Žemaičių kalba: nykstantis lobynas, kurį dar galime išsaugoti

Žemaičių tarmė ir rašto istorija: nuo Mažvydo iki XIX amžiaus

Lietuvių kalba nuo seno skirstoma į dvi pagrindines tarmes – aukštaičių ir žemaičių. Kiekviena jų skiriasi fonetiniais, morfologiniais, sintaksiniais ir leksiniais bruožais. Pastaroji, žemaičių tarmė, turėjo ne tik savitą fonetiką, leksiką ir gramatiką, bet ir tvirtą rašto tradiciją, siekiančią pačią lietuvių raštijos pradžią. Nors žemaičių kalba niekada netapo oficialia valstybės kalba, jos indėlis į lietuvių kultūrą ir kalbinį paveldą yra reikšmingas ir vertas dėmesio.

Pirmoji lietuviška knyga – žemaitišku pagrindu

Pirmuoju lietuvišku rašto paminklu laikomas Martyno Mažvydo „Katekizmas“, išleistas 1547 metais Karaliaučiuje. Nors ši knyga vadinama lietuviška, jos kalbinis pagrindas – žemaitiškas. Tai įrodo ir pirmieji prakalbos žodžiai: „Knigieles pačias byla loetuvinykump ir žemaičiump“, reiškiantys, kad knyga skiriama tiek lietuvininkams, tiek žemaičiams. Kalbininkas Zigmantas Zinkevičius nustatė, kad Mažvydo gimtoji šneka priklausė pietų žemaičių tarmei, o jo kilmės vieta lokalizuojama tarp Žemaičių Naumiesčio, Švėkšnos ir Gardamo. Tad pirmoji lietuviška knyga yra ne tik religinės literatūros paminklas, bet ir seniausias žemaičių tarmės rašytinis pavyzdys.

XVIII–XIX amžiaus žemaitiški raštai

Po Mažvydo darbų žemaitiškoji raštija nebuvo nutrūkusi. Vienas svarbiausių XVIII a. paminklų – tai 1759 m. išleistas „Žyvatas“, kurio pilnas pavadinimas – „ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZUSA CHRISTUSA“. Tai lenkų teologo Bonaventūros knygos vertimas, liudijantis apie to meto žemaitiško rašto plėtrą. XIX amžiuje žemaitiškas raštas suklestėjo dar labiau. Vienas pirmųjų pasaulietinės tematikos autorių, rašiusių žemaitiškai, buvo poetas bajoras Antanas Klementas, kūręs šiaurės žemaičių dounininkų tarme. Tuo tarpu Dionizas Poška, žinomas kaip rašytojas, poetas ir kalbininkas, priklausė pietų žemaičių dūnininkų kalbinei grupei. Jo kūryba, įskaitant poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ bei rankraštinį žodyną, turėjo didelės reikšmės tiek žemaitiškos, tiek bendrosios lietuvių raštijos raidai.

Žemaičių pavadinimo kilmė ir istorinė reikšmė

Žemaičių kraštas nuo seno buvo vadinamas „Žemaičiais“ – daugiskaitiniu pavadinimu, apimančiu tiek žmones, tiek jų kalbą bei žemę. Skirstymas į žemaičius ir aukštaičius buvo žinomas dar viduramžiais, tačiau tuo metu šie pavadinimai reiškė skirtingas Lietuvos valstybės dalis, o ne vien tarmes. Tai patvirtina ir 1420 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rašytas laiškas Vokietijos imperatoriui Zigmantui. Jame paaiškinama, kad „žemaičiai yra žemiau negu Lietuva, todėl ir vadinami žemaičiais“, o likusioji Lietuva (aukštesnėje vietovėje) žemaičių vadinama „aukštaičiais“. Taigi, žemaičiai iš pradžių buvo ne tik tarmiškai, bet ir teritoriškai bei politiškai atskira Lietuvos dalis.

Lietuvių kalbos tarmių skirstymas

Klasifikacinis lietuvių kalbos tarmių ypatybėmis yra laikomas balsių, dvibalsių kirčiavimo ypatybės. Kitos tarmių ypatybės – priebalsių, morfologijos leksikos ir sintaksės – nėra laikomos klasifikacinėmis. Visos lietuvių kalbos tarmės skirstomos į tarmes, patarmes, šnektas ir pašnektes (miestelio, kaimo ar apylinkės kalba).

Kada susiformavo tarmės?

Kada tiksliai susiformavo lietuvių kalbos tarmės, iki šiol nėra visiškai aišku. Vieni mokslininkai mano, kad iš mūsų protėvių rytų baltų kaip savita kalbinė grupė kartu su lietuviais atsiskyrė ir žemaičiai, kiti teigia, kad atskilusi lietuvių gentis iš pradžių kalbėjo viena kalba ir tik vėliau, XIII a., lietuviai pradėjo kalbėti skirtingomis tarmėmis.

Pirmieji tarmių tyrimai.

Lietuvių kalbos tarmių pradininku laikomas pirmosios lietuvių kalbos gramatikos „Grammatica Litvanica“ (1653) autorius Danielius Kleinas (1609–1666). Karaliaučiuje išleistoje lotyniškoje knygoje jis paminėjo kuršių, žemaičių, klaipėdiškių tarmes, taip pat atkreipė dėmesį, kad kitaip šneka Didžiosios Kunigaikštystės lietuviai. XIX a. bandyta nuosekliau skirstyti tarmes tai savo darbuose pristatė Augustas Šleicheris, Frydrichas Kuršaitis, Jonas Juška.

Tarmių klasifikacijos raida.

Lietuvių kalbos tarmių mokslinės klasifikacijos pradininkais laikomi Antanas Baranauskas bei Kazimieras Jaunius. Pirmąją išsamią lietuvių tarmių klasifikaciją 1898 m. paskelbė A. Baranauskas, vėliau pasirodžiusį kiek kitokį K. Jauniaus skirstymą (1908–1916) dar tobulino Antanas Salys (1902–1972), todėl jis vadinamas Jauniaus – Salio klasifikacija. Vėliau K. Jauniaus klasifikaciją patikslino ir kiti kalbininkai vienas iš jų Kazimieras Būga.

Šiuolaikinis tarmių skirstymas.

XX a. antrojoje pusėje kalbininkai Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius iš esmės pertvarkė A. Baranausko klasifikaciją ir 1964 m. pasiūlė naują, dabar visuotinai įsigalėjusią klasifikaciją. Dar ji žinoma kaip naujoji lietuvių kalbos tarmių klasifikacija. A. Girdenis ir Z. Zinkevičius tarmes suskirstė pagal balsyno ir kirčiavimo ypatumus.  Pagal nevienodą kirčiuotų ir nekirčiuotų dvibalsių uo ir ie tarimą visas lietuvių kalbos tarmes  jis padalijo į dvi dideles grupes – žemaičius ir aukštaičius.

Žemaičių tarmė: savita lietuvių kalbos šaka su trimis ryškiomis patarmėmis

Lietuvių kalba pasižymi turtingu tarmių paveldu, o viena iš labiausiai išsiskiriančių – žemaičių tarmė. Tai ne vien tik regioninė kalbos atmaina – žemaičiai savo šneką laiko savita kalba, turinčia gilias istorines, fonetines ir kultūrines šaknis. Žemaičių tarmė pasižymi sudėtingu vidaus skirstymu, specifiniais garsiniais bruožais bei aiškiais skirtumais nuo bendrinės lietuvių kalbos.

Trys pagrindinės žemaičių patarmės

Pagal 1965 m. priimtą lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, žemaičių tarmė skirstoma į tris pagrindines patarmes: šiaurės žemaičių, pietų žemaičių ir vakarų žemaičių. Šios patarmės skiriasi tarminiais bruožais, o jų pavadinimai kilo iš skirtingo žodžio „duona“ tarimo: dounininkai, dūnininkai, donininkai.

Pagrindinis žemaičių ir aukštaičių skiriamasis požymis yra dvibalsių uo, ie, kilusių iš senovinių rytų baltų ō, e, tarimas. Aukštaičiai jas išlaiko, žemaičiai turi visai kitokius garsus. Pagal skirtingą dvibalsių uo ie, atliepimą ir patys žemaičiai skyla į tris patarmes: šiaurės, pietų ir vakarų.

Šiaurės žemaičiai – dounininkai

Šiaurės žemaičių patarme kalbama Telšiuose, Mažeikiuose, Plungėje, Kretingoje, Gargžduose, Skuode, Akmenėje, Papilėje, Luokėje, Salantuose, Rietave bei aplinkiniuose miesteliuose. Čia dvibalsiai uo, ie virsta ou, ei, todėl „duona“ tariama kaip dộuna, o „juokas“ – jộuks. Šiaurinėje dalyje (apie Skuodą, Akmenę) neretai dvibalsis ei vienbalsinamas prieš m, n: pệins (pienas), vệns (vienas). Tokie garsai svetimi bendrinei lietuvių kalbai, bet primena anglišką tarimą, pvz., šiaurės žemaitiškas šõu (‘šiuo’).

Užtat tie dvibalsiai gana panašūs į atitinkamus anglų kalbos (ypač amerikiečių) garsus, plg. šiaurės žemaičių šõu ‘šiuo‘ ir neseniai išgarsėjusį minėtą anglišką skolinį šuo, š. žem. dộute ‘duoti‘.

Vakarų žemaičiai – donininkai

Vakarų žemaičiai gyvena aplink Klaipėdą, Šilutę, Plikius, Priekulę, Saugas. Čia uo, ie virsta į bendrinei kalbai artimus vienbalsius o, e: dona (duona), peens (pienas), klons (kluonas), šõ (šuo). Dėl šio artimumo vakarų žemaičių kalba daugeliui suprantamesnė nei kitų patarmių.

Pietų žemaičiai – dūnininkai

Pietų žemaičių patarme kalba (Šaukėnai, Varniai, Kvėdarna, Šilalė, Kražiai, Kelmė, Skaudvilė, Tauragė, Raseiniai) Varnuose, Raseiniuose, Šilalėje, Kelmėje, Tauragėje ir jų apylinkėse. Čia garsai uo, ie virsta ilgesniais vienbalsiais – ū, ī: dūna (duona), piins (pienas), jūls (juokas), sèsū (sesuo). Ši patarmė nuo seno vadinama dūnininkų, kaip pažymėjo dar kalbininkai K. Jaunius ir A. Salys.

Šilalės rajono šnektos ypatybės priklauso: Šilalės, Kvėdarnos, Laukuvos, Kaltinėnų, Pajūrio apylinkės. Čia kalbama pietų žemaičių varniškių patarme. Pietų žemaičiai nuo kitų žemaičių skiriasi tuo, kad vietoje bendrinės kalbos ie, uo turi ilguosius balsius ī, ū. Panašiai yra ir su bendrinės kalbos ą, ę atitikmenis – vieni šilališkiai taria žonsis skėnst, kiti – žunsis skinst ‘žąsis skęsta‘. Tiek mišriuosiuose dvigarsiuose, tiek vietoj bendrinės kalbos ą, ę padavimuose vartojami šilališkiams geriau suprantami i, u. Vietoje bendrinės kalbos ė, o tarimi ie, uo: lieki ‘lėkė‘, šuoka ‘šoko‘.

Priebalsių vartojimu Šilalės šnekta nedaug skiriasi nuo bendrinės kalbos. Svarbesni tik du atvejai. Pirma, visi varniškiai žodžių gale dažnai taria minkštuosius l, t:viel ‘vėl‘, gal‘ būt‘ ‘gal būt‘. Antra , jie priebalsius č, dž vartoja tik tam tikrais atvejais. Jie sako paukšti ‘paukščio, medi ‘medžio‘. Kituose linksiuose šių priebalsių tarimas nuo bendrinės nesiskiria.

Šilališkių, kaip ir visų varniškių, mažybinės priesagos yra negausios – dažniausiai pasitenkinama priesagomis -ikė, -ukas: mergiki ‘mergaitė‘, muotriškiki ‘moteriškaitė‘, karviki ‘karvutė‘, geldiki ‘geldelė‘, vaikiuks ‘vaikelis‘.

Tarmių balsai grįžta į muziejus

Žemaitija – tai ne tik kraštas, bet ir unikalus kalbinis pasaulis, kurio savitumas vis labiau tolsta nuo kasdienės kalbos. Tarmių nykimas skatina ieškoti būdų, kaip išsaugoti šį paveldą ateities kartoms. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, įgyvendindamas Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą „Pietų žemaičių šnektų lobynas“, žengė svarbų žingsnį šia kryptimi.

Projektas buvo skirtas pietų žemaičių šnektų fiksavimui, sisteminimui ir šiuolaikiškam pristatymui plačiajai visuomenei. Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, bendradarbiaudama su Lietuvos kalbos instituto kalbininke dr. Simona Vyniautaite, vasarą leidosi į ekspedicijas po Pietų Žemaitijos kaimus. Ekspedicijų metu buvo susitikta su kalbos saugotojais – šnektų vartotojais, kurių gyvas žodis įrašytas ir įamžintas audiovizualiniu formatu. Projekto metu įrašyta apie 20 autentiškų pasakojimų, kuriuose atsiskleidžia vietos gyventojų asmeninės istorijos, buities ypatumai, tradicijos ir kalbiniai ypatumai. Visos istorijos pateikiamos žemaitiškai – šnektomis, kurios šiandien jau priklauso nykstančiųjų grupei. Šios unikalios medžiagos pagrindu muziejuje įrengta interaktyvi audiovizualinė instaliacija, kuri leidžia lankytojams savarankiškai tyrinėti šnekas. Naudojantis jutimams jautriu ekranu ir Žemaitijos žemėlapiu, galima pasirinkti vietovę ir peržiūrėti vaizdo pasakojimą. Tokiu būdu kiekvienas lankytojas tampa aktyviu dalyviu – klausytoju, stebėtoju, tyrinėtoju.

Pasak projekto režisierės A. Marcinkevičiūtės, ekspedicijos metu netrūko netikėtumų: „Mus stebino skambanti tarmė, išskirtinės gyvenimo istorijos, nepaprasti žmonės ir jų stiprūs charakteriai. Visa tai susiliejo į spalvingą, gyvą Pietų Žemaitijos žemėlapį.“

Kazimiero Jauniaus klėtelė – kalbinės tapatybės šventovė

Šis projektas taip pat siejasi su reikšminga kalbinės kultūros asmenybe – Kazimieru Jauniumi, garsiuoju lietuvių kalbininku, kurio gimtinė yra Lembo kaime, Kvėdarnos seniūnijoje, Šilalės rajone. Būtent čia gyveno vienas svarbiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų, kurio darbai – nuo fonologijos iki tarmių klasifikacijos – tapo pamatu šiuolaikinei dialektologijai. Jo palikimas tampa tarsi simboliniu tiltu tarp kalbos tyrinėjimo praeityje ir šiuolaikinių kalbos išsaugojimo formų šiandien.

„Pietų žemaičių šnektų lobynas“ – tai ne tik technologinis sprendimas, bet ir emocinis ryšys su kalba, žmonėmis ir jų pasauliu, kuris pamažu grimzta į užmarštį. Dabar šis pasaulis atgyja muziejaus erdvėje – kviečiantis sustoti, įsiklausyti ir pajusti tarmės gyvastį.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus kviečia visus – tiek žemaičius, tiek visos Lietuvos gyventojus – atvykti ir išgirsti autentiškas pietų žemaičių šnektas, kurios šiandien skamba vis rečiau. Interaktyvi instaliacija „Pietų žemaičių šnektų lobynas“ suteikia unikalią galimybę prisiliesti prie gyvosios kalbos paveldo, išgirsti tikras istorijas, papasakotas žemaitiškai, ir pamatyti šį regioną naujomis akimis. Apsilankymo metu galėsite: naršyti interaktyvų Žemaitijos žemėlapį; pasirinkti vietovę ir pasiklausyti žemaitiškų pasakojimų; patirti kalbinę įvairovę bei pajusti tarmės grožį ir unikalumą.

Autorius: Edita Merkelienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama