Aukos nekaltos. O budeliai?

Aukos nekaltos. O budeliai?...Nacių okupuotoje Lietuvoje Holokausto metu buvo beveik visiškai išnaikinti Lietuvos generalinėje srityje gyvenę žydai. Lietuvoje Holokaustas prasidėjo nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų sąjungą. Iš maždaug 208–210 tūkstančių žydų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo nužudyti 190–196 tūkstančiai, didžioji dalis 1941 metų birželio–gruodžio mėnesiais. Taip pat nužudyta maždaug 9 tūkstančiai žydų pabėgėlių iš Lenkijos ir 6 tūkstančiai žydų, atvežtų iš Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos. Neskaičiuojant į SSSR gilumą pabėgusių, išžudyti apie 96 procentai Lietuvos žydų (maždaug 190 tūkstančių žmonių). Po karo Lietuvoje liko vos apie 9 tūkstančius žydų. Lietuvos istorijoje Holokaustas pasižymi didžiausiu aukų skaičiumi per trumpą laikotarpį. Nuo 1945 metų dabartinės Vokietijos Federacinės Respublikos teismuose nagrinėta daugybė baudžiamųjų bylų, susijusių su nacių nusikaltimais. Nors sąjungininkų teismai jau seniai buvo baigę savo veiklą šioje srityje, Vokietijos teismų sistemose bylos nagrinėtos toliau. Nuo 1958 metų, kai Liudvigsburge buvo įkurta Centrinė valstybinių teisingumo administracijų nacionalsocialistinių nusikaltimų tyrimo įstaiga, ne tik vėl išaugo bylų skaičius, kuris buvo pasiekęs žemiausią lygį šeštojo dešimtmečio pabaigoje, bet ir bylų mastas bei reikšmė pasiekė, o kai kuriais atvejais ir viršijo svarbiausių bylų, nagrinėtų pokario metais, mastą. 1968 metais Amsterdame išleista solidi knyga „Rytų ir Vakarų teismų sprendimai nacių žudynių bylose nuo 1945 metų“. Joje nemažai vietos skirta ir nacių nusikaltimams Tauragės krašte. Kai ką iš to šiandien norėčiau pateikti „Tauragės kurjerio“ skaitytojams. Suprantama, ne vienas faktas bus girdėtas, išnagrinėtas. Tačiau šįkart įdomu tai, kad apie žudynes Tauragėje ir Jurbarke pasakoja patys tų įvykių dalyviai ir vykdytojai. „Operatyvinė Tilžės grupė“ 1955 metų pradžioje buvęs SS oberfiureris ir NSDAP (Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija, dar vadinama nacionalsocialistų partija arba nacių partija – kraštutinių dešiniųjų politinė partija Vokietijoje, veikusi 1920–1945 m. NSDAP buvo vienintelė teisėta partija nacistinėje Vokietijoje) narys Fišeris-Švederis, iki 1945 metų buvęs Memelio policijos šefas, paskirtas nei daug, nei mažai ULM-Vilhelmsburgo pabėgėlių stovyklos viršininku. Netrukus paaiškėjo, kad naujai iškeptas viršininkas įsidarbindamas pateikė suklastotus dokumentus. Ši aplinkybė gal būtų visai ramiai praslydusi pro akis (po karo daug vokiečių pakeitė vardus ir pavardes), jeigu ne vienas „bet“. Tikrinant paaiškėjo, kad Fišeris-Švederis buvo aktyvus nacių partijos veikėjas. Ši biografijos detalė ir sudomino vietos teisminę valdžią bei spaudą. Vietos žurnalistų sukeltas triukšmas patraukė vieno buvusio Memelio policijos darbuotojo dėmesį, kuris pranešė teisininkams, kad Fišeris-Švederis 1941 metų liepos mėnesį vadovavo Lietuvos–Vokietijos pasienio rajonuose žydų šaudymams. Vokietijos teisėsauga pradžioje nesiėmė jokių veiksmų, motyvuodama bylos painumu ir sudėtingumu. Tačiau radosi vis naujesnių ir vis žiauresnių epizodų, dominusių ir plačiąją visuomenę. Vyriausiasis Štutgarto prokuroras Ervinas Šulė buvo priverstas nušalinti nuo bylos tyrimo visus, kas trukdė jos tyrimui, ir paskirti naujus darbuotojus. E.Šulė pasirūpino, kad jie nebūtų susiję su nacių partija ir nacistine teisėsauga. Ištyręs dokumentus ir išklausęs liudytojus, jis įsitikino, kokį didžiulį žiaurumo mastą SS buvo pasiekę okupuotuose Rytų kraštuose. Todėl vietoj detalaus Fišerio-Švederio bylos tyrimo prokuroras nutarė sujungti visus nužudymus į vieną – „Tilžės operatyvinės grupės“ – bylą. 1941 metų birželį sukurtą „Operatyvinę Tilžės grupę“ sudarė gestapo, žvalgybos (SD), policijos ir lietuvių baltaraiščių atstovai. Vyriausiosios imperijos saugumo valdybos šefo Reinchardo Heinricho įsakymu šie žmonės Vokietijos–Lietuvos pasienio rajonuose per keletą savaičių nužudė per 5500 žydų ir komunistų. Visos šios grupės „akcijos“ buvo smulkiai aprašomos specialiuose operatyviniuose protokoluose (Einsatzmeldungen UdSSR). Pavyzdžiui, juose tiksliai įvardytos šaudymų vietos ir aukų skaičiai. Šie užrašai tapo rimtu pagrindu kaltinimui. Tačiau kartu kilo problema – reikėjo liudytojų. Dauguma jų, tiesiogiai mačiusių visus žiaurumus, buvo teismui nepasiekiami, kiti gi paprasčiausiai bijojo kalbėti. Negana to, trys su tardymu bendradarbiauti sutikę liudytojai netikėtai nusižudė. Vis dėlto po kiek laiko prokuroras Šulė turėjo užtektinai įrodymų patraukti kaltinamuosius prieš prisiekusiųjų teismą. Tarp dešimties „Operatyvinės Tilžės grupės“ narių teisiamųjų suole atsidūrė gestapo ir SD vietos skyrių vadovai Hansas Joahimas Biomė ir Verneris Hersmanas. Neįtikėtina, tačiau visi kaltinamieji buvo be problemų puikiai įsikūrę pokarinėje Vakarų Vokietijoje. Pavyzdžiui, Biomė, vadovavęs grupei, dirbo juriskonsultu viename Vokietijos bankų. Tauroggenas. 1941 metų liepa Tauroggenas (šiandieninė Tauragė), įsikūręs apie 8 kilometrus nuo Vokietijos sienos su Lauksargių pasienio miesteliu, į vokiečių rankas pateko, kaip žinia, pačiomis pirmosiomis karo valandomis. Dėl aktyvaus sovietų pasipriešinimo miestas, kuriame gyveno apie 15 tūkstančių žmonių, iš kurių apie 4 tūkstančius buvo žydai, smarkiai apšaudytas ir bombarduotas aviacijos. Per mūšius Tauragė smarkiai nukentėjo, žuvo apie 700 taikių gyventojų, nedalyvavusių jokiuose kovos veiksmuose. Nemažai žydų spėjo su sovietais pasitraukti. Tačiau daugumai vėliau kelią užkirto vokiečių kariuomenė ir pabėgėliai turėjo grįžti. Vos tik Vermachtas užėmė Tauragę, liepos 2-ąją Lauksargių pasienio policijos postenfiureris Švarcas su pavaldiniais Tilžės gestapo viršininko Hanso Joahimo Biomės įsakymu išvyko į Tauragę. Žudynių išvakarėse Biomė įsakė Vichertui parengti transporto priemones ir ginklus rytojaus akcijai. Liepos 2-osios rytą Tilžės gestapo būstinėje karininkai gavo ginklus bei šovinius ir kartu su SD Tilžės skyriaus kariais per Lauksargius išvyko į Tauragę. Lauksargiuose trumpai stabtelėjo paimti gestapo viršininką Švarcą. Dar iki tol, Lietuvos pagalbinei policijai ir baltaraiščiams talkinant, buvo areštuoti 300 nespėjusių pasitraukti iš miesto žydų ir uždaryti 7-ojo pėstininkų pulko kareivinėse Vytauto gatvėje. Areštuotųjų amžius svyravo nuo 18 iki 60 metų. Nė vienas apklaustas liudytojas nepatvirtino tarp jų buvus vaikų. Tauragėje kolona sustojo prieš kareivines Vytauto gatvėje. Žydus ir lietuvius išvedė iš už spygliuotos tvoros ir prievarta surikiavo į koloną. Keletas suimtųjų, greičiausiai pajutusių, koks likimas jų laukia, atsisakė paklusti, todėl buvo žiauriai sumušti lazdomis. Kolona, iš abiejų pusių saugoma gestapo ir SD, pajudėjo. Kaip liudijo kaltinamasis Vichertas, atidžiai stebėdamas aukų eiseną iš savo automobilio, ji važiavo atsilikęs maždaug 50 metrų. Kaip rašoma teismo sprendime, praėjus vos dviem dienoms po žudynių Palangoje, Tauragėje gestapo ir SD Tilžės skyriaus kariškiai, taip pat Lauksargių pasienio policininkai nužudė 133 žmones, daugiausia žydus. Įvykius gete Vytauto gatvėje ir prie jo bei prie broliško kapo ryškiai atpasakojo liudytojas A., kuris, likus keliasdešimčiai minučių iki šaudymų, važiavo pro šalį ir matė vežamas aukas. Nors laiko turėjo nedaug, jis iš suimtųjų veidų atpažino, kad beveik visi buvo žydai. Be to, kiti liudytojai nepatvirtino matę kokių nors suimtųjų sužeidimų, sudraskytų drabužių ar partizanavimą primenančių požymių. Kadangi dauguma žydų pabėgėlių buvo iš Memelio (Klaipėdos), liudytojas N. neginčijamai parodė, kad būtent žydas Fainšteinas buvo plokščiapadis ir buvo smarkiai sumuštas kasant duobę. Incidentą su konditeriu Gurevičiumi vaizdžiai atpasakojo liudytojas Sk., kuriam apie tai papasakojo jo kolega policininkas Gevildis. Sušaudymo vieta buvo maždaug už pusės kilometro nuo miesto pakraščio, prie sovietų anksčiau iškasto prieštankinio griovio. Maždaug už 150 metrų stovėjo sugriuvusi ferma, prie kurios ir nuvedė aukas. Fermos griuvėsiai visiškai užstojo žudynių vietą. Tačiau dėl nedidelio atstumo šūviai ir aukų riksmai girdėjosi netgi kareivinėse. Tarp čia suimtuosius saugojusių karininkų buvo kaltinamasis Šulcas. Teismui nepavyko nustatyti, ar buvo atimti brangūs suimtųjų daiktai ir kad jiems tariamai prieš sušaudymą teko gilinti prieštankinį griovį. Vėliau iš fermos suimtieji grupėmis po šešis–aštuonis žmones buvo vedami į šaudymo vietą. Kadangi šįkart Memelio policijos būrys nedalyvavo, aukas pistoletų šūviais į pakaušius šaudė gestapo ir SD kariškiai. Nušovę vieną auką, kariškiai eidavo prie kitos atvestos grupės, išsirinkdavo suimtąjį ir, paėmę už rankų, vesdavo prie griovio. Ten auką priversdavo atsiklaupti ant pat griovio krašto, kad jis matytų sušaudytų savo draugų kūnus. Iššovęs aukai į galvą, šaudymo komandos narys trenkdavo laisva ranka jai į nugarą, kad nušautasis nukristų į griovį... Visos grupės aukos, išskyrus tą, kurį nušaudavo pirmąjį, matė kitų aukų sušaudymą. Įsakymo šaudymui bausmės vykdymo metu niekas neskaitė. Suimtuosius, kurie atsisakydavo eiti prie griovio, žiauriai mušė arba tiesiog jėga nutempdavo. Visa akcija tęsėsi apie pusantros valandos. Abu teisiamieji Šulcas ir Vichertas neigė savo dalyvavimą šaudymuose, nors įrodymai prisiekusiesiems nekėlė abejonių. Kaltinamieji pripažino, kad iš savo vietų galėjo aiškiai matyti įvykius prie šaudymo vietos ir iš tiesų juos atidžiai stebėjo, kad laiku užkirstų bet kokius mėginimus pabėgti. Taip pat pripažino, kad tuos įvykius buvo įsakyta griežtai slėpti, todėl Šulcui buvo pavesta neprileisti nieko iš pašalės. Vichertas visą šaudymo laiką stovėjo prie pat griovio. Jo uždavinys buvo įsitikinti, kad aukos tikrai negyvos. Todėl jis nuolatos vaikščiojo per lavonus stebėdamas, kad aukos nejudėtų. Du ar tris kartus pastebėjęs judėjimą, jis iššovė kontrolinius šūvius. Šulcas, iki tol saugojęs Vytauto gatvėje suimtuosius, nuvedė paskutiniąją aukų grupę į bausmės vietą ir iš visai arti stebėjo jų sušaudymą. Kaip vėliau paaiškėjo iš liudytojų parodymų, tarp aukų buvo žydai gydytojas Jofė ir dantistas Miostas, iki tol taikiai užsiiminėję Tauragėje medicinos praktika. Lieka pridurti, kad tų pat metų rugsėjo 6 dieną apskrities viršininkas V.Mylimas išleido nurodymus, kuriuose numatyta, kad žydai privalo nešioti Dovydo žvaigždę, negali vaikščioti šaligatviais, važinėti susisiekimo priemonėmis, sėdėti viešose vietose; taip pat visas žydų turtas konfiskuojamas ir tvarkomas pagal apygardos komisijos nuostatus. Tauragės žydų getas buvo įrengtas jau minėtose kareivinėse Vytauto gatvėje. Karo metais miesto burmistras buvo J.Jurgilas, gestapo viršininkas – Švarcas. Georgenburgas (Jurbarkas). 1941 metų liepa Jau kitą dieną po žudynių Tauragėje, liepos 3-iąją, netoli Jurbarko buvo sušaudyti 322 žmonės, daugiausia žydai. Tarp nužudytųjų buvo 5 moterys. Jurbarke karo pradžioje gyveno apie 6000 žmonių, iš kurių 1000–1500 žydų. Vokiečių pasienio perėjimo punkte Smalininkuose veikė Tilžės policijai pavaldus pasienio policijos postas, kuriam vadovavo Karstenas. Jurbarką vokiečių kariuomenė užėmė beveik be mūšių. Tolesnės Jurbarką liečiančios teismo išvados pagrįstos pirmiausia teisiamojo Vicherto parodymais, kuriuos patvirtino ir Biomė. Teisiamasis detaliai aprašė, kad bausmės vykdytos šaudant į pakaušį, greičiausiai pagal pirmą kartą šį metodą išmėginus Tauragėje. Teisiamojo Vicherto dalyvavimo laipsnis pagrįstas išimtinai jo parodymais. Tas pat liečia ir teisiamąjį Šulcą, kuris taip pat pripažino nustatytus faktus. Praėjus vos keletui dienų nuo okupacijos pradžios, Karstenas susisiekė su lietuvių pagalbinės policijos vadais ir gavo iš jų informacijos apie komunistiškai nusiteikusius vietos gyventojus. Taip pat tuometis Jurbarko burmistras Hiopneris perdavė sąrašą miesto gyventojų, kur buvo nurodyta tautybė ir išpažįstama tikyba. Pagal tai Karstenas areštavo būrį žydų vyrų ir visus komunistines pažiūras toleruojančius lietuvius, uždarydamas juos kalėjime bei priešgaisrinėje stotyje. Kartu kai kuriems žydams buvo paskirtas namų areštas. Liepos 2-ąją Karstenas grįžo į Jurbarką ir įsakė už miesto, žydų kapinėse, iškasti didelę duobę. H.J.Biomė parodė, kad davė įsakymą posto vadui Švarcui „registruoti žydus ir komunistus“ ir pasirengti būsimam sušaudymui. Tai, kad Švarcas po to įsakė savo žmonėms ir lietuvių pagalbinei policijai areštuoti aukas, patvirtino liudytojas Kas., kuris karo pradžioje buvo Tauragės pašto darbuotojas. Į vieną duobę netilpo Žudynių išvakarėse Biomė įsakė Vichertui parengti rytojaus akcijai visas transporto priemones, ginklus ir šaudmenis. Liepos 3-iosios rytą Vichertas policijos valdybos kieme išdalijo ginklus ir šovinius valdybos darbuotojams, tarp kurių nebuvo teisiamojo Šulco. Atvykus Tilžės SD kariškiams, jie kartu išvažiavo į Jurbarką per Smalininkus, kur prie kolonos prisijungė Karstenas ir jo karininkai. Jurbarke automobiliai buvo surikiuoti gatvėje, vedusioje į turgaus aikštę. Dauguma gestapo ir SD narių, tarp jų ir teisiamasis Vichertas, nuėjo į Lietuvos pagalbinės policijos pastato kiemą, kur Karstenas raportavo Biomei apie pasirengimą akcijai. Biomė manė, kad žydų areštuota per mažai, ir jam nepatiko bausmės vieta – žydų kapinės. Įsiutęs jis apšaukė Karsteną ir liepė greta stovėjusiems gestapininkams bei SD nariams suimti visus žydus, buvusius namų arešte. Pagalbinės policijos būstinės kieme kilo incidentas. Atėjęs lietuvis gydytojas primygtinai prašė Biomės paleisti savo kolegą žydą. Biomė taip įsiuto, kad trenkė per galvą gydytojui, toli nusviesdamas jo portfelį. Po to Biomė su Vichertu ir Karstenu nuvyko į žydų kapines, kur įsitikino, kad duobė per maža, todėl Biomė vėl užsipuolė Karsteną, o Vichertui įsakė priversti suimtuosius iškasti antrą duobę. Tuo metu Tilžės SD viršininkas Hersmanas išvyko ieškoti Tilžės policijos deleguotos šaudymo komandos. Tačiau, išskyrus vieną apsauginį, rado tik Tilžės policijos adjutantą, kuris paaiškino, kad dar nesibaigė tai dienai numatyti operatyviniai mokymai ir, be to, vadas atsisakė leisti savo žmonėms dalyvauti šaudyme. Kai dauguma žydų vyrų buvo išvaryti iš namų, 322 suimtieji, dauguma kurių buvo irgi žydai, pasiųsti į žydų kapines. Atėjusius juos privertė klauptis nugara į pirmąją duobę, kuri buvo už 50 metrų. Tik taip jie negalėjo matyti šaudymo vietos, nebent atsisuktų atgal. Atrinkti apie 40 vyrų, naudodami atvežtąją sovietų įrangą tranšėjoms rausti, turėjo iškasti antrąją duobę stačiu kampu su pirmąja. Vichertas buvo atsakingas už priežiūrą ir vadovavo gestapininkams bei SD, saugojusiems suimtuosius. Kadangi nemažai suimtųjų trukdė vienas kitam ir buvo šiaip labai neramūs, suvokdami, kad kasa kapą sau, darbas judėjo lėtai. Kad priverstų juos dirbti greičiau, Vichertas nuolatos daužė suimtuosius lazda ir rėkė. Neatmestina, pabrėžė teisėjų kolegija, jog jis naudojo lazdą vien todėl, kad Biomė savo ruožtu ne kartą ragino jį paskubėti. Negana to, dirbdami du suimtieji pradėjo daužyti vienas kitą kastuvais. Vos tik apie tai sužinojo Biomė, jis griežtai papriekaištavo Vichertui. Ar atsakovas Vichertas buvo šių muštynių iniciatorius, teismas nenustatė. Tačiau buvo nustatyta, kad jis nesutrukdė muštynėms ir laiku tinkamai neįsiterpė. Dirbančius suimtuosius nuolatos keitė kiti nelaimės draugai. Kol buvo kasama duobė, surinkimo punkte inspektorius detektyvas Gerkė atėmė iš suimtųjų visus vertingus daiktus. Po to, kai buvo iškasta antroji duobė, Biomės įsakymu aukas sušaudė. Šaudymo komandos nariai iš grupės paimdavo auką, tempė prie duobės krašto, šaudavo į pakaušį ir laisva ranka stūmė į duobę. Kadangi, skirtingai nuo šaudymo karabinais, visos aukos nebuvo šaudomos vienu metu, jos, išskyrus pirmąją, turėjo stebėti savo draugų sušaudymą. Biomės įsakymu Vichertas stebėjo bausmės eigą dviejose duobėse, kad aukos, kurios, jo nuomone, dar rodė gyvybės požymius, būtų pribaigiamos pakartotiniais šūviais. Tam jis davė pavaldiniui karininkui nurodymą pribaigti vieną auką pistoletu-kulkosvaidžiu, o pats asmeniškai du ar tris kartus šovė savo pistoletu. 322 suimtųjų bausmė užsitęsė apie pusketvirtos valandos. Dar keletą valandų truko suimtųjų atvežimas į bausmės vietą ir antro griovio kasimas. Žudynių metu kilo keletas incidentų. Žydas ekspeditorius, per Pirmąjį pasaulinį karą kariavęs vokiečių pusėje ir apdovanotas pirmuoju ordinu už nuopelnus, mėgino užpulti gestapo viršininką Biomę. Tačiau nespėjęs atbėgti buvo nušautas. Kitas suimtasis užpuolė inspektorių Krumbachą ir taip pat buvo nužudytas. Dar keletas suimtųjų mėgino pabėgti, bet buvo sulaikyti sargybinių. Per vieną tokią sceną į klubą buvo sužeistas SD karininkas. Per pertraukas tarp šaudymų gestapininkai ir SD kariškiai gaudavo degtinės.

Autorius: Tauragės kurjeris

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama