Menų mokyklos kasdienybė: naujos programos, seni iššūkiai
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Įstaiga, praėjusiais metais 60 metų jubiliejų minėjusi kaip Vilkaviškio muzikos mokykla, neseniai pavadinimą pakeitusi į Vilkaviškio menų mokyklą, toliau lieka svarbiu rajono kultūros židiniu. Šiandien mokykla vienija šimtus rajono vaikų ir suaugusiųjų, rengia koncertus, dalyvauja šventėse, bet susiduria ir su kasdieniais rūpesčiais.
Nuo mažiausiųjų iki senjorų
„Simboliškai šiemet pakeitėme pavadinimą – šalia muzikos ir šokio ugdymo atsirado ir dailės programa, suaugusiųjų ugdymo grupės“, – sakė direktorius Artūras Pečkaitis, šioje įstaigoje ir pats mokęsis, o dabar jai vadovaujantis jau 18 metų.
Šiuo metu Menų mokykloje mokosi apie 480 ugdytinių, iš jų – maždaug 60 suaugusiųjų. „Pastaruosius penkerius metus mokinių skaičius išlieka stabilus, tačiau šiemet padidėjo, matyt, dėl naujai atsiradusios dailės programos“, – direktoriui antrino jo pavaduotoja Gintarė Gudeliauskė. Pasak vadovų, ugdytinių amžiaus ribos labai plačios – nuo darželinukų iki senjorų.
Įstaiga turi savo skyrius Kybartuose, Pilviškiuose, o Alvito mokykloje-daugiafunkciame centre vedami dainavimo užsiėmimai. Kaip akcentavo A. Pečkaitis, į skyrius vyksta jo vadovaujamos mokyklos mokytojai, kad vaikai turėtų galimybę mokytis vietoje.
Įvairovė ir pasiekimai
Mokiniai dažniausiai renkasi muzikos, dainavimo ar šokio programas, tačiau vis dažniau bando jas derinti. „Pastebime tendenciją, kad vaikai ir suaugusieji jungia kelias kryptis, nepaisydami to, kad mokestis šiek tiek pakilo. Vis tiek jis išlieka santykinai nedidelis – vaikams iki 17 eurų, suaugusiesiems apie 30“, – pasakojo direktorius.
Mokykla didžiuojasi savo kolektyvais: jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestru, liaudies dainų ir šokių ansambliu „Siaustinis“, kanklių, akordeonų bei smuikų grupėmis. „Mūsų pedagogai diriguoja Dainų šventėse, moksleiviai laimi įvairius konkursus, absolventai tęsia karjerą didžiuosiuose miestuose, dirba teatruose, tampa solistais ar pedagogais“, – vardijo A. Pečkaitis.
Direktorius pasakojo, kad kasmet mokyklos ugdytiniai rengia koncertus bei šventes visuomenei. O švenčiant mokyklos jubiliejų buvo surengti net šeši koncertai. Jų ciklą vainikavo įspūdingas renginys, kuriame koncertavo buvę ir esami moksleiviai, solistai, instrumentalistai, chorui akompanavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras ir dirigentas Vytautas Lukočius.
Tačiau nestinga ir problemų. „Mokyklos antrojo korpuso būklė – didžiulis skaudulys. Patys, kiek galime, tvarkomės, bet reikia ilgalaikių sprendimų“, – pripažino direktorius. Dar viena rimta problema – mokyklai reikia naujo fortepijono, kurio kaina siekia apie 100 tūkstančių eurų. „Senasis jau baigia savo dienas. Įsigyti naują – ne mūsų jėgoms. Vaikams reikia tinkamų instrumentų, kad galėtų atskleisti savo talentus“, – kalbėjo mokyklos vadovas.
Užsimezga bendrystė
Pakalbinti mokytojai dalijosi mintimis apie mokyklos kasdienybę. Individualiai su mokiniais dirbanti pianino specialybės mokytoja Kristina Cibulskienė pasakojo, kad mokinius, pradėjusius žengti pirmuosius žingsnius muzikoje, reikia mokėti sudominti. O paauglystėje įvyksta lūžis. Tie, kurie išsilaiko, dažniausiai vėliau tampa puikiais pianistais. Tie, kurie nutaria mesti mokyklą, paprastai vėliau dėl savo žingsnio gailisi.
Solfedžio ir muzikos istorijos mokytoja Alfonsija Aleksienė pabrėžė teorijos svarbą: „Kai vaikai supranta muzikos pagrindus, iš mėgėjų jie tampa mažais profesionalais. Teorinės žinios papildo praktinius užsiėmimus ir mokinys į muziką pradeda žiūrėti giliau, ne tik groja, bet ir atsiskleidžia“.
Jauna dainavimo mokytoja Austėja Guiskytė mokyti vaikų atvyksta iš Kauno. Ji aiškino, kad veikla pamokoje priklauso nuo mokinio pasiekimų. „Jei pradedame nuo nulio, tai pirmiausia mokomės kvėpavimo pratimų, o tik vėliau vokalo technikos, balso pažinimo, registrų ir prieiname prie kūrinių su akompanimentu“, – pasakojo mokytoja, pripažinusi, kad iš pradžių kolegos ir vaikai ją palaikydavo mokine, tačiau dabar, kai jaunų pedagogų atsirado daugiau, niekas nebesistebi.
Nepaisant iššūkių, mokyklos bendruomenė auga ir tiki savo misija. „Žmonėms reikia meno, muzikos, tai padeda geriau jaustis. Mokykloje atrandame bendrystę, tarp mokinių ir mokytojų užsimezga šilti ryšiai – tai veda pirmyn“, – neabejojo direktorius A. Pečkaitis.
Autorius: Aistė ŠALKAUSKAITĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
