Arklys po šiaudiniu dvaro stogu, karvė, užkištu snukiu, išdegę pelėdų lizdai ir ar kryžių atgaila nuramdė nuplaktų baudžiauninkų sielas

Visvaldas KULAKAUSKAS

visvaldas@utenosdiena.lt

Povilas Rukas, gyvenantis savo senelio Anupro Gaivenio namuose, pasakojo kad žemę Sarakalnyje (Saldutiškio sen.) pirko iš Amerikos kasyklų grįžęs jo senelis Anupras su broliu Kazimieru. Jie įsigijo Sarakalnio dvarą su šimtu hektarų ir žemę pasidalijo pusiau. Pašnekovas taip pat yra girdėjęs, kad dvaro ponas Zembla (taip dvarponį vadino vietiniai, o kraštotyrininkas Antanas Gasperaitis pateikia tikrąją pavardę – Uzembla) buvęs labai piktas, pririšęs prie suolo rykštėmis plakdavo savo baudžiauninkus. Brolių žemę skyrė keliukas, prie kurio priešais vienas kitą jie pasistatė beveik tokius pačius medinius, ilgus namus. Beje, medinis dvaras neišliko, jo vietoje stovi šiuolaikinis namas, priklausantis aktoriui Česlovui Stoniui.

Arklys po šiaudiniu dvaro stogu

P. Ruko dėdė Vladas, mamos brolis, pamiškėje turėjo pasistatęs gerus namus, kai jį išvežė į Sibirą, juos nugriovė ir išgabeno į Švenčionėlius (Švenčionių r.). Sovietai nugriovė ir didelį dvaro klojimą, kuriame laikyta ir tuometinė technika. Taip pat ir didelį tvartą. Kad dvaro neištiktų klojimo likimas, pašnekovo tėvai stengėsi sudaryti įvaizdį, jog jis gyvenamas – kurį laiką gyveno per du namus. P. Rukas prisimena dvarą jau buvus kiek nugyventą – jame laikytas arklys. Tačiau šiaudinis stogas buvo tvirtas, gerai padarytas. Vidury namo buvo prieangis, į vieną pusę tęsėsi gyvenamieji kambariai, o kitame gale vykdavo šokiai.

Kai rusai atvažiavo vežti Kazimiero Gaivenio šeimos, šis su žmona pasislėpė. Tačiau trėmėjai sugavo jų vaikus ir visai nesikrimto, kad tėvai pabėgo – sakė, patys pas vaikus ateis. Ir jie buvo teisūs. Tiesa, ir vienas vaikas, Julius, buvo pabėgęs pas tetą, ta paguldė ant krosnies tarp savųjų ir gaudytojai neatpažino to, kurio reikėjo. Julius Gaivenis liko Lietuvoje.

Sustabdyta elektra ir žieminis futbolas

Rukų šaknys – Kulinių kaime (Saldutiškio sen.). Pašnekovo tėvas, Linas Rukas, kilęs iš aštuonių vaikų šeimos, su žmona Adele susilaukė keturių sūnų. Negalėdami susitvarkyti su pametinukais, Povilą atidavė auginti Kulinių seneliams. Augo ten vaikas iki mokyklos. Dėl tėvo vardo vaikai mokykloje buvo pravardžiuojami Lyniokais arba Karosiokais. L. Rukas vienu metu dirbo apylinkės pirmininku, jis atidarė pradines mokyklas Ripaičiuose, Strokiniuose (Saldutiškio sen.), Ginučiuose (Ignalinos r.). Pašnekovas lankė Ripaičių mokyklą (tremtinio Antano Mačiulio namuose). Tuo metu mokytojavo Grybauskas, po jo – Angelė Aleknaitė.

Baigę pradinę mokyklą dviračiais (žiemą – slidėmis) mindavo į Kirdeikių vidurinę. Vienintelis P. Ruko klasiokas, būsimasis chirurgas Eugenijus Dicevičius, galėjo pasipuikuoti mopedu.

Ne tik Rukų šeima buvo gausi – į pokalbį įsitraukęs P. Ruko brolis Jonas skaičiavo aplinkinius: Aleknos – 4, Čipinių ir Makavecko – po 5, o Paukštės – net 7. Kai tiek daug vaikų, tai nesunku buvo sudaryti ir dvi futbolo komandas, kurios grumdavosi lygiame lauke prie Čipinio (Ripaičių kaime).

Neapsieita ir be muštynių, tiesa, ne futbolo lauke, o šokių aikštelėj. Didžiausia nesantaika buvo tarp kirdeikiškių ir linkmeniškių. Dažniausiai į kailį gaudavo su mažesnėmis pajėgomis atvykę svečiai.

Žiemą per fizinio pamokas ant ežero, ant sukietėjusio sniego žaisdavo futbolą, grįždami namo ieškodavo kiek galima statesnio kalno. Ir nesvarbu, kad neišvengta sugurintų nosių, sulūžusių rogių... Iššūkių neišlaikydavo ir slidės – per sezoną reikėdavo ne vienos poros.

J. Rukas atsiminė, kad kai ėjo į penktą klasę, Kirdeikių mokykloje elektrą gamindavo dyzelinis, greičiausiai traktoriaus, variklis. Vyresnieji pasistengdavo, kad kartais jis nustotų veikęs, tad mokiniai, kol sunkiai užvedamas variklis vėl pradėdavo suktis, visą valandą žaisdavo futbolą. Kirdeikiuose tuo metu mokiniai į vieną pamainą „netilpdavo“, besimokantys po pietų namo grįždavo tik aštuntą vakare – Rukus mama Ripaičiuose pasitikdavo pasišviesdama panaru. Pamokas darydavo dar prie žibalinės lempos, elektrą įvedė gal 1965 m.

Karvė, užkištu snukiu

Anot brolių, vasaros būdavo parduotos: šienas, daržai... Oficialiai buvo leista laikyti tik vieną karvę, kitos būdavo paslėptos. „Atvažiuoja pirmininkas, tuoj leki į tvartą – snukį karvei užkiši, kad nerėktų“, – juokėsi J. Rukas Suprantama, trūko pašaro, tad teko jį vogti iš tarybinio ūkio žaiginių. Kartą su viena karve įkliuvo – teko iškart parduoti, nes būtų konfiskavę. Rukai pripažino, kad pirmininkų būta visokių, ir vis dėlto gelbėjo tai, kad Sarakalnis buvo užkampis. Dažniausiai pakenkdavo kieno nors pavydus liežuvis. Sodyboje būdavo suariamas kiekvienas tinkamesnis plotelis, nes „reikėjo gyventi“ – su 60 arų sklypeliu nelabai išsiversi. Matuodavo šieną, jei per daug turi – duos šerti valdišką gyvulį. Todėl žmonės stengdavosi šieną suminti kiek galima stipriau, kad daugiau tilptų. Karvei buvo skirta 1,5 tonos, arkliui – 2. Arklį, su kuriuo važiuodavo į darbą, prižiūrėdavo kaip nuosavą, bet iš tikrųjų jis priklausė tarybiniam ūkiui.

Baneris

Prekeivės

Mama su Makavecko Adele į Leningradą veždavo obuolius, kiaušinius, veršieną. Parveždavo miltų, vaikams – bombonkių.

Danielius

Broliai sakė, kad stipriausias iš jų buvo Danielius, kuris viską darydavo jėga. Palindęs po arkliu, sugebėdavo jį pakelti. Jei veždavo mėšlą, lūždavo ir šakės, ir ienos... Vyras vežimo neiškraudavo, tiesiog rankomis išversdavo. O užsimušė 49-erių galiūnas važiuodamas iš Kirdeikių dviračiu – pataikė priekiniu ratu į duobę, krito ant galvos ir žuvo vietoje.

Perkūnas

Anksčiau labai perkūnas trankydavosi – žaibas pliekdavo kaip reikiant. Kentėjo ir liepa, ir uosis, ir klevas. Liepoje gyvendavo pelėdos, žaibas buvo uždegęs jų lizdus. Mama vaikams liepdavo klauptis ir melstis, kad netrenktų.

Atlaidai

Mama buvo dievota. Visą šeimą su savimi vesdavosi į bažnyčią. Į atlaidus traukdavo ne tik į Kirdeikius, bet ir į garsiąją „Labanorinę“ rugsėjo 8-ą – į ją suplaukdavo plati apylinkė. J. Rukas minė, kaip po atlaidų lenktyniaudavo arkliais. Arkliu tėvas važiuodavo ir į Utenos, Ignalinos, Švenčionėlių turgus.

Pelkės

Aplinkui buvo įspūdingų pelkių, kuriose perėjo daugybė paukščių: ančių, perkūno oželių, pempių... Bet po melioracijos iš jų teliko grioviuotos pievos.

Šulinys

Ten, kur dabar svirtinis šulinys, Rukai buvo iškasę bulviaduobę, bet pavasarį ją atidengę, rado pilną vandens. Taip vietoje bulviaduobės dar 1937 m. atsirado niekada neišsenkantis šulinys.

Bėglys

J. Rukas pasakojo, kad mama yra išgelbėjusi tokį Guobį. Atbėgo jis žiemą basas, išbėgo su veltiniais. Skrebai gelbėtoją net prie sienos buvo pastatę, bet ši sugebėjo išsiginti.

Vokiečiai

Karo pradžioje vokiečiai supjaustė malkoms Rukų daržinę, pasipjovę išsivežė karvę.

Baneris 2

Kraštotyrininko Antano Gasperaičio knygoje „Rykščių raudos Utenos dvaruos“ rašoma, kad 1914 m. broliai Anupras ir Kazimieras Gaiveniai, gavę iš Vilniaus žemės banko 1 500 rublių paskolą, iš Henriko Uzemblo, Mečislovo Uzemblos sūnaus, nupirko Ksaverinovo (Sorakalnio) dvarą su 109,21 hektaro žemės. Greičiausiai nuo 1936 m., kaime vykdant žemės reformą, Sorakalnis pervadintas Sarakalniu.

Dvarvietė buvo apsodinta medžių kvadratu (kai kurie medžiai dar likę). Į šiaurę, gal už dviejų šimtų metrų ant kalvelės stovėjo kumetynas, kur vėliau gyveno pusininkai. Žemės kampuose klevų gojeliuose stovėjo kryžiai. Kalbėta, kad jie skirti ponų nukankintiems baudžiauninkams, o medžius sodinę Uzemblų palikuonys. Gojelius sudarė ratu po keturis susodinti klevai su kryžiumi viduryje. Mediniai kryžiai nugriuvo, gojeliai liko. Visai netoli dvaro augo senos, dviejų–trijų šimtų metų, aukštos liepos, susodintos ties buvusiais gonkais.

Ilgas, platus dvarnamis buvo statytas iš rytų į vakarus. Knygos autorius 2011 m. aprašė dvaro likučius: „Beliko rytinis galas su trim langiniuotais, gerų durų dydžio langais. Naudoti kalvių darbo langų tulpelių pavidalo vyriai ir namudinės vinys. Sąsparos apkaltos skerslentikėmis. Išlikęs balanomis iškaltas kambarių tinkas.“

„Neišsimt šitas versmes“

Ko palinkot, žilvičiai, prie kelio,

Ko nuleidot žaliąsias šakas?

Sudūmojo jaunieji broleliai

Laisvės kelią Tėvynei atrast.

Ko taip blaškotės vėtros pro šalį

Ir kam laužot viršūnes klevų?

Jau balnoja broleliai žirgelį

Ir išjoja gint šalį tėvų.

Neparnešiu aksomo nei aukso,

Man šalis ir be turtų brangi.

Jei manęs, mylima, nesulauksi,

Neliūdėk ir neverki, brangi.

Mes išjojom gint tėviškės laisvę

Su akim ir širdim atvirom.

Motinėle, palaimink sūnelį

Savo mylinčiom rankom gerom.

Kai mes žengsim per vieškelio dulkes,

Akmenėliai po kojom žėrės.

Su dainom mergužėlės, su tulpėm

Pasitiks, į akis pažiūrės.

Jei tavo akys manęs nesurastų,

Praretėjęs bus mūsų būrys.

Ašarėles nubrauki nuo skruostų,

Už Tėvynę žuvau kaip karys.

Parengė Daiva Čepėnienė

Iš Onos Ramankevičienės (Kazlauskaitės) surinktų dainų rinkinio

Autorius: Visvaldas KULAKAUSKAS, Daiva ČEPĖNIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama