Finalinis koncertas – su staigmenomis

Šiemet Paprūsės jubiliejus įgavo ypatingą atspalvį Vištytyje – nuo pavasario iki rudens skambėjo įvairi muzika, o evangelikų liuteronų bažnyčioje nuaidėję paskutiniai akordai vainikavo turiningą „Vištyčio muzikos pakrantės“ programą.

Dedikuota Paprūsei

Muzikinio ciklo sumanytojas Egidijus Polita pasakojo, jog vos tik Vilkaviškio rajono savivaldybė paskelbė žinią apie Paprūsės 500 metų jubiliejų, jam kilo noras prisidėti prie šios sukakties įprasminimo. Anot jo, svarbiausia buvo padaryti viską, kad pasienio miestelis ir evangelikų liuteronų bažnyčia atgytų, prisipildytų žmonių bei muzikos. Minėta sakrali vieta – tikrasis Paprūsės palikimo simbolis, kadaise buvęs stiprus ir galingas religijos bei kultūros centras. Nors jį kūrusios bendruomenės jau išnykusios, Egidijus labai norėjo, kad bažnyčia atgimtų ir vėl taptų atvira žmonėms.

Pirmasis balandžio koncertas parodė, kad idėja pataikė tiesiai į klausytojų širdis – bažnyčia buvo pilnut pilnutėlė. Tąkart renginyje dalyvavęs kunigas Vaidas Klesevičius sakė, kad tiek daug žmonių šios sienos paskutinį sykį matė prieš beveik tris dešimtmečius, kai bažnyčia buvo atstatyta.

Daugybė žmonių šventovėje buvo susirinkę ne sykį – kiekvienas „Paprūsės vasaros naktų“ koncertas pritraukdavo tiek klausytojų, kad bažnyčia braškėdavo nuo gausos. Žmonės užsėsdavo ne tik suolus, bet ir balkoną antrajame aukšte, o pavėlavusiesiems nelikdavo, kur atsisėsti.

Muzika ir kultūra šiemet buvo dalintasi ne tik bažnyčioje, bet kitose miestelio erdvėse. Instrumentinė muzika skambėjo autentiškame vėjo malūne, dainos sklido nuo ežero. „Vištyčio muzikos pakrantė“ šią vasarą antrą kartą programą atvežė ir į Lankeliškių senosios bažnyčios griuvėsių erdvę.

„Kiekvieno renginio metu teko būti ne tik organizatoriaus vaidmenyje, bet ir gilintis į Vištyčio krašto istoriją, kurioje atsispindi ypatingas penkių šimtmečių ryšys su Prūsija. Nuo pat metų pradžios mūsų žinutė buvo aiški – tai Paprūsės metai, svarbūs visam Vilkaviškio kraštui. Turėjome, ką pasakyti, ką aplankyti, ką prisiminti – ypač tas gausias bendruomenes, kurios kadaise čia, Vištytyje, taikiai sugyveno: lietuvius, lenkus, vokiečius, žydus, rusėnus ir kitus“, – sakė E. Polita.

Staigmena svečiams

Finalinis „Vištyčio muzikos pakrantės“ koncertas prasidėjo nuo staigmenos. Į bažnyčią susirinkę žmonės nė nenujautė, kad juos pasitiks smuiko ir gitaros duetas „Šilko garsas“ – Gediminas Jakutis ir Roberta Dubinkaitė-Jakutienė, kurių švelni muzika akimirksniu pripildė erdvę jaukumo. Koncerto programoje netrūko visiems gerai žinomų kūrinių, kurie iškart sulaukė šiltų klausytojų reakcijų.

Vakaro kulminacija tapo operos solistės Dovilės Kazonaitės ir jaunosios kartos akordeonisto Tado Motiečiaus pasirodymas. Jų duetas – balso ir akordeono virtuoziškas dialogas – paliko klausytojus be žado.

Jų muzika vedė publiką į savitą kelionę po pasaulį: vieną akimirką skambėjo aistringi ispaniški ritmai, kitą – švelnios ir elegantiškos prancūziškos melodijos. Tikrai ypatinga buvo akimirka, kai solistė D. Kazonaitė paliko sceną ir įsiliejo į klausytojų būrį. Atsisėdusi į suolą ji paragino visus drauge padainuoti lietuvišką kūrinį „Dėl tos dainos“ – tą akimirką muzika tapo bendru balsu.

Padėkos vertas kiekvienas

Pasak E. Politos, savivaldybės parama buvo pagrindas, leidęs išauginti tokią įspūdingą programą. Prie jos įgyvendinimo prisidėjo daugybė mažesnių, bet ne mažiau svarbių indėlių: nuo finansinės pavienių žmonių paramos iki informacijos sklaidos, nuo kavos ir arbatos puodelio iki gėlių puokščių atlikėjams.

Buvo ir tokių rėmėjų, kurių namai atlikėjams tapo jaukiu prieglobsčiu. Prie renginių sėkmės prisidėjo ir seniūnijos – tiek Vištyčio, tiek Šeimenos, tyliai atlikusios daugybę nematomų, bet labai svarbių darbų. Savo indėlį įnešė ir fotografės – jų objektyvuose sustojo ypatingi koncertų momentai, kurie dar ilgai primins šias kultūros šventes.

Belieka pripažinti, kad labiausiai dėkoti reikia E. Politai – projekto sumanytojui, kuris jau 7 metus iš eilės atgaivina gimtojo Vištyčio kultūrinį gyvenimą. Jis dalijasi tuo, ką turi brangiausio – laiku ir širdies šiluma – tam, kad miestelyje skambėtų muzika ir žmonės galėtų džiaugtis buvimu drauge.

Retas pagalvoja, kiek valandų prireikia, kol Egidijus suranda atlikėjus, suderina programas, pasirūpina visomis detalėmis. Kaip greitai po koncerto jis sugeba pasidalyti nuotraukomis, palydėdamas jas jautriais komentarais, kad įspūdžiai neišblėstų! Visa tai – tylus savanoriškas darbas, kurį jis atlieka vien tam, kad žmonės išgyventų šventę.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama