavo su vandeniu ir raugu (jo dažniausiai pasilikdavo nuo paskutinio duonos maišymo). Uždengtą padėdavo parai šiltai rūgti. Duoną reikėdavo pradėti minkyti švariomis rankomis ir tokiomis pat pabaigti, t. y. tešla turėjo nelipti prie rankų. Atminkymui naudodavo ruginius arba kvietinius miltus. Pirmame kepale spausdavo kryžių (pašnekovės mama dar ir peržegnodavo). Išminkytą duoną dar kildindavo. S. Juknevičienė daugiausia kepdavo ant klevo lapų, kartais ajerų (žiemą – ant sausų miltų), ar duona iškepusi, tikrindavo mediniu pagaliuku – jei jis, ištrauktas iš kepinio, švarus, vadinasi, iškepusi. Tačiau sukaupus ilgametę patirtį užtekdavo žinoti kepimo laiką ir vien pažiūrėjus į duonos išvaizdą būdavo aišku, kada šią jau reikia traukti iš krosnies. Kad pluta suminkštėtų, ištraukę iš krosnies duonos viršų sudrėkindavo vandeniu ir apdengdavo rankšluosčiu. Duona vėsdavo ilgai, net iki kitos paros.

Miltų tėtė važiuodavo malti į Ginučių malūną (Ignalinos r.), o jo dukra miltų pirkdavo jau parduotuvėje. Maišo miltų užtekdavo mėnesiui ir daugiau.

Vietovardžiai

Piniginis kalnas – kalnas netoli Valkauskų.

Dubula – šlapia pieva dauboj prie Jankauskų, kur kiekvienais metais peri gervės („Dubulaj jau, saka, gervės rėkia.“).

Baneris

Monografijoje „Tauragnai“ („Versmė“, 2005 m.) rašoma, kad anksčiau Maleckažemis vadintas Nesčyzna, tačiau vėliau pagal poną Malecką gavo savo dabartinį pavadinimą. Kaimas ėjo baudžiavą Jauniškių dvare. 1926 m. pusę kaimo sunaikino gaisras, o 1933-aisiais kaimas išskirstytas į vienkiemius. Netoli nuo Tauragnų–Kuktiškių kelio apaugęs medžiais stūkso Juodažemio kalnas, ant kurio, kaip pasakojo Maleckažemio gyventojas Justinas Daunys, „naktimis vėlai lankosi“, o pakalnėje – riogso akmuo su velnio pėda. Apie Piniginio kalną tas pats pateikėjas sakęs, kad ten žmonės matydavę pinigus degant, eidavę kasti, tačiau jau nebeatrasdavę, „kur pasirodydavusi ugnelė“.

Pradžios mokykla 1923 m. įsteigta Maleckažemyje (pagal Utenos krašto enciklopediją – 1921 m. – aut. past.), tačiau nesuradus tinkamų patalpų 1924 m. perkelta į visiškai gretimus Ryliškius.

1923–1925 m. mokykloje dirbo Adelė Rimkevičiūtė, baigusi metinius mokytojų kursus. Namas mokyklai iš pradžių buvo samdomas iš Liudviko Rožės, bet klasė buvo nedidelė ir tamsi, joje galėjo tilpti tik 30 vaikų, o jau 1924 m. jų susirinkdavo iki 50-ies. Vėliau valsčiaus valdyba išnuomojo patalpas iš Antano Trinkūno, mokėdama jam po 20 litų kas mėnesį. Valdyba taip pat išlaikė sargą, skirdavo lėšų šviesai ir smulkioms išlaidoms. Trūkstant suolų, buvo padirbinti nauji, įsigytos knygos davė pradžią bibliotekai. 1928 m. mokyklos inventorių sudarė 16 suolų, spinta, rašomoji lenta, 5 žemėlapiai, 12 paveikslų, gaublys.

1928 m. ją lankė tik septyni 7–8 metų amžiaus vaikai, kiti 28 buvo 9–13 m. amžiaus. Mokyklą lankančiųjų spindulys buvo gana platus – vaikų susirinkdavo iš Ryliškių, Maleckažemio, Galiniškių, Pavarlio (Varniškių), Šmuiliškio, Imbiriškių, Skaistuvos, Linkų, Papirčių, Aviniškių, Ignotiškių, Liginiškių (Cegelnės).

Nuo 1925 m. mokykloje pradėjo dirbti baigusi mokytojų kursus 25 m. Donata Žvironaitė. Energingai mokytojai talkino tėvų komitetas, vien 1930 m. surengęs 6 posėdžius ir privertęs tėvus leisti vaikus į mokyklą. Tais metais dar buvo surengta Kalėdų eglutė, suvaidintas nedidelis spektaklis, mokytoja organizavo tris išvykas, skaitė paskaitą tėvams.

1929 m. mokyklą lankė 54, 1930 – 81 mokinys.

Nuo 1930 m. rudens mokykla veikė Linkų pradžios mokyklos pavadinimu.

„Neišsimt šitas versmes“

Tykus buvo vakarėlis,

Aiškiai švietė mėnesėlis.

Skubinausi nuo darbelio

Laistyt rūtelių darželio.

Skubinausi nuo darbelio

Laistyt rūtelių darželio

Ir priėjau Nemunėlį,

Per jį – siauras lieptužėlis.

O tokioj tamsioj naktelėj

Bijau eiti per lieptelį.

Ir atėjo bernužėlis,

Baltas gražus dobilėlis.

Žada perkelt per lieptelį,

Palydėt iki namelių.

Žada perkelt per lieptelį,

Palydėt iki namelių.

***

Palydėk mane, vėjeli,

Palydėk nors tu.

Nėra kam mane palydi,

Neturiu draugų.

Jau draugai mane apleido,

Nebenor mylėt.

Piemenėlio liūdno aido

Nieks nenor girdėt.

Nėr tėvelio nei mamytės –

Jau seniai kapuos.

Kas patiks mane našlaitį,

Kas nuvargusį paguos?

Oi, kaip skauda man širdelę

Vienam be savų.

Nėr sesutės nei brolelio,

Nei senų draugų.

***

Ar aš tau, sese, nesakiau,

Ar aš žodelio netariau:

Nušluostyk kiemelį subatoj,

Atjos bernelis nedėlioj.

Atjojo broliai keturi,

Ir jų tarnaičiai devyni.

Atjojo šelmis bernelis,

Kiek jis iškados padarys.

Pririšo žirgą prie tvoros,

Prie lelijėlės ir rūtos.

Pamuistė žirgas galvele,

Išlaužė uosio tvorelę.

Bėgau pas mamą tekina,

Pas motinėlę verkdama.

Oi, motinėle, ką daryt,

Kaip tas gėleles atgaivint?

Palaistyk rūtas vyneliu,

O lelijėles pieneliu.

Prigis rūtelės iš šaknų,

O lelijėlės iš laiškų.

Parengė Daiva Čepėnienė

Iš Onos Ramankevičienės (Kazlauskaitės) surinktų dainų rinkinio

Autorius: Visvaldas KULAKAUSKAS, Daiva ČEPĖNIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama