Kartuvių kalnas Perlojoje
Merkio kraštas
Turinį įkėlė
Kartuvių kalnas Perlojoje...Vos ištarus Perlojos pavadinimą, dažnas sušunka: „Žinau, žinau, Vytauto paminklas!“ Taip, paminklas Vytautui Didžiajam, perlojiškių išsaugotas per visas okupacijas, šiandien lankomas, minimas, įamžinamas fotografijomis ir t.t. Bet Perloja – sena gyvenvietė su gilia istorija, paslaptinga praeitimi, kupina mįslingų vietų, siaubą keliančių savo pasakojimais. Čia stūkso Kartuvių kalnas ir Velnio tiltas, Ašarinio ežeras, įvairios salelės ir dug-neliai, o kur dar Paperlojo ežere nuskendusi bažnyčia! Legendos gali gąsdinti, vilioti, bet jos rodo čia gyvenusius nuostabiai kūrybingus žmones. Jau pačios Perlojos respub-likos aprašymai tarpukario spaudoje skambėjo kaip legendos, tarsi nerealios praeities fantazijos. Legendomis buvo išreiškiamos viltys, pasakojami gąsdinantys įvykiai, norint sutramdyti neklusnius vaikus, kartais – suteikti praeičiai pikantiškumo. Dabartis rodo, kad šiandien vis labiau norima išgirsti baisių, siaubą keliančių pasakojimų, kurie šiurpintų, gąsdintų ir neleistų užsimiršti. Kartuvių kalnas prisimenamas kaip senovėje buvusi bausmių vieta, ir pasakojimai labai įvairūs. Šiandien kalnas apaugęs pušelėmis ir užima apie hektarą ploto. Sakoma, kad netoliese buvęs dvaras, kurio prievaizdas, labai žiaurus, ant šio kalno baudęs dvarui prasikaltusius žmones. Kalno viršūnėje stovėjusios kartuvės kaip grasinimo priemonė, kuri rodė, kas ištinka neklusniuosius. Kiti gi teigia, kad niekas čia nieko nekorė, o pavadinimas tik siaubui sukelti. Tačiau visi sutinka, kad kalnas nuo senų senovės, net nuo pagonybės laikų, buvęs bausmių vieta. Senų senovėje, kai Lietuva dar buvo pagoniška, pasakojama, kad ant Kartuvių kalno net motina pasmerkusi savo dukterį, kuri, kaip žmonės sako, buvo „prasradus“ – praradusi nekaltybę. Nubausti būdavo ir tie, kurie nusikalsdavo to meto papročiams. Tik vėliau, pasakojama, įsikūrus dvarui, čia bausmių sulaukdavę valstiečiai, kurie iškopinėdavo pono miške medų. Bausmė ištikdavusi siaubinga: pririšdavo žmogų prie storo rąsto, kiti sako, kad rąstą tik prie bambos pritvirtindavo ir ridendavo nuo kalno. Žmogaus žarnos draikėsi šlaituose. Siaubas stingdo vien nuo pasakojimo, o žmogaus vaizduotė dar labiau išplėtoja galimus ir negalimus vaizdinius siaubingiausios vietovės, kuri permirkusi vargšų krauju ir ašaromis. Tebegyvi mistiški pasakojimai apie naktimis vaikštančius nukankintuosius, kurie vis sugrįžtą susirinkti savo kaulų. Apie Perloją ir apie Kartuvių kalną ir tarpukariu buvo renkama medžiaga. Pagal 1935 m. archyvinius duomenis šiame kalne buvo rasta gero molio, tai žmonės jį kasę savo reikmėms, todėl po kurio laiko kalnas sumažėjęs. Kalnas tapęs dirbama žeme, kasmet ariamas. 1938 m. laikraštis „Lietuvos aidas“ išspausdino straipsnį apie Perlojoje esantį vietinių vadinamą Kartuvių kalną, paminėdamas, kad už 300 m nuo kalno stovėjęs dvaras. Šiandien gal ne itin įdomu daugeliui įvairiausi tyrinėjimai – daug labiau vietinius ir svečius vilioja šiurpą keliantys pasakojimai, mistiškos būtybės ir pan. Kartuvių kalnas, kuris kartais spaudoje pavadinamas kaip vienas iš aukščiausių Varėnos krašte, daugeliui galėtų pasirodyti kaip paprasta mišku apaugusi kalva. Jei tik ne tos legendos...
Autorius: Marija Lūžytė, Perlojos muziejininkė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
