Kantrybė ir žmogiškumas kuria stebuklus: socialinio darbo sėkmės istorija

Kėdainiečio Juozo (aut. past. – tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) kaimynų kantrybės taurę perpildė vyriškio gyvenimo būdas, kuris išties pažeidė viešosios tvarkos normas. Nuo kaupimo manijos ir progresuojančios demencijos kenčiantis senyvo amžiaus kraštietis savo namus buvo pavertęs perpildytų prie konteinerių ar kur kitur rastų išmestų daiktų sandėliu. Ilgainiui ši Juozo manija tapo ir jo kaimynų problema, nes nosį riečiantis kvapas apėmė ne tik senjoro butą, bet ir laiptinę. Taip kėdainietis gyveno apie dešimtmetį ar net daugiau, kol dėl kaimynų skundų pateko socialinių darbuotojų globon. Daugiabučio gyventojai prašė pagalbos – norėjo, kad Juozas būtų iškeldintas iš savo namų. Vis tik Kėdainių bendruomenės socialinio centro darbuotojai rado kitą kelią – kantriai ir rūpestingai padėti. Kaip teigia tuo metu Pagalbos neįgaliajam padalinio vedėja dirbusi Indrė Gureckienė, Kėdainių bendruomenės socialinis centras teismo sprendimu buvo paskirtas Juozo globėju ir rūpintoju. Tuomet ir prasidėjo socialinių darbuotojų komandos ilgo, tačiau vainikuoto sėkme, darbo su Juozu istorija.

Kenčia nuo kaupimo manijos

Socialinę darbuotoją Almą Pabrinkienę, pirmąsyk pravėrusią Juozo buto duris, pribloškė pamatytas vaizdas: stiprus tvaikas, kambariai iki lubų užkrauti įvairiausiais daiktais, per namus vedė du siauručiai takai iki lovos ir lango. Jokios galimybės išsimaudyti, skalbti ar pasigaminti šilto maisto.

Kaip pasakoja Alma, Juozas jau seniai gyveno atstumtas kaimynų ir netgi jų prisibijodavo. Paniekos strėlės bei įžeidžios replikos buvo tapusios senjoro kasdienybe. Kadangi be pagalbos, o dar ir demenciją turinčiam žmogui tokią maniją valdyti išties sunku, Juozas butą nuolat pripildydavo nereikalingais, o neretai ir nešvariais daiktais.

„Kadangi vyriškis yra vienišas – žmona seniai mirusi, vaikų jiedu neturėjo, artimųjų taip pat nėra, todėl teismo sprendimu jį globoti buvo priskirta mūsų įstaigai, – paaiškina socialinė darbuotoja. – Juozas nėra nei piktavališkas, nei agresyvus, jis sakydavo tiesiog nežinantis, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip, ir pats vis dažniau įvardydavo, kad jam reikia pagalbos.“

Nuo kaupimo manijos ir demencijos kenčiantis Juozas savo butą buvo pavertęs sunkiai įžengiamu. Čia buvo aibė nereikalingų, o neretai ir nešvarių, prie konteinerių rastų daiktų./Kėdainių bendruomenės socialinio centro nuotr.

Lėti, bet užtikrinti pokyčiai

Alma sako džiaugusis bent jau dėl to, kad Juozas, įprastai prisibijodavęs žmonių, ją sutiko įsileisti į namus ir pasikalbėti.

„Supratau, jog mūsų istorija tęsis ilgai ir matytis turėsime dažnai. Susitarėme, kad aš ateisiu penktadieniais tam tikru laiku, o jis manęs lauks.

Juozas tikrai laukdavo. Bendravome labai mandagiai, nepuoliau imtis drastiškų ir greitų pokyčių, nes tai Juozą būtų išgąsdinę. Iš pradžių mudu daugiau kalbėdavomės, bandžiau įtikinti Juozą, kad reikia keisti savo įpročius ir gyvenimo būdą. Galiausiai jis pajuto, kad nepakenksiu. Su laiku pavyko pelnyti Juozo pasitikėjimą, todėl jis sutiko priimti pagalbą“, – tokiose situacijose svarbų emocinį aspektą pabrėžia Alma.

Juozas gyveno sunkiai: be vandentiekio, be dujų. Senolis neturėjo galimybės nei maudytis, nei naudotis tualetu, nei skalbtis, nei gamintis maistą.

„Iš visų patogumų Juozas turėjo elektrą tik kambaryje ir galėjo žiūrėti televiziją ar klausytis radijo“, – išskyrė Alma.  

Kėdainių bendruomenės socialinio centro nuotr.

Kuopė namus

Bet kokiems pokyčiams gyvenime reikia erdvės ir laiko, tad pirmiausia Alma su Juozu sutarė pamažu atsisveikinti su prikauptais nereikalingais daiktais.

„Tačiau nieko nebuvo galima daryti paskubomis, spaudžiant – reikėjo po truputį ir kantriai, – akcentuoja pašnekovė. – Sutarėme, kad su kiekvienu mano atvykimu, pasitardami abu tvarkysimės buityje. Taip penktadieniais mes ir tvarkydavomės.“

Almai labai rūpėjo senjorui sugrąžinti svarbiausius patogumus: vandenį, elektrą ir dujas.

„Kadangi Juozas neturėjo skolų už komunalines paslaugas, užsibrėžėme tikslą sutvarkyti buto vamzdynus. Žinoma, tam reikėjo nemažų lėšų, todėl abu su Juozu, sudarę taupymo planą, kas mėnesį tam tikrą pensijos dalį atidėdavome į jo taupymo fondą – viską kartu fiksavome popieriuje“, – pasakoja socialinė darbuotoja.

Sukaupus reikiamą sumą, Alma pradėjo ieškoti santechniko. Paaiškėjo, kad viskas nėra taip paprasta – meistrai išsigąsdavo tokio apleisto būsto ir atsisakydavo dirbti.

„Šiaip taip suradome vieną santechniką, kuriam tiesiog pagailo seno žmogaus ir jis sutiko imtis darbo. Labai jam ačiū, – šypsosi Alma. – Pagaliau Juozas bute vėl turėjo šaltą ir karštą vandenį. Atsirado galimybė namie išsimaudyti. Nors jis net maudytis vonioje nebežinojo kaip. Sakė, vasarą maudydavęsis Nevėžyje, o žiemą apsieidavęs be maudynių. Po tiek metų išsimaudyti šiltoje vonioje Juozui buvo didelis džiaugsmas.

O drabužius ir patalynę, kol dar neturėjome skalbyklės, drauge su Juozu vežėme į Samariečių skalbyklą. Švaresne kasdienybe jis išties buvo labai patenkintas. Štai taip po truputį sugrąžinome Juozą į tikrąjį gyvenimą.“

Kėdainių bendruomenės socialinio centro individualiosios priežiūros darbuotoja Žydra Leskauskienė Juozą lanko kasdien./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Pasirūpino ir sveikata

Ilgus metus atskirtyje praleidęs Juozas, nesikreipė dėl jam labai reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų bei medikamentų.

„Pas gydytojus jis nesilankė ilgai ir net nebesuprato, kaip pas juos patekti, – toliau istoriją dėlioja Alma. – Taigi vežiojome Juozą pas visus reikiamus specialistus Kėdainiuose ir Kaune, kur buvo nustatyta tiksli diagnozė, paskirti medikamentai.

Vis tik, nors Bendruomenės socialinio centro darbuotojų dėka Juozo gyvenimas stipriai pasikeitė į gera, tačiau atsisveikinti nebuvo galima.

„Jeigu Juozas vėl liktų vienas, jis grįžtų prie ankstesnio gyvenimo, nes kaupimo manija bute kaupti daiktus niekur nedingo – šie iš konteinerių vis randa kelią į Juozo namus.

Jam būtina reguliari pagalba, kad būtų pasirūpinta jo kasdiene buitimi, mityba, – sakė Alma. – Taigi sutvarkėme dokumentus, kad kelis kartus per savaitę pas Juozą ateitų individualiosios priežiūros darbuotoja ir jam padėtų.“

Lanko kasdien

Iš Almos rankų rūpestį Juozu perėmė kolegė socialinė darbuotoja Vilma Šablevičienė. Ji pabrėžė, kad žmogui norint gauti pagalbą, būtina tinkamai sutvarkyti dokumentus.

„Kadangi esame Juozo globėjai/rūpintojai, tai mes Kėdainių r. sav. Socialinės paramos skyriui pateikėme prašymą socialinėms paslaugoms gauti. Buvo įvertintas socialinių paslaugų poreikis ir priimtas sprendimas teikti paslaugas, – eigą detalizuoja Vilma. – Iš pradžių Juozui darbuotoja buvo skirta porai valandų per savaitę, bet pamatėme, kad pagalbos ir priežiūros reikia daugiau, vėliau vėl buvo pervertintas socialinių paslaugų poreikis ir dabar darbuotoja Juozą lanko kasdien.“

Štai taip dabar atrodo Juozo virtuvė – tvarkinga ir nuolat kvepianti namie ruoštu maistu./Kėdainių bendruomenės socialinio centro nuotr.

Rūpinasi nuoširdžiai – kaip tėčiu

Dabar bene mieliausias veidas iš visų Juozui yra Bendruomenės socialinio centro individualiosios priežiūros darbuotojos Žydros Leskauskienės. Būtent jos senjoras kasdien laukia žvelgdamas pro langą, o vos išvydęs ima džiugiai moti ranka ir skuba laukiamai viešniai atidaryti durų.

„Juozas man tarsi tėtis, negalėčiau jo palikti“, – jautriai taria Žydra, į socialinį darbą panirusi dar tik vos trejus metus, tačiau visa širdimi ir siela.

„Nors Žydra su mumis dirba palyginti trumpai, bet darbų padariusi labai daug. Žmonės ją išties myli ir dėl jos nuoširdaus rūpesčio greitai prie jos prisiriša, – apie kolegę pasakoja Vilma. – Šis darbas Žydrai – ne tik profesija, bet jau ir savanorystė. Kai reikia padėti žmogui, ji neskaičiuoja valandų, atsisako poilsio, aukoja savaitgalius, įtraukia dar ir savo šeimos narius.“

Įdomi ne tik tolesnė paties Juozo istorija. Prieš tęsiant ją, verta stabtelėti ir prie kelių esminių Žydros gyvenimo momentų.

„Aš kardinaliai pakeičiau specialybę, – nustebina pašnekovė, o man tampa smalsu, kokiai profesijai atsidėjusi buvo ši didelė širdis. – Visą gyvenimą dirbau virtuvės šefe. Bet kartą grįžus iš užsienio teko aplankyti vienus socialinę atskirtį patiriančius žmones, jų kasdienybė mane sukrėtė. Tada nusprendžiau pakeisti specialybę. Baigusi mokymus įsidarbinau čia. Kolektyvas nuostabus, visada galime pasitarti, kada tik reikia kreiptis vieni į kitus pagalbos. Esame tikra komanda“, – teigia Žydra.

Šilta sriuba – po daugelio metų

Nors pati Žydra iš pažiūros kukli, tačiau jos veržlus ir ryžtingas būdas spinduliuoja iš tolo. Susipažinusi su Juozu, ji tuoj susidėliojo viziją, kaipgi dar palengvinti senjoro buitį.

„Pasakiau sau, kad viskas įmanoma. Juo labiau kad Juozas mane priėmė, – sako Žydra. – Pirmiausia aš jam uždaviau klausimą, ar jis nori taip gyventi. Atsakė, jog ne. Tad ėmėmės darbų.“

Žydros iniciatyva Juozo bute po truputį tęsėsi remontai. Sutvarkyta ir virtuvė, kurioje – ne tik tvarkingi bendruomenės narių padovanoti baldai, bet ir kaitlentė. Dabar Juozas mėgaujasi šiltu maistu ir ne bet kokiu – pagamintu pačios virtuvės šefės rankomis!

 „Kai pirmąsyk išvirėme sriubos, Juozas sakė nė neprisimenantis, kada valgė šiltos sriubos, – pasakoja Žydra. – Kartais gaminu aš, kartais Juozui tik padedu, bet jis visada būna šalia ir mes tuo pačiu dar ir pabendraujame.

Kiekvieną kartą planuojame, ką tądien veiksime: gaminsime, maudysimės, tvarkysimės, eisime pas gydytojus, o gal mokėsime mokesčius.

Individualios priežiūros darbuotojas padeda žmogui planuoti jo kasdienybę, nes Juozui reikia daug ką priminti, paraginti.“

Pasitelkė vyrišką pagalbą

Tvarkant Juozo buitį, kolegėms vyrišką pagalbos ranką ištiesė ir ilgametę patirtį turintis socialinis darbuotojas Andrej Berseniov.

„Su Juozu tuoj pat radome bendrą kalbą. Jis man labai patiko – toks energingas ir draugiškas. Padėjau kolegėms ne tik iškraustyti Juozo prikauptus daiktus, bet ir įkurdinti žmonių padovanotus baldus, šaldytuvą. Buvę kolegos iš labdaros ir paramos fondo „Teen Challenge“ suteikė transportą ir netgi patys padėjo į sąvartyną išvežti Juozo prikauptus daiktus. Labai smagu, kad Juozas ir pats dalyvavo, prisidėjo, važiavo kartu, uoliai dirbo“, – džiaugiasi Andrej.

„Dabar remonto laukia koridorius, – toliau tęsia Žydra. – Kartą Juozas man prasitarė, kad niekada negyveno taip gražiai kaip dabar.“

O Andrej dar pastebi, jog vertęs naują gyvenimo lapą Juozas pakeitė net ir įvaizdį – tvarkingai apsikirpo, nusiskuto ilgą barzdą, kai reikia, patrumpina ūsus.

Jubiliejaus dovana – naujas gyvenimas

Šiemet Juozas atšventė solidų jubiliejų – 80-ąjį. Artimais senjoro bičiuliais tapę Kėdainių bendruomenės socialinio centro darbuotojai šios progos tylomis praleisti negalėjo. Individualiosios priežiūros darbuotojos pasveikino senolį, nupirko gėlių, torto ir visi kartu pasidžiaugė švente.

Po trejų metų Juozo  gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai: namuose – švara ir tvarka, jis pats – linksmas, guvus, energingas, savo gyvenimu patenkintas senjoras.

Žmogiškumo stebuklas

Šiandien bendruomenė Juozui nebeturi jokių pretenzijų ir pasidžiaugia, kad senolis yra prižiūrėtas bei globojamas.

„Man regis, Juozas buvo išsiilgęs elementaraus žmogiškumo, kurio nepatyrė daugybę metų, – mintimis dalijasi Žydra. – Kai mes pradėjome jį lankyti ir visada bendraudavome su pagarba, jis pajuto, kad gali mumis pasitikėti, todėl ir leido jam padėti.“

„Gerumas – kaip šviesa tamsoje, jis gali keisti žmogų“, – istoriją, kuri dar tęsis, šiuo kartu filosofiškai užbaigia Andrej.

Šios šviesios istorijos galėjo ir nebūti, jei ne itin empatiškas socialinių darbuotojų žvilgsnis, lydimas išmintingai sudėliotų ryžtingų darbų bei didžiulės kantrybės.

Socialinio darbo specialistai, dirbdami širdimi, keičia gyvenimus ir taip mūsų visuomenėje kuria neįkainuojamus pokyčius. Siekiant atkreipti didesnį dėmesį į šių tyliųjų herojų kasdienybę, rugsėjo 27-ąją minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena.

Autorius: Akvilė KUPČINSKAITĖ

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama