Paskutinioji Perkūno diena: nuo senųjų tikėjimų iki šiandienos grėsmių
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Rugpjūčio 10-oji lietuvių kultūroje žinoma kaip paskutinioji Perkūno diena. Nors šiandien ši data daugeliui jau nekelia jokių asociacijų ir emocijų, mūsų protėviams ji buvo labai svarbi. Šią dieną senoliai atsipūsdavo, nes buvo tikima, kad artėja rudens ramybė, vadinasi, mažėja perkūnijos tikimybė. Šiuolaikiniam žmogui paskutinioji Perkūno diena primena: sustok ir pamąstyk – ne tik apie ekstremalius orus, bet ir apie ryšį su aplinka.
Perkūno tradicijas perėmė Šv. Laurynas
Perkūnas senovės lietuviams buvo labai svarbus dievas. Jis valdė griaustinį, audras, gynė pasaulį nuo blogio. Žmonės tikėjo, kad Perkūnas saugo derlių, baudžia už neteisybę ir valo pasaulį nuo blogų jėgų. Stebėdami gamtą senoliai pastebėjo, kad maždaug nuo rugpjūčio vidurio griaustinių sumažėja. Dėl to manyta, kad rugpjūčio 10-oji – paskutinė diena metuose, kai dar gali nugriaudėti Perkūnas. Po jos ima blėsti vasaros bruožai gamtoje ir vis stipriau galima užuosti artėjantį rudenį.
Įsigalėjus krikščionybei, daug senųjų papročių buvo sukrikščioninti. Taip ir paskutinioji Perkūno diena, rugpjūčio 10-oji, tapo šventojo Lauryno diena. Šv. Laurynas – ankstyvasis krikščionių kankinys, kuris, pasak tradicijos, buvo nukankintas ant įkaitintų grotelių. Senasis Perkūno įvaizdis nublanko prieš krikščionišką Šv. Lauryną, tačiau senieji papročiai ir tikėjimas išliko. Žmonės Šv. Lauryną vis tiek siejo su paskutiniąja Perkūno diena sakydami, kad po šv. Lauryno dienos griaustinį jau retai išgirsi. Taip liaudyje atsirado posakiai: „Po Lauryno – jau be griaustinio“, „Jei griaustinis trenkia po Lauryno – bus ilgas ruduo.“
Perkūno dienos tradicijos atgyja knygose ir šventėse
Iki XX a. pradžios paskutinioji Perkūno diena dar buvo gyva kai kuriuose Lietuvos regionuose. Ypač aukštaičiai ir dzūkai minėdavo ją kaip reikšmingą gamtos virsmo dieną. Visuomenei modernėjant, mažėjant gamtos stebėjimo svarbai žemės ūkiui, šios dienos simbolika ėmė nykti. Laimė, šią dieną atsimena etnologai, mitologai ir folkloro tyrinėtojai. Paskutinioji Perkūno diena atgyja jų tautosakos rinkiniuose, mitologiniuose renginiuose ir šventėse. Istorikai sako, kad ši diena yra svarbi senojo baltų tikėjimo dalis.
Šiandien, kai vis dažniau kalbame apie klimato kaitą, gamtos svarbą ir žmogaus ryšio su aplinka atkūrimą, paskutinioji Perkūno diena vėl įgyja simbolinę prasmę. Ji primena, kad kažkada gyvenome ciklais, stebėdami dangų, orus ir metų laikų virsmus – apie ką dabar vis dažniau mums primena sveikos gyvensenos ir emocinės sveikatos specialistai.
Perkūnas pavojingas ir šiandien
Mūsų protėviai ne tik labai gerbė Perkūną – kartu jie jautė baimę jo galybei. Griaustinis, žaibas kėlė realų pavojų – nugriaudėjus Perkūnui trenkęs žaibas galėjo uždegti namus, tvartus, nutrenkti žmogų ar gyvulį, net sunaikinti derlių. Todėl neatsitiktinai žmonės Perkūną suvokė kaip ne tik teisingą, bet ir griežtą dievą, kurio jėgą reikia gerbti. Sakoma, kad žmonės net vengdavo garsiai kalbėti per audrą ar rodyti į dangų, kad neprisišauktų žaibo.
Žaibai, kaip ir anksčiau, tebėra pavojingi žmonių sveikatai ir gyvybei, kelia grėsmę turtui. Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyriausioji specialistė Eglė Jarumbavičienė primena, kad svarbiausia – ne bijoti, o žaibuojant ir griaudint perkūnijai tinkamai elgtis. „Artėjant bet kokiam pavojingam meteorologiniam reiškiniui, patariama likti namuose. Žaibuojant reikėtų užsidaryti langus ir kitas angas, pavyzdžiui, dūmtraukius ir ventiliacinės sistemos angas. Kitu atveju vėjo gūsis gali pritraukti žaibą ar kamuolinį žaibą į pastatą“, – paaiškino specialistė. Jei žaibuoti ima žmogui einant gatve, specialistė pataria sustoti. „Tik neatsistokite šalia medžių ar aukštų statinių. Geriausia būtų susirasti pastogę ar užuovėją, jei tai neįmanoma. Geriausia tiesiog sustoti, bet svarbu vengti aukštų vietų, nebėgti“, – atkreipia dėmesį pašnekovė ir priduria, kad važiuojant automobiliu taip pat rekomenduojama sustoti ir saugiai palaukti audros pabaigos. „Jeigu esate vandenyje, reikėtų kuo greičiau lipti į krantą ir kiek įmanoma toliau atsitraukti nuo vandens telkinio. Vanduo yra geras elektros laidininkas, todėl padidėja žaibo išlydžio tikimybė“, – paaiškino E. Jarumbavičienė.
Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyriausioji specialistė primena, kad pastatus nuo žaibo galima apsaugoti žaibolaidžiu. Svarbu, kad jis būtų techniškai tvarkingas. Kitu atveju rizika pritraukti žaibą dar labiau padidėja. „Jei sodyboje nėra už pastatus aukštesnių medžių, pravartu įsirengti žaibolaidį. Ypač tikslinga žaibolaidį turėti tų sodybų šeimininkams, kurių teritorijoje jau buvę žaibo išlydžių, nes didelė tikimybė, kad žaibas čia trenks dar kartą, – atkreipia dėmesį E. Jarumbavičienė ir pateikia pavyzdį: „Prieš keletą metų Plutiškių kaime žaibas trenkė į medį, o po metų į ūkinį pastatą, kuriame kilo gaisras“. Daugiau apie žaibų keliamus pavojus E. Jarumbavičienė pasakoja vaizdo siužete.
Autorius: Rita Šlapševičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
