Nuskendę mokytojai, naktinės „buožių“ maldos, duonos saugotojai ir gerasis Dievas, siuntęs tą pačią rūšį

Kuliniai (Saldutiškio sen.) – tai trijų kiemų viensėdis, besišliejąs prie Ūkojo ežero.

Kaime buvo ir dar viena gryčiutė, kurioje gyveno Bronislava Rukšėnienė, tačiau ji ištekėjo ir išvyko gyventi į netolimus Strokinius, o savo gabalėlį žemės pardavė iš Amerikos grįžusiam pusbroliui Benediktui Kinduriui. Kuliniuose gyvena bent ketvirta Kindurių karta (jei skaičiuosime nuo Aldonos Uogintienės), Aldona Uogintienė (Kindurytė) žino, kad šiame kaime gyveno ir jos prosenelis Gabrys. O štai Danutė Mačiulienė (Kindurytė) (Kulinių Kinduriai – ne giminės) Vilniuje gyvena nuo tada, kai baigė Kirdeikių (Saldutiškio sen.) vidurinę mokyklą, tačiau vasarą ji dažna viešnia tėviškėje.

Saugus senutės glėbys

Anot D. Mačiulienės namus statė senelis Mykolas Kindurys. Jis mirė anksti, sužeidus arkliui. Anūkė senelio nepažino, tad apie jį mažai ką tegalėjo ir pasakyti. M. Kindurys turėjo šešis vaikus. Anupras išvyko į Ameriką. Sukūręs ten šeimą su lietuvaite, palaikė ryšį su gimtaisiais namais, parašydavo, atsiųsdavo nuotraukų. Ryšys nenutrūko ir su Anupro vaikais, turinčiais lietuviškus vardus. Tačiau išvykėlio anūkai sukūrė mišrias šeimas, užmiršo lietuvių kalbą. Antanina nutekėjo į Mineiškiemį (Saldutiškio sen.), Malvina – Linkmenis (Ignalinos r.), Julė – Pažiezdrį (Ignalinos r.). Kazimieras liko namie, o viena dukra anksti mirė.

Senutė Domicėlė Šilinikaitė, kilusi iš Kirdeikių, mirė, kai pašnekovė ėjo į šeštą klasę. Anūkė prisimena močiutę buvus nedidelio ūgio, visada su skaryte. Ji labai mylėjo savo anūkėles, Danutę ir Almą. Visada plačiu glėbiu apsaugodavo nuo tėvų pabarimų ar net vytinės.

Kaimiečio paprastumas ir pagarba mokytojui

Mokyklą D. Mačiulienė lankė Kirdeikiuose. Pradinukai mokėsi Jono Paukštės privačiame name. Pirmokus ir trečiokus mokė vienas mokytojas, antrokus ir ketvirtokus – kitas. Pirmoji pašnekovės mokytoja buvo Vanda Kliukienė. Nuo penktos iki vienuoliktos mokėsi vidurinės mokyklos pagrindiniame pastate. Kai ji buvo aštuntoje ar devintoje klasėje, prie mokyklos pristatė baltų plytų priestatą, savo triūsu vasarą prisidėjo ir mokiniai. Vaikų buvo nemažai, ypač aukštesnėse klasėse – D. Mačiulienės laidą baigė trys vienuoliktos.

Į mokyklą traukdavo pėsčiomis, žiemą per pusnynus arkliu veždavo tėtis. Ateidavo vaikų ir iš kitos Ūkojo ežero pusės – kas į vežimą, kas ant pavažų...

„Mokytojas buvo šventas dalykas. Į tą, kuris atsikalbinėdavo prieš mokytoją, visi žiūrėjo neigiamai. Mokytojui buvo didžiulė pagarba“, – apie pagarbą mokytojui kalbėjo buvusi pedagogė.

Ji palygino ir kaimo žmonių paprastumą su miestiečių susvetimėjimu: einant Kirdeikiuose gatve, kiekvienas sutiktas pasisveikins, o Vilniuje to paties devynaukščio gyventojai ne visada „laba diena“ ištars. Vis dėlto moterį džiugina per tris laiptus lekiantys mandagūs jaunuoliai – gal per greitai ir per dažnai mes nurašome jaunąją kartą?..

Pirmoje klasėje niekas vaikų neklausė, ar jie nori būti Lenino anūkais, tiesiog į atlapą įsegdavo raudoną žvaigždutę, ir viskas. Mergaitei sukilo kažkokie sunkiai paaiškinami jausmai, grįžusi namo labai verkė ir sakė neisianti į mokyklą. Kitą dieną tėvas paėmė už rankos dukrą, kitoj suspaudė ženklelį ir nuvedęs į mokyklą atidavė jį mokytojai.

Baneris

Tragedija ežere

D. Mačiulienė prisipažino, kad, nors visa vaikystė prabėgo gyvenant prie ežero, plaukti taip ir neišmoko. Koją pakišo baimė – kartą kojomis nepasiekė dugno... Tačiau nenuskendo. O ežere būta ir skaudžios nelaimės. Pašnekovė buvo gal pirmokė, kai valtele iš Pakaso atplaukę du mokytojai ir dvi mokytojos nuskendo Ūkojo ežere. Tiesa, viena mokytoja išsigelbėjo ir išplaukusi į krantą sutiko pašnekovės tėvą (ten ganėsi Kindurių gyvuliai). Jis nuvyko į Kirdeikius ir pranešė tarybinio ūkio direktoriui. Kūnų ilgai ieškojo, kol rado. Išsigelbėjusioji dar ilgai dėstė vokiečių kalbą Kirdeikiuose, ištekėjo už fizikos mokytojo.

Duona

Duoną iš pradžių kepdavo močiutė, paskui – mama. Ant kepalo dėdavo kryžių, įdryžuodavo šonus. Vaikams labai norėdavosi vos tik iškeptos duonos, ant kurios tirpdavo sviestas, tačiau jos buvo nevalia pjauti, kol neatvėsus. Vis dėlto vaikai išprašydavo po nedidelį kampelį.

Mama dukterų neišmokė kepti duonos, nes atsirado pirktinė – pasidarė kaip ir madinga tai, kas ne savo... Tačiau ne visi vaikėsi madų – D. Mačiulienės krikšto tėvas Antanas Kuprėnas iš Pažiezdrio dar ilgai kepė naminę duoną.

Bitės

Bites pas Kindurius prižiūrėjo ne šeimos galva, o mama. O viskas prasidėjo nuo to, kad Kazimiero Kindurio sesers vyras visiems giminaičiams paskyrė po avilį, ir rugpjūtį sutartą dieną visi susirinkdavo sukti medaus – išeidavo susiėjimas, būdavo vaišių. Taip pamažu ir pas Kindurius atsirado avilių. D. Mačiulienė bitėmis nesidomėjo, bet kai reikėdavo, mamai padėdavo.

Kolūkis

K. Kindurys dirbo fermose, paskui sandėlyje Kirdeikiuose – priimdavo grūdus. Jo žmona triūsė namų ūkyje. Kindurių vaikai į tarybinį ūkį uždarbiauti nėjo – namie buvo apsčiai darbo: daržai, šienas, o kur dar normos valdžiai... Kartais mamai padėdavo į atostogas išleistų melžėjų karves pamelžti.

Turgus

Kai D. Mačiulienė buvo vaikas, tėtis į turgų važiuodavo į Švenčionėlius (Švenčionių r.). „Arkliuką pasikinko ir važiuoja. Ir kaip norėdavosi mums, vaikams, važiuoti! Ir anksti išvažiuoja. Būdavo, mus erzina: „Nu, neatsikelsit taip anksti – nebent eikit gult į vežimą.“

Bažnyčioje – savas varpas

Pasak A. Uogintienės, Kuliniai gavo pavadinimą nuo žodžio „kulys“: „Kaimas tokiame kuly, čia – ežeras, čia – ežeras ir va toks kulys (pagal lietuvių kalbos žodyną, kulys gali reikšti ir įlanką, iškyšulį, užsisukimą, vingį, kampą, gabalą ar kraštą – aut. past.). Sakė, taip ir pavadino Kuliniais.“ Pašnekovė iš senelio yra girdėjusi, kad anksčiau kaimas vadinosi Ginaitiškiu (D. Mačiulienė iš tėvo girdėjusi kaimą vadinant Ginteniškiu – aut. past.), tačiau kodėl paskui pakeitė savo pavadinimą, nežino. Kaimas buvo rėžinis.

A. Uogintienė pasakojo, kad senelis Benediktas Kindurys daug prisidėjo prie 1927 m. iškilusios Kirdeikių bažnyčios statybų (daug bažnyčiai aukojo ir giminaitis Vincas Šidla, gyvenęs kitapus Ūkojo ežero, kartu su B. Kinduriu vykęs uždarbiauti į Ameriką). Jis šv. Jono Krikštytojo paveikslą didžiajam altoriui padovanojo. Ir bažnyčios komiteto nariu išbuvo 25 metus. O bene svarbiausia, kad Kirdeikių bažnyčiai padovanojo didįjį varpą, ant kurio užrašytas dovanotojo vardas, tad anūkei visada sakydavo: „Žinok, kai skambės varpas, čia – mano varpas. Visos mūsų šeimos.“ Senelis mirė 1949 m. sausio 20 d. Kol velionį nuvežė iki bažnyčios, visą laiką skambėjo jo vardu pavadintas varpas, savo skambesiu jis bažnyčios geradarį lydėjo ir į kapines. Apie tai pašnekovei pasakojo B. Rukšėnienė, dalyvavusi B. Kindurio laidotuvėse.

Gegužinių, birželinių pamaldų kuliniečiai eidavo į Kirdeikių bažnyčią. Sekmadienį dievobaiminga Kindurių šeima nieko nedirbdavo. Taip patys gyveno, taip ir vaikus išaugino. Jei eidavo pėsčiomis, kulniuodavo basi, apsiaudavo tik Kirdeikiuose, po bažnyčios vėl nusiaudavo. Prieš bažnyčią visada ežere nusiprausdavo, jeigu būdavo šalta – šeštadienį kūrendavo pirtį.

Kol nebuvo bažnyčios Kirdeikiuose, žmonės traukdavo į Linkmenis. Ten kunigavo tas pats Juozas Breiva, kuris paskui statė Kirdeikiuose maldos namus. Beje, veiklusis kunigas pastatė ne tik bažnyčią, bet ir jai priklausiusius ūkinius pastatus: klojimą, tvartą, namus tarnams... Kad būtų kur susieiti jaunimui, pastatė ir salę. Bažnyčia turėjo savo dūdų orkestrą. Reikia nepamiršti ir to, kad ant dvasininko pečių gulė ir naujos parapijos įsteigimo rūpesčiai.

Naktinės „buožių“ maldos

A. Uogintienė pasakojo, kad jos senelis paliko žmoną su keturiais vaikais ir išvažiavo į Ameriką užsidirbti (vyriškus darbus padėdavo nudirbti jo nevedęs brolis). Sunkiai dirbo prie cemento, paskui kiek lengviau tabako gamykloje. Grįžęs nugriovė nedidelę grytelę, kurioje prieš tai gyveno, ir pastatė didelį namą. Pastatė ir du klojimus: vieną grūdams, kitą – šienui. Buvo ir du svirnai, tačiau sovietai liepė nugriauti vieną klojimą ir vieną svirną – išsivežė sienojus. Likusį klojimą kolūkis naudojo kaip sandėlį. „Po senelio mirties 1949 m. mus subuožino. Ir mes Sibiran buvom vežami. Mes, mažiukai vaikai, aš ir brolis Julius (Povilas gimė vėliau – 1956 m.), būdavo, tėvai pasako, kad jau supa namą, tai ir einam į krūmus kur ar pas žmones. Mama su broliu vienoj vietoj, aš su tėčiu – kitoj. Alksnyne tėtė prikerta šakų, mama paklodę kokią užtiesia – ir mes gulim su broliu. O mama naktį poterius kalba, tėtis girdi: kaime šunes loja, tai į alksnį įlipa ir žiūri, taigi jeigu ateis – išveš“, – pasakojo A. Uogintienė.

Dievas siųsdavo tą pačią rūšį

A. Uogintienė, gimusi 1941 m. kovo 31 d., atsimena dar buvusi visai vaikas, kai paežeryje tįsojo balinamos drobės. Ji ėjo su krikšto mama, o iš kitos ežero pusės jas apšaudė – kulkos kapojo žemę aplink. Laimei, moteris neleido išsigandusiai mergaitei bėgti – iškart būtų nušovę. Per karą bešaudydami rusai supleškino pirtį.

„O, Jėzau, kokie baisūs buvo laikai, kai buvo skrebai ir partizanai! O Jėzau Marija! Prisimenu kaip vaikas: ateina vieni, prineša šiaudų. Va čia, šitam kambary, guli, o naktį beldžia į duris, duoda. Ką dabar žinai, kokie... O tėtei liepia eit daryt duris, tėtį pirmą stumia. O mes ant pečiaus suvaryti būdavam. Bet Dievas davė, kad kurie miega, to rūšis ir beldžiasi. Jeigu ruskiai, skrebai miega, tai skrebai ir beldžia. Išeina tie, jau viską surenka, iššluoja, šiaudus išneša – vakare ateina kiti, partizanai. Jiems irgi paklok – ir guli“, – apie pokario neramumus pasakojo Kulinių gyventoja.

Pažinojo ji ir sovietams dirbusį agentą-smogiką, iš netolimų Ripaičių kilusį Juozą Bulką. Ateidavo jis ir išsivesdavo šeimos galvą ar kokias duris atidaryti, ar kelią parodyti. Tą darydavo ir skrebai. Ateidavo ir partizanai, tačiau su jais buvo kiek kitaip, nes tarp jų buvo daug savo krašto žmonių.

Tiek skrebai, tiek partizanai naudojosi kaimiečių kinkiniais – pasiekę savo tikslą, trečią ar ketvirtą parą gyvulius paleisdavo – šie patys grįždavo namo.

Pasak A. Uogintienės, savivalės netrūko nei iš vienos, nei iš kitos pusės: nusišauna šeimininkų kiaulę ir išsiveža. „Iškepa duoną mama. Tai ir duonos nebelieka, nebeturim. Visiems valgyti reikia. Va čia rūsys yra, tai ant to rūsio [dangčio] pakloja paklodę, sudeda malkų mums, mes su broliu šulinius statom iš tų malkų, o rūsy – duona. Kad neliktumėm be duonos“, – pasakojo duonos sargybinė. Skrebai šniukštinėdavo visur: pavogė tėvų auksinius žiedus, net spintas išardė – plikos sienos liko.

Baneris

• Kai A. Uogintienė mokyklą Kirdeikiuose lankė, ji tuomet buvo septynmetė, pradines klases baigė pas Joną Paukštę. Pas jį, kol pastatė Kirdeikių bažnyčią, laikinai buvo įkurti Dievo namai. Tėvai irgi kažkur Kirdeikiuose mokyklą lankė.

• Tėvas, gimęs 1910 m., tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tarnybą atliko Kaune. Jo brolis Alfonsas buvo karininkas, su šeima nuo bolševikų pasitraukęs į Ameriką.

• Gėlių darželio vietoje stovėjo kalvė, kurioje ir senelis, ir tėtis kalviavo – viską sau pasidarydavo. Būta ir dumplių. Gal lentinė kalvė ir nebūtų sunykusi, bet anksti pasimiręs pašnekovės vyras nespėjo įgyvendinti savo planų.

Baneris 2

Aldonos Uogintienės ir Danutės Mačiulienės pateikti vietovardžiai:

• Dvarnoja – labai klampi pieva, kur šieno prikrauto vežimo arklys nepaveždavo. Tekdavo jį iškinkyti, kad iššoktų iš purvo. Vaikams reikėdavo po vandenį braidyti iki kelių, kol šieną ištempdavo į krantą;

• Braškynėje augo žemuogės;

• Vidumiškė – atvira pieva, kurią, matyt, anksčiau supo miškas;

• Sidabrinės, Usnynės pievos pavadinimus greičiausiai gavo nuo atitinkamų augalų, Prie Ravelio pieva plytėjo prie griovio;

• Gojelis – kalniukas, kuriame augdavo smulkus šienas avims, ten ganydavo ir veršelius;

• Ųžuolija – krūmais, alksniais, lazdynais apaugusi vieta, pavadinimą gavusi nuo didelio ąžuolo.

„Neišsimt šitas versmes“

Palinko jovaras prie vartų

Šalia baltųjų jazminų.

Tu neseniai supai man lingėj,

Dabar gyvent jau išeinu.

Dar kaip norėčiau bėgt per pievas

Ir žaisti kūdikiu mažu,

Bet mane laisvė taip vilioja

Ir liepia eit tėvų keliu.

Dar nepraėjo pora metų,

Kai aš į mišką išėjau.

Užpuolė mane žiaurūs priešai,

Ir aš už grotų patekau.

Žiaurus likimas man taip skyrė

Sėdėt tarp sienų keturių.

Aš nematau, kaip saulė teka,

Negirdžiu balso vyturių.

Gal man išveš kur už Uralo

Tremtinių brolių aplankyt,

O gal už tolimo Baikalo

Sniegyne galvą paguldyt.

***

Paliksiu mylimą močiutę,

Sesutes, rūtas sėjančias,

Ir savo jauną mergužėlę,

Daržely gailiai verkiančią.

Ir tu neverk, sena močiute,

Kam laužai sau baltas rankas.

Sūnus aukojas gimtai žemei,

Aukok ir tu savas kančias.

***

Linelius raunu ne viena,

Vežimą kraunu ne viena.

Bet man širdelei kažko vis trūksta,

Kažko vis negana.

Kai nematau jo – neramu,

Kai pamatau jį – neramu,

Kad taip nors kartą jis palydėtų

Per lauką lig namų.

Kad palydėtų prietėmy,

Apsidairytų, ar vieni,

Kad apkabintų ir pabučiuotų,

Tada būčiau rami.

Parengė Daiva Čepėnienė

Iš Onos Ramankevičienės (Kazlauskaitės) surinktų dainų rinkinio

Autorius: Visvaldas KULAKAUSKAS, Daiva ČEPĖNIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama