Ar esi patriotas? Trys klausimai, kuriuos privalai sau užduoti prieš stodamas į Šaulių sąjungą
Rinkos aikštė
Turinį įkėlė
Šiandienos geopolitiniame kontekste, kai vos už kelių šimtų kilometrų nuo Lietuvos sienų vyksta brutalus karas, pilietinės gynybos ir visuotinio pasirengimo svarba yra didžiausia, kokia tik buvo per pastaruosius tris dešimtmečius. Valstybės gynyba iš tiesų niekada ir nebuvo tik profesionalios kariuomenės reikalas – ji kiekvieno sąmoningo piliečio atsakomybė. Būtent šiame kontekste į priekį žengia viena seniausių ir unikaliausių Lietuvos organizacijų – Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS). Organizacija, kuri drastiškai pasikeitė nuo 2014-ųjų metų, dabar yra didžiausias krašto gynybai savo laisvą laiką, žinias, profesinius įgūdžius skiriančius savanorius vienijantis tinklas. Kas yra šiuolaikiniai šauliai? Kuo jų tarnyba skiriasi nuo karių savanorių? Su kokiais iššūkiais jie susiduria ir kokią ateitį kuria Lietuvai? Apie visa tai – išsamiame pokalbyje su Lietuvos šaulių sąjungos vadu – pulkininku Linu Idzeliu.
Šaulių sąjunga radikaliai pasikeitė po 2014-ųjų
Vyriausybės nutarimu, pulkininkas Linas Idzelis Šalių sąjungos vado pareigas pradėjo eiti nuo 2023 metų balandžio 3 dienos, ketverių metų kadencijai. Tai karininkas, kurio patirtis apima platų spektrą – nuo tarnybos pradžios 1992 metais, studijų Lietuvos karo akademijoje, iki vadovavimo Lietuvos kariuomenės karių savanorių rinktinei bei atsakingų pareigų Gynybos štabe. Jo atėjimas į Šaulių sąjungos vadovybę simbolizuoja naują etapą – dar glaudesnę integraciją į bendrą valstybės gynybos sistemą ir organizacijos profesionalizacijos kryptį.
Vyresnioji karta vis dar atsimena laikus, kai Šaulių sąjunga buvo pagyvenusių patriotų sambūris, kurie su trispalvėmis rankose dalyvaudavo valstybinėse šventėse. Vis dėlto tai – jau praeitis. Pats pulkininkas L. Idzelis atvirai pripažįsta, kad organizacijos transformacija buvo ilga ir nelengva.
Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) dabar yra didžiausias krašto gynybai savo laisvą laiką, žinias, profesinius įgūdžius skiriančius savanorius vienijantis tinklas./Šaulių sąjungos nuotr.
„Tik nuo 2014 metų Šaulių sąjunga yra maždaug tokia, kokia ji dabar. Iki tol tai buvo politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atmaina“, – prisimena vadas.
Lemtingais lūžio taškais, privertusiais permąstyti Šaulių sąjungos misiją ir veiklos pobūdį, tapo Rusijos agresija prieš Ukrainą. Pirmasis smūgis – 2014 metai, Krymo aneksija ir karo Donbase pradžia – pažadino pirmąją piliečių sąmoningumo bangą. Būtent tada, pasak L. Idzelio, prasidėjo lėtas, bet užtikrintas organizacijos lipdymas iš naujo.
„2014 metais, kai Rusija užpuolė Ukrainą, po truputį į Šaulių sąjungą pradėjo stoti jauni suaugę, darbingo amžiaus žmonės. Pradėjome po truputį lipdyti Šaulių sąjungą iš išaugusių, protingų, patriotiškų žmonių, pradėjome kurti būrius ir kuopas“, – pasakoja vadas.
Antroji, dar galingesnė banga, užliejo Lietuvą 2022-ųjų vasarį, prasidėjus plataus masto Rusijos karinei invazijai. Baimė ir nežinomybė virto ryžtu ir noru veikti. Šaulių sąjungos gretos ėmė pildytis neregėtu tempu, o organizacijos sudėtis pasikeitė iš esmės.
„Dabar jau atėjo tas laikas, kai turime suaugusių šaulių daugiau, negu jaunųjų šaulių. Anksčiau proporcijos buvo visai kitokios“, – teigia L. Idzelis.
Šiandien Šaulių sąjunga, nors yra visuomeninė organizacija, tampa vis labiau integruota į visuotinės valstybės gynybos sistemą.
„Mes tampame kariuomenės sudėtine dalimi. Turbūt taip reikėtų sakyti, nes toks pat kelias buvo ir tarpukario Lietuvoje. 1935 metais Šaulių sąjunga tapo atskaitinga, pavaldi kariuomenės vadui, nes jau tada buvo konstatuota, kad Europoje kils karas ir reikia jam pasiruošti.
Dabar irgi sakome, kad laikai yra ypatingai neramūs. Tad akivaizdu, kad mūsų organizacija turi kariškėti. Visa tai darome per 20 skirtingų specializacijų, kad kiekvienas pilietis galėtų rasti savo vietą“, – strateginę kryptį brėžia pulkininkas.
Galima pasukti į kibernetinį saugumą – puiki sritis kompiuterių maniakams, programuotojams, IT specialistams, kurių žinios XXI amžiaus kare yra neįkainojamos. Dronų operatoriai ir konstruktoriai, medikai, paieškos ir gelbėjimo būrio nariai, dirbantys su logistika, aprūpinimu, maitinimu – visi šie asmenys gali rasti savo vietą Šauliuose./Šaulių sąjungos nuotr.
Kur vyksta tikroji savanorystė – kariuomenėje ar Šauliuose?
Vienas dažniausiai kylančių klausimų – kuo šaulys skiriasi nuo Lietuvos kariuomenės kario savanorio, priklausančio Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP)? Nors abi struktūros vienija patriotiškus ir ginti Tėvynę pasirengusius žmones, jų veiklos pagrindai ir filosofija yra fundamentaliai skirtingi.
Pasak L. Idzelio, kuris pats yra vadovavęs karių savanorių rinktinei, KASP šiandien yra profesionali, savaitgalinė kariuomenė, tad iš esmės ir savanoriais jų vadinti lyg ir nebederėtų.
„Ten savanorių nėra. Ten yra profesionali savaitgalinė kariuomenė. Kur gauni atlygį už dieną, kur gauni atlygį už kelionę, maistpinigius.
To vadinti savanoryste jau liežuvis nebeapsiverčia“, – tiesiai šviesiai sako Šaulių vadas. Kariai savanoriai per metus tarnauja nuo 20 iki 50 dienų, priklausomai nuo skirto biudžeto, už šį laiką gauna atlyginimą, visas socialines garantijas, yra aprūpinami visa reikiama ekipuote.
Tuo tarpu Šaulių sąjunga, pasak L. Idzelio, tapo tikrosios, nekomercinės savanorystės bastionu.
„Šaulių sąjunga yra ta tikra savanorių tarnyba, kur tu susimoki nario mokestį, pats prisidedi prie Tėvynės gynybos, pats perkiesi ekipuotę, pats prisidedi, kuo tik gali“, – pabrėžia jis.
Šauliai ne tik negauna atlygio už pratybose praleistą laiką, bet ir patys moka metinį nario mokestį. Nors organizacija stengiasi aprūpinti narius būtiniausia įranga, dalį ekipuotės šauliai įsigyja savo lėšomis. Jų tarnybos laikas neribojamas – kai kurie per metus pratybose ir mokymuose praleidžia ir šimtą ar daugiau dienų, aukodami savo laisvalaikį, atostogas ir laiką su šeima.
„Pas mus tarnyba nėra ribojama, mes galime kad ir 100 dienų pratybose praleisti. Žmonės pas mus ir 20 metų po šimtą dienų per metus aukojasi, ir tai vyksta visiškai visuomeniniais pagrindais, iš gryno ir tikro patriotiškumo“, – sako pulkininkas.
Šis skirtumas atskleidžia gilesnę filosofiją. Kai žmogus į Tėvynės gynybą investuoja ne tik savo laiką, bet ir asmenines lėšas, jo ryšys su valstybe ir atsakomybės jausmas tampa kur kas stipresnis. Kaip teigia vadas: „Tada tau ir Tėvynė brangesnė tampa“. Būtent tai ir yra tikroji, iš idėjos kylanti savanorystė.
Šiandien egzistuoja apie 20 skirtingų specialybių, kuriose save gali atrasti įvairių profesijų ir polinkių žmonės. Iš esmės – kiekvienas, kuris nori prisidėti prie šalies gynybos savo sritį Šauliuose tikrai atras./Šaulių sąjungos nuotr.
Kokius klausimus turi atsakyti tie, kurie nori tapti Šauliais?
Noras tapti šauliu kartais kyla iš emocijos, tačiau organizacija į naujų narių priėmimą žiūri labai atsakingai. L. Idzelis atskleidžia tris esminius klausimus, kuriuos sau turi atsakyti kiekvienas, svarstantis apie narystę Šaulių sąjungoje. Tai – savotiškas vertybinis ir praktinis filtras, padedantis apsispręsti tiek pačiam žmogui, tiek organizacijai.
Pirmasis klausimas – ar esi patriotas? Šis klausimas svarbiausias, mat be patriotiškumo, kaip pamatinės vertybės, visa kita netenka prasmės. Šaulių sąjunga nėra būrelis ar laisvalaikio praleidimo klubas, tai organizacija, kurios nariai yra pasirengę kraštutiniu atveju ginti savo šalį ginklu.
„Tiktai patriotai gina Tėvynę. O tie, kuriuos pasiglemžusios juodosios, prorusiškos jėgos, tie, kurie žiūri rusišką televiziją ir yra nusinuodiję, geriau tegul apeina mus ratu“, – griežtą poziciją išsako vadas. Patriotizmas čia suprantamas ne kaip lozungas, o kaip aktyvi, veiksmu paremta meilė savo šaliai.
Antrasis klausimas – ar tu turi laiko? Tai praktinis klausimas, reikalaujantis sąžiningo atsakymo. Narystė Šaulių sąjungoje reikalauja rimto laiko indėlio. Tai savaitgaliais vykstančios pratybos, vakariniai užsiėmimai, mokymai, budėjimai.
„Jeigu tu ten medžiosi ar žvejosi šeštadienį, sekmadienį, o tau reikia į užsiėmimus eiti... Tie užsiėmimai būna kartą per mėnesį, kartą per dvi savaites, vakarais. Įvairiai. Bet laiko jiems reikia skirti“, – aiškina L. Idzelis. Būsimas šaulys turi įvertinti savo galimybes ir suprasti, kad teks aukoti dalį laisvalaikio, kurį būtų galima skirti šeimai, pomėgiams ar poilsiui.
Trečias klausimas – ar turi resursų? Šis klausimas susijęs su anksčiau aptarta tikrosios savanorystės idėja. Organizacija, nors ir gauna šiokį tokį finansavimą iš valstybės, negali aprūpinti visų narių visa reikiama įranga nuo galvos iki kojų. Dalis investicijos gula ant paties šaulio pečių.
„Visko mes tikrai neišduodame. Kad nuo galvos iki kojų būsi aprengtas – tikrai taip nebus“, – atvirai sako vadas. Jis pabrėžia ir psichologinį šio aspekto poveikį: „Kai pats šiek tiek investuoji, tada labiau brangini visa tai. Patirtis rodo, kad taip yra.“ Asmeninis finansinis indėlis sustiprina atsakomybės jausmą ir motyvaciją.
Šaulių sąjungos nuotr.
Šiuolaikiniai šauliai šalį mokosi ginti ne tik ginklu
Stereotipinis šaulio įvaizdis – karys su ginklu miške. Nors kovinis rengimas išlieka organizacijos ašimi, šiuolaikinė Šaulių sąjunga siūlo kur kas platesnį veiklos spektrą. L. Idzelis teigia, kad šiandien egzistuoja apie 20 skirtingų specialybių, kuriose save gali atrasti įvairių profesijų ir polinkių žmonės. Iš esmės – kiekvienas, kuris nori prisidėti prie šalies gynybos savo sritį Šauliuose tikrai atras.
„Mums teko pakeisti tai, kaip mes komunikuojame apie Šaulių sąjungą, nes anksčiau visuomet naudodavome nuotraukas, kur šaulys su uniforma po medžiu su ginklu guli. Žmonėms susidarė įspūdis, kad jeigu to negalėsi, tai net ir neverta ten eiti.
Bet realiai juk viskas yra gerokai plačiau. Tas batas, kurį mes esam apsiavę, jau seniai mums per mažas“, – pokyčius aiškina vadas.
Visi norintys pirmiausia praeina bazinį šaulio kursą, o vėliau gali rinktis specializaciją pagal savo gebėjimus ir pomėgius. Galima eiti į kovinius vienetus, kurie skirti tiems, kurie nori tiesiogiai dalyvauti ginkluotoje šalies gynyboje. Galima tapti snaiperiais – itin aukštos kvalifikacijos ir sugebėjimų reikalaujanti sritis, pasirodo, lietuviams savanoriams sekasi nepaprastai gerai. Galima pasukti į kibernetinį saugumą – puiki sritis kompiuterių maniakams, programuotojams, IT specialistams, kurių žinios XXI amžiaus kare yra neįkainojamos. Dronų operatoriai ir konstruktoriai, medikai, paieškos ir gelbėjimo būrio nariai, dirbantys su logistika, aprūpinimu, maitinimu – visi šie asmenys gali rasti savo vietą Šauliuose.
„Kas gi maitins kariuomenę? Ką, karys, suvalgęs sausą davinį, po to medį griauš? Ar eis per butus belsdamasis ir maisto prašydamas?“ – retoriškai klausia vadas. Virėjai, vairuotojai, technikai – tai žmonės, be kurių joks kovinis vienetas negalėtų funkcionuoti.
Ši įvairovė leidžia į valstybės gynybą įsitraukti ir tiems, kurie dėl sveikatos ar kitų priežasčių negalėtų tarnauti koviniuose daliniuose.
Paveldėto „sušaudyto kibiro“ taisymas vyksta neskaičiuojant valandų
Nors Šaulių sąjunga sparčiai auga ir stiprėja, jos kelias nėra rožėmis klotas. Pulkininkas L. Idzelis nevynioja žodžių į vatą ir atvirai kalba apie sistemines problemas, kurias apibūdina skaudžia metafora – „sušaudytas kibiras“.
„Kartais jaučiuosi, kaip sušaudytą kibirą paveldėjęs. Kur vien skylės ir viskas surūdiję. Pasemiu vandens, nešu, o viskas bėga. Bandai lopyti tas skyles, vienas užlopai, žiūri kitur prarūdiję, bėga jau. Kur dursi, ten kažkas negerai, ten trūksta. Ir taip sukiesi, darai be atvangos“, – apie problemų mastą kalba vadas pridurdamas, kad realiai Šaulių sąjungoje darbo turi tiek, kad neretai net užkąsti neturi kada. Rytas prasideda gerokai anksčiau, nei eiliniams žmonėms, o darbai neretai pasibaigia jau nakčiai įpusėjus.
Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduria organizacija, yra kompleksiniai, kurių pirmas ir didžiausias, be abejo, yra finansavimas. Nors nuo 2023 metų finansavimas padidėjo, jo vis dar nepakanka. Treti metai gausesnių lėšų, skiriamų Šaulių sąjungai, tikrai negali užlopyti per ilgus metus atsiradusių problemų ir atliepti staiga išaugusių šaulių skaičiaus poreikių.
Pinigų trūksta viskam – nuo modernios ekipuotės iki infrastruktūros. Maža to, tapusi perkančiąja organizacija, Šaulių sąjunga įklimpo į viešųjų pirkimų procedūras. Dabar nesvarbu, ar perkami pieštukai, ar samdomi instruktoriai – viskas turi pereiti sudėtingus ir ilgai trunkančius biurokratinius kelius.
„Trūksta šaudyklų, trūksta mokymo bazių. Daugelis Šaulių sąjungai priklausančių pastatų yra avarinės būklės. Atidengi, o ten viskas supuvę, džiaugiesi tik, kad neužgriuvo ant kažko ir nesužalojo“, – apgailestauja vadas.
L. Idzelis atkreipia dėmesį ir į tai, kad gyventojams taip pamilus didmiesčius, regionuose susiduriama su žmogiškųjų išteklių problema. Trūksta ne tik eilinių šaulių, bet ir kvalifikuotų instruktorių, būrių vadų.
Vis dėlto pulkininkas sako, kad apie problemas garsiai kalbėti nebijo. O kalbant apie problemas, atsiranda ir daugiau norinčių padėti ir prisidėti. Pirmiausia finansais, taip pat ir žmogiškaisiais ištekliais. Kad ir kaip bebūtų, be pinigų kai kurių dalykų niekaip neįmanoma pakeisti, o valstybės skiriamas finansavimas šiuo metu yra gerokai per kuklus.
Naivu tikėtis, kad visi tapsime patriotais
Anokia paslaptis, kad patriotizmas yra įdiegiamas nuo mažens. Ir jei į Šaulius ateina motyvuoti ir patriotiški žmonės, į kariuomenę ateinantys jaunuoliai šauktiniai neretai stokoja, rodos, elementaraus ir bazinio suvokimo apie tai, kas gi yra tas patriotizmas.
L. Idzelis mato fundamentalų susikirtimą tarp dviejų švietimo filosofijų. Viena – ugdanti patriotą, savo valstybės gynėją. Kita – formuojanti „globalų pilietį“, kuriam Tėvynė yra ten, „kur algą moka“. Šis vertybinis konfliktas apsunkina patriotinį jaunimo ugdymą.
Vis dėlto pašnekovas sako, kad naivu tikėtis, jog visi iki vieno bus patriotai. Žmonių yra įvairių, tad normalu, kad jų pažiūros skiriasi, o ir įvairios informacijos prieinamumas kartais lemia tai, kad žmonės paklysta joje, būna suklaidinti ir nueina klystkeliais. Iš kurių, tarp kitko, atgal labai greitai parveda virš galvų praskridusios priešų raketos – būtent taip daug kam nutiko Ukrainoje karui prasidėjus.
Vienas Šaulių sąjungos tikslų yra kryptingas darbas mokyklose, jaunųjų šaulių būreliuose ir su plačiąja visuomene, siekiant stiprinti pilietiškumą ir pasipriešinimo dvasią.
Ypatingas dėmesys skiriamas jaunajai kartai. Jaunųjų šaulių veikla, trijų dienų pilietinės gynybos įgūdžių kursas devintokams – tai pamatai, ant kurių statoma ateities Lietuva. L. Idzelis vartoja terminą „kovinio geno perdavimas“ ir pabrėžia, kad patriotizmas ir meilė Tėvynei perduodami iš kartos į kartą. Yra ne vienas pavyzdys, kai Šaulių sąjungai priklauso ištisos šeimos – tarkime, senelis, dukra ir anūkė.
„Tai yra kovinio geno eksportavimas, pereinantis per tris kartas. Čia galima užauginti labai patriotiškus, rimtus kovotojus“, – įsitikinęs vadas.
Dabar – juodas darbas, o vaisius skins jau kiti vadai
Pulkininkas L. Idzelis į Šaulių sąjungos ateitį žvelgia strategiškai ir realistiškai. Jis supranta, kad dideli pokyčiai neįvyksta per naktį. Anot jo, bet kokių pajėgumų kūrimas yra ilgas procesas, trunkantis mažiausiai septynerius metus.
„Jeigu 2023 metais pradėjom tą finansavimą kelti, tai kokiais 2030 metais jau, manau, pasimatys geri rezultatai. Pasimatys tas įdirbis, kurį dabar mes darome“, – prognozuoja vadas.
Jis priduria, kad greičiausiai pats tų vaisių jau neskins – tai bus palikimas jo įpėdiniams.
Šiuo metu yra sukurta ir nuolat tobulinama sistema, apimanti individualų, specialisto ir vado rengimą, užtikrins nuolatinį kokybiškų šaulių srautą. Taip pat skiriamas nuolatinis dėmesys narių motyvacijai, profesionalumui ir tarpusavio santykiams.
Paklaustas, ką norėtų pasakyti tiems, kurie svarsto, bet nedrįsta stoti į Šaulių sąjungą, pulkininkas L. Idzelis atsako paprastai ir konkrečiai:
„Reikia pabandyti. Mažiau gandų reikia klausyti, o ateiti pačiam, pabandyti, pabaigti bazinį kursą ir rasti savo tolimesnį kelią. Tą organizaciją sukūrėme dabar tokią, kad kiekvienas, kas nori, tikrai atras save“.
Tai kvietimas nebijoti, atmesti stereotipus ir patiems prisiliesti prie organizacijos, kuri šiandien yra kur kas daugiau nei ginkluotas būrys – tai patriotiškumo, bendruomeniškumo ir atsakomybės už savo šalį mokykla. Tai vieta, kur žodžiai „Tėvynė“ ir „laisvė“ įgauna tikrą, apčiuopiamą prasmę.
Autorius: Eglė KUKTIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
