Kaip aš tapau sėkmės migrante…
Šilalės artojas
Turinį įkėlė
Europa jau senokai dūsta nuo visokio plauko migrantų. Antai, tik ką Londone nuošė daugiau kaip 100 tūkst. žmonių demonstracija, kurios dalyviai protestavo prieš liberalią ir dosnią britų valdžios migracijos politiką. Dar prisimename, kaip buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel agitavo vokiečius priimti apie milijoną naujų atvykėlių, o Europos Sąjunga įvedė drakoniškas privalomo migrantų priėmimo taisykles bei normas. Nuo jų kenčia ir Lietuva.
Vilnietė Rūta Jagutytė (Ruth-Ruta Schulz-Jagutis) į Vokietiją išvyko su viduriniaja emigrantų banga dar sovietiniais „perestroikos“ laikais. Nuo pagalbinės darbininkės italo restorane iki licencijuotos pasiturinčios psichoterapeutės, su savo komanda dirbančios dviejuose konsultacijų kabinetuose viename didžiausių Vokietijos miestų Hanoveryje. Toks yra Rūtos kelias. Nors pradžia buvo tikrai nelengva...
Interviu „Šilalės artojui“ su lietuve apie jos gyvenimo kelią, emigraciją ir politiką.
– Trumpai papasakokite savo atvykimo į Vokietiją aplinkybes.
– Atvykau 1988 m. tada dar iš sovietinės Lietuvos pas savo pirmą vyrą. Labai netikėtai pakliuvau į ypač toksišką ir varganą aplinką. Tada gyvenantiems Vokietijoje buvo gana įprasta, atvažiavus į Lietuvą, vaidinti turtuolius ir švaistytis rubliais, kuriuos Vokietijos bankuose buvo galima pigiai nusipirkti. Tą darė ir mano vyras. Jis pasakojo, jog neva yra studentas, bet dar ir dirba. Tačiau tai buvo melas, jis net savo buto neturėjo, gyveno pas tėvus, buvo jų išlaikomas ir užsiiminėjo visokioms aferomis. Jo tėvai pagal vokiečių standartus irgi gyveno praktiškai ant skurdo ribos. Tėvas gavo nedidelę pensiją, kurios vos užteko pragyvenimui, nors papildomai gaudavo dar socialinę pašalpą, kad galėtų už butą susimokėti. Iš pradžių jie mane maloniai priėmė, gyvenau mažame savo vyro kambariuke.
Mano nauja šeima buvo lietuvių kilmės. 1959 m. į Vokietiją jie atvyko iš Tauragės. Tais metais buvo galima labai trumpai vokiečių kilmės lietuviams apsigyventi Vokietijoje, nes čia labai trūko darbo jėgos. Bet iš tikrųjų jie net neturėjo sąsajų su vokiečių kilme. Juk Žemaitijoje nuo seno gyveno daug liuteronų tikybos žmonių, dėl liberalių pokario Vokietijos įstatymų juos pripažino kaip vokiečius. Zalcgiteryje, kur jie gyveno, buvo didelė lietuvių bendruomenė, mieste galėjai dažnai išgirsti lietuvių kalbą. Tačiau tarp vietinių lietuvių būdavo daug konfliktų, daugelis vienas su kitu nebendravo ir net nesisveikindavo. Mano uošvė nuo pirmos dienos pradėjo pasakoti, kokie lietuviai esą baisūs, praktiškai uždraudė su kai kuriomis šeimomis bendrauti. Ji daugiausiai laiko praleisdavo prie lango (jų butas buvo pačiame centre) apkalbinėdama lietuvius, einančius pro šalį.
Abu uošviai į mane žiūrėjo kaip į lėlę, kurią galima auklėti ir valdyti pagal savo skonį. Prieš išvažiuodama lankiau vokiečių kalbos kursus, todėl pagrindus turėjau. Beje, labai greitai paaiškėjo, jog uošviai vokiškai prastai kalba. Aišku, tais laikais jie gaudavo dažniausiai nekvalifikuotą darbą, jokių kalbos kursų nebūdavo. Mane gelbėjo nemokami vokiečių kalbos kursai vadinamoje liaudies mokykloje. Jie vykdavo vakarais apie tris valandas, juose mokėsi daug visokių tautybių žmonių, pabėgėlių iš įvairių šalių, „au pair“ mergaičių iš Ispanijos, Italijos, šiek tiek lenkų.
Po pusmečio mokslų galima buvo laikyti bandomąjį egzaminą. Aš jį laikiau kartu su rimtų kursų dalyviais. Rezultatas buvo neblogas, mokytojas man pasiūlė paskutines keturias savaites prieš egzaminą neoficialiai lankyti ir šiuos kursus. Tai buvo pats geriausias mano laikas. Juk galėjau pabėgti nuo uošvių, jų apkalbų bei auklėjimo. Po mėnesio išlaikiau pirmą egzaminą labai gerai („sehr gut“), o dar po mėnesio po rimto konflikto išėjau iš uošvių, net nežinodama, kur eisiu... Daiktų daug neturėjau, gal tik du lagaminus. Kelioms dienoms priglaudė lenkų šeima, po to gyvenau pas lietuvius. Netrukus suradau mažą butuką, kur praleidau kelerius metus ir kur, nežiūrint jo mažumo, lankėsi ir nakvojo daug svečių iš Lietuvos...
– O kaip susiradote darbą? Juk pabėgėliui ir tada nebuvo lengva...
– Nepaisant sunkios pradžios, jaučiausi gerai ir negalvojau apie grįžimą atgal. Tiesa, kartais sapnuodavau, jog grįžtu ir nebegaliu išvažiuoti. Aš juk pabėgau iš už geležinės uždangos. Bendraujant su vietiniais vokiečiais, jautėsi, kad jie kitaip, laisviau demokratiškai mąsto, laisviau juda, mažiau kupini baimių. Viliojo ir galimybė pakeliauti po pasaulį. Bet tam reikėjo dirbti. Tuo metu gyvenau iš nedidelės darbo biržos pašalpos. Sulaukiau pasiūlymo dirbti su rusų ir lenkų emigrantais. Tačiau reikėjo pripažinto psichologės diplomo, nors buvau baigusi psichologijos studijas Vilniaus universitete. Kultūros ministerija atsakymą davė beveik po metų, diplomas buvo pripažintas tik iš dalies, man pasiūlė toliau studijuoti, mat mano diplome per daug buvo ideologinių dalykų, pavyzdžiui, mokslinis komunizmas, politinė ekonomija ir pan. Trūko klinikinės psichologijos. Kiek dar mokytis, sprendė konkretus universitetas, kuriame gausiu vietą. Keliuose universitetuose mano diplomas buvo labai skirtingai įvertintas: Bavarijoje Viurcburge siūlė pradėti beveik nuo pradžių, o žemutinėje Saksonijoje Braunšveige sakė, jog užteks du semestrus pasimokyti. Tada Vokietijoje universitetuose buvo vadinamos priešdiplominės ir diplominės studijos. Metus pasimokius man vis tiek būtų tekę laikyti visus egzaminus. Sutariau mokytis dar šešis semestrus. Prieš studijas baigiau keletą vokiečių kalbos kursų jau aukštesniame lygyje.
Paaiškinsiu savo šaknis, nes ir man po kiek laiko pripažino vokiečių kilmę. Visa mano tėvo šeima 1939 m. emigravo iš Kretingos į Vokietiją, tiesa, tėvas liko Vilniuje. Netrukus jis buvo ištremtas į Sibirą. Kita vertus, tėvo šeima buvo liuteroniška ir gyveno arti Vokietijos sienos, tad jiems buvo lengva pabėgti nuo rusų. Iš motinos pusės mano senelė Augustė Schmidtt buvo tikra vokietė, bet tada viską sutvarkyti lengviau buvo per tėvo liniją. Studijų metu gavau nedidelę stipendiją, kartu keletą metų viename italo restorane dirbau padavėja. Iš tikrųjų tai buvo neblogas laikas, o ir su pinigais buvo laisviau, be to, gerai išmokau kalbą.
– Koks buvo požiūris į pabėgėlius? Kaip sekėsi vėliau?
– Įeiti į vokiečių bendruomenę buvo nelengva. Studentai – dažniausiai labai kairiųjų pažiūrų, neretai simpatizavę Sovietų sąjungai. Jie buvo pasiruošę padėti, rūpinosi, ar nesu patyrusi rasistinių išpuolių, nes tokių pasitaikydavo, ypač prieš rusų ir lenkų emigrantus. Tačiau į savo „baliukus“ ir renginius manęs nekviesdavo. Viskas pasikeitė, kai išlaikėme egzaminus. Aš už juos visus gavau labai gerai. Mano kurso draugas tada prisipažino, jog po pirmo egzamino galvojęs, kad tai atsitiktinumas, po antro manęs, kad profesorius mane įsimylėjęs, po trečio, kuriame buvo daug matematikos, prisipažino: „Aš tik dabar supratau, kad esi už mane protingesnė“. Tai ne tik pralinksmino, bet ir pakėlė pabėgėlės savivertę...
Po egzaminų reikėjo rašyti ir ginti diplomini darbą, tai truko dar vienerius metus. Diplominis taip pat buvo įvertintas „labai gerai“. Lietuvoje likę giminaičiai juokėsi, jog Vokietijoje universitetą „raudonu diplomu“ baigiau... Po studijų gavau gerą darbą netoli Braunšveigo esančioje ligoninėje. Tada specialistų netrūko, o į vieną vietą buvo 250 pretendentų. Man pavyko konkursą laimėti. Ligonines vyr. gydytojas mums dėstė psichopatologiją ir mėgdavo studentams užduoti keblius klausimus, į kuriuos galima buvo atsakyti tik tada, jei turi nors šiek tiek patirties psichiatrijoje. Kadangi turėjau penkerių metų patirtį, į klausimus atsakinėdavau lengvai. Per darbo interviu jis man sakė, kad egzamino metu palikau gerą įspūdį.
Po metų gavau darbą Hanoveryje. Persikėliau ten gyventi, nes institute pradėjau psichoanalizės studijas. Vėlgi tai nebuvo lengvas metas: į darbą kurį laiką teko važinėti apie 90 km ten ir atgal. Netrukus suradau darbą vaikų ligoninėje, kur dirbau apie septynerius metus. Kartu ir mokiausi. Mokslai užėmė labai daug laiko, o ir kainavo nemažai. Atostogas dažnai praleisdavau besiruošdama egzaminui. Baigusi mokslus, ėmiau verstis privačia praktika.
– Koks dabar Jūsų darbas?
– Kadangi psichoterapinis gydymas Vokietijoje yra apmokamas ligonių draudimo, privatumas yra sąlyginis. Aš juokais sakau, kad mes esame ligonių kasų tarnautojai. Ši Vokietijos sistema pasaulyje unikali – nė vienoje šalyje ligonių kasos neapmoka psichoterapijos tokia apimtimi. Todėl ir paslaugų paklausa didelė, nes pacientams patiems mokėti nereikia. Pastaruoju metu su pacientais dirbu mažiau, mano pagrindinis darbas yra su būsimais psichoterapeutais, tai yra dirbančių specialistų priežiūra bei mokymas ir mokomoji psichoanalizė.
– Pamokančios pastangos per tuos 37-erius emigracijos metus. O koks dabar požiūris į naujuosius migrantus?
– Vokietijoje buvo trys emigracijos bangos. Pirmoji – 1950 - 1960 m., kai Vokietijai po karo reikėjo atstatyti visą ekonomiką, o darbininkų labai trūko, dėl to valdžia sudarė sutartis su Turkija, Italija bei Ispanija ir verbavo darbininkus nekvalifikuotam darbui. 1957 m. K. Adenaueris susitarė su N. Chruščiovu, kad gyvenantys Sovietų sąjungoje vokiečiai gali persikelti į Vokietiją, tada oficialiai buvo kalbama apie „šeimų susijungimą“. Tai buvo laikas, kai kam pavyko išvažiuoti ir iš Lietuvos. Antai, mano geras draugas ir globėjas Otto tik ką buvo grįžęs iš Sibiro, jis greitai reagavo ir kartu su kitais atvykęs iš karto gavo nekvalifikuotą darbą, jokių kalbos arba integracinių kursų nebuvo. Lietuviai ir kitų tautybių žmonės čia turėjo savo bendruomenes, kur galėjo kalbėti gimtąja kalba, todėl neskubėjo mokytis vokiečių kalbos ir ilgai jos visai nemokėjo. Iš savo pacientų dažnai girdėjau istorijų, kaip jie nuo pat mažų dienų eidavo su tėvais į miesto Rotušę tvarkyti dokumentų ar pas gydytojus su vietiniu vertėju...
Antroji banga, į kurią patekau ir aš, „perestroikos“ laikų srautas iš Lenkijos, Baltijos šalių ir SSRS. Tai tarp 1980 m. iki 1990 m. atvykę vokiečių kilmės gyventojai. Beje, tuo metu atvyko ir nemažai žydų kilmės žmonių iš to meto Sovietų sąjungos.
Trečioji banga mus „užliejo“ 2015 m., kai A. Merkel, nepasitarusi nei su savo kabinetu, nei su kitomis ES valstybėmis, nutarė įleisti mases pabėgėlių iš Sirijos ir kitų musulmoniškų kraštų. Daugiausiai tai buvo jauni vyrai, su kuriais buvo ir yra nemažai problemų, nes jų motyvacija integruotis gana silpna, o ir kultūrų skirtumas didžiulis. Buvo nemažai įvykių, kai jie įžūliai grupėmis kabinėjosi prie moterų. Įsimintina arabiškoji 2015 m. gruodžio pabaigoje naujametinė naktis, kai Kelne apie 1000 jaunų vyrų surengė smurto akciją prieš moteris. O juk ir jie turėjo kalbos ir integracijos kursus!
– Ar dabartinis Vokietijos kancleris pakeitė migracinę politiką?
– A. Merkel padėjo pagrindą nekontroliuojamam migrantų antplūdžiui į Vokietiją, jos dėka dabar turime AfD (Alternative für Deutschland, Alternatyva Vokietijai), kuri šiuo metu yra antra pagal stiprumą partija ir kuri griežtai pasisako prieš migrantus. Dabartinis kancleris F. Merzas nedrąsiai bando pašalinti pirmtakės padarytą žalą, jis įvedė imigrantų pasienio kontrolę, bet ji labai selektyvi. Kas nori, vis tiek patenka į Vokietiją, net ir per laukus bei miškus....
Bet šių laikų migrantai labai skirtingi. Vokietijoje labai trūksta darbo jėgos kvalifikuotam ir nekvalifikuotam darbui. Kas nori, darbą gaus. Tarkime, paketų išnešiotojai yra beveik vien migrantai iš įvairių šalių. Bet yra, aišku, ir dalis, kuri jau kelias kartas gauna socialines pašalpas, šiek kiek dirba ir nieko nesiruošia keisti. Kita vertus, jeigu dirbantys migrantai staiga prapultų, Vokietijai iškiltų rimtų problemų.
Autorius: Česlovas IŠKAUSKAS
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
