Juodaičiuose įsikūrusi pora į namus grąžina senovę

Juodaičiuose įsikūrusi pora į namus grąžina senovę. Kauniečiai Aušra ir Lionginas Garniai prieš penkerius metus Juodaičiuose įsigijo apleistą sodybą. Šiandien čia – išskirtinis kultūros ir istorijos židinys, neatsiejamas nuo vietos bendruomenės gyvenimo. O iš pradžių atėjūnais jautusis pora dabar kaime kaip namuose ir visus, jei tik matyti atvertos trobos langinės, kviečia į svečius. „Mūsų senovė“ – taip pora pavadino sodybą, nes būtent tokią atmosferą savo namuose kuria Aušra ir Lionginas. Atvira svečiams Garniai įsitikinę, kad sodyba be kaimo bendruomenės būtų tarsi be dalies savo savasties. Todėl svečius pasitinka atvertos baltos langinės, kruopščiai nupjauta žolė, senoviniai gėlių darželiai ir prisėsti po lapija kviečiančios šimtametės liepos. Dar rugpjūčio pradžioje pakvietę apsilankyti juodaitiškius popietę skyrė dainoms ir Danieliaus kanklėmis pinamom švelnioms melodijoms. Prieš penkerius metus šeimos gyvenimas pasisuko netikėta linkme. Nors nemažai poros draugų tuo metu planavo buto remontus ar keliones į užsienį, Garniai svajojo apie visiškai kitokį nuotykį – nuosavą, seną, autentišką lietuviško kaimo namą. „Mano šaknys – žemaitiškos, tad širdis vis traukė į tą kraštą. Nors mieste gyvenome patogiai, vis dažniau pagalvodavau, kaip būtų gera pabėgti į vietą, kurioje laikas teka kitaip“, – pasakojo Aušra. Vyras į tokias žmonos kalbas reaguodavo santūriai: „Gražu, bet ar mums tikrai to reikia?“ Ir štai vieną vakarą, visai netyčia, naršydama internete Aušra aptiko skelbimą: nedidelė sodyba, apsupta medžių, su šimtamete istorija. Kainavo ne tiek jau daug, o nuotraukose namas, nors ir apleistas, atrodė tvirtas. Pirmasis susitikimas Į Juodaičius šeima susiruošė po keleto dienų: kuo labiau tolo nuo miesto, tuo kelias darėsi siauresnis, o aplinka – ramesnė. Važiuodami pro geltonuojančius rapsų laukus ir liepų alėjas, abu su vyru jautė, kad keliauja ne tik erdvėje, bet ir laike. „Atvykus mus pasitiko ilgam įstrigęs vaizdas. Sodybą juosė senos obelys, jų šakos buvo tarsi natūralus vartų lankas. Žolė kieme siekė beveik iki kelių, bet joje išryškėjo tvirtas, laiko paženklintas rąstų namas. Jo langai – seni, mediniai, su dar išlikusiais stiklo burbulėliais. Viduje radome sovietmečio baldų, net seną spintą su išblukusiu veidrodžiu. Tačiau grindys buvo medinės, o durys – masyvios, drožinėtos. Tą akimirką supratome: čia yra mūsų vieta“, – pasakojo moteris. Nuo svajonės –prie darbo Po kelių savaičių Garniai pasirašė pirkimo sutartį. „Supratome, kad laukia ne vien romantiški pasivaikščiojimai po sodą, bet ir ilgos darbo valandos. Vyras užsirašė į Lietuvos liaudies buities muziejaus kursus, kuriuose mokėsi restauruoti medinius langus, gaminti langines, dirbti su moliu. Jis išmoko, kaip taisyti seną stiklą neišimant originalių rėmų, kaip sujungti medines detales, kad jos tarnautų dar ilgai. Šias žinias pritaikė praktiškai – atkūrė trūkstamas langines, atnaujino duris, sutvarkė stogą“, – pasakojo Aušra. Ji pati ėmėsi vidaus puoselėjimo. Ieškojo senovinių rankšluosčių, lovatiesių, užuolaidų. Per kelis mėnesius pavyko surinkti nemažą rinkinį lietuvių liaudies tekstilės – nuo margaspalvių lovatiesių iki rankomis siuvinėtų užuolaidėlių. Aušra sako, kad gyvenimas mieste ir senovinėje sodyboje – visiškai kitoks. Mieste esame įpratę, kad užtenka įjungti elektrinį virdulį ir po minutės galima gerti arbatą. Čia viskas kitaip: nori arbatos – pakurk krosnį. Norisi nusiprausti – atsinešk vandens iš šulinio. Pirmomis savaitėmis tai atrodė nepatogu, bet netrukus pastebėjo, kad tokia laiko tėkmė juos ramina. „Aš pati esu iš Žemaitijos, mano vaikystė iki kokių 11 metų bėgo pas senelius ir iš esmės – tokioje pačioje troboje. Todėl man čia viskas buvo tarsi pažįstama. Kaip ir tai, kad įžengus į tokią sodybą stoja bėgantis gyvenimo ritmas – viskam reikia daug daugiau laiko ir viskas vyksta lėčiau. Kad ir nusiprausti iš „bliūdo“ – tam reikia skirti laiko. Bet būtent tai mane žavi, o kai kuriems, nepratusiems, sukelia lengvą nuostabą“, – šypsojosi moteris. Tačiau nepatogumus atsveria kiekvieną rytą pažadinančios paukščių giesmės, o vakarais sode girdisi gervių klyksmas. Vėjas čia šnara kitaip – lėčiau, švelniau. Net lietus, krentantis ant seno stogo, skamba tarsi pasakoje. Nenori tuščio muziejaus Garniai pasakoja, kad kurdami ir atkurdami sodybą puikiai suprato – be bendruomenės pagalbos neapsieis. Tik šalia gyvenę žmonės galėjo papasakoti, kas čia gyveno, kaip gyveno, kokie pastatai buvo ir kas sodybvietėje dėjosi. „Iš pradžių buvome pakabinę skelbimą, kad renkame senus rakandus, tačiau niekas į jį nereagavo. Tada supratome, kad patys turime eiti į žmones. Užsukome į seniūniją, biblioteką, klausėme bendruomenės, kaip galime prisidėti ir padėti“, – pasakojo Aušra. Taip pora netrukus tapo savais. Talkino organizuojant šventes, atlaidus, kartu su kaimynais puošė kaimo erdves. Vyras gavo netikėtą pareigą – skambinti bažnyčios varpu per kai kurias šventes. „Pirmus metus aktyviai ieškojome senovinių daiktų – važinėjome po turgus, naršėme skelbimus. Net socialiniuose tinkluose paskelbėme, kad mielai priimsime senus rakandus. Iš pradžių niekas nesikreipė, bet laikui bėgant situacija pasikeitė – dabar žmonės patys užsuka ir siūlo daiktus: nuo rankšluosčių iki ūkio įrankių“, – pasakoja Aušra. Taip sodyboje atsirado nedidelė ekspozicija. Kiekvienas daiktas čia turi savo istoriją – vieną rankšluostį dovanojo senolė, kurios mama jį audė jaunystėje, o seną sviestamušę atvežė kaimynas, sakydamas: „Jums labiau pravers.“ Šiandien jų sodyba Juodaičiuose – gyvas namas, kuriame skamba juokas, vyksta šventės, o žmonės čia jaučiasi laukiami. Garniai siekia išsaugoti autentišką architektūrą ir tradicijas, bet neleisti sodybai tapti tuščiu muziejumi. „Išduosiu ir mažą paslaptį – sodyboje labai daug darbo. Todėl kiekvienas svečias mums – džiaugsmas. Nes tuomet gauname priežastį stabtelėti, pasikalbėti ir neplušėti“, – juokėsi moteris. Pora nori, kad čia visada būtų gyvybės: vaikų žingsnių kieme, bičių dūzgimo sode, krosnies spragsėjimo virtuvėje. Ir, kad po šimto metų kažkas galėtų pasakyti: „Šita troba vis dar gyva.“ Lukas PILECKAS Garnių puoselėjama „Mūsų senovė“ atvira visiems, norintiems atsukti laiką atgal, pajausti tradicijų ir autentiškos architektūros galią. Persikėlus į kaimą Lionginas užsirašė į Lietuvos liaudies buities muziejaus kursus – žinių prireikė išsaugant sodybos autentiškumą.

Autorius: Jurbarko šviesa

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama