Sąskrydyje – ir širdingi susitikimai su likimo draugais, ir sielą draskantys prisiminimai

Sąskrydyje – ir širdingi susitikimai su likimo draugais, ir sielą draskantys prisiminimai...Auksė PLUŠČIAUSKĖ aukseja@gmail.com Rugpjūčio 2 dieną Ariogalos Dainų slėnyje vykęs 35-asis tradicinis tremtinių ir politinių kalinių sąskrydis „Su Lietuva širdy“ sulaukė išskirtinio visuomenės dėmesio – pasak renginio stebėtojų, dalyvių skaičius pranoko daugelį ankstesniais metais vykusių renginių. Atvyko žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių: tremties kelią išvaikščiojusieji ir jų vaikai, laisvės idealų ir kančios kainos už laisvę nepamiršusios šeimos, patriotiškai nusiteikęs jaunimas, istorinei atminčiai neabejingi piliečiai. Jie rinkosi paminėti praeities, išreikšti nesumeluotą ištikimybę laisvės idėjai ir Tėvynei. Šventėje po iškilmingos vėliavų pakėlimo ceremonijos buvo aukojamos Mišios už tremtinius, politinius kalinius ir laisvės kovotojus. Jas aukojo Kauno arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ su kunigais. Po Mišių buvo uždegtas sąskrydžio aukuras. Renginio dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja Jolanta Karpavičienė, Europos Parlamento narys Paulius Saudargas, LR Seimo nariai: Gintarė Skaistė, Laurynas Kasčiūnas, Kazys Starkevičius, Julius Sabatauskas ir Vytautas Juozapaitis, Raseinių rajono meras Arvydas Nekrošius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, garbūs svečiai iš Estijos, Latvijos ir Lenkijos. Susirinkusiesiems koncertavo Jungtinis tremtinių choras, solistas Liudas Mikalauskas, folkloro kapela „Ratilai“, vyko knygų pristatymai, buvo eksponuojama Lietuvos partizanų gyvenimo rekonstrukcija. Raseiniškiai būrėsi savo palapinėje Iš visos Lietuvos atvykusioms tremtinių ir politinių kalinių delegacijoms buvo pastatytos palapinės, kuriose jie galėjo pabendrauti su pažįstamais iš kitų rajonų, pasivaišinti, pasislėpti nuo saulės. Šiemet ir raseiniškiai sąskrydžio dalyviai turėjo savo palapinę, gal todėl ir dalyvių susirinko daugiau. „Praėjusiais metais palapinės neturėjome, glaudėmės prie kitų rajonų, buvome išsibarstę kas sau. Šiemet palapinę parūpino Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Raseinių skyriaus pirmininkė Dovilė Lukminaitė ir Danutė Žakaitienė. Buvo pasirūpinta ir atributika – žaliomis skarelėmis ant kaklo, kurios raseiniškius išskyrė iš minios“, – žurnalistams pasakojo raseiniškiai. Palapinėje sutikome šaulį Joną Baboną, pasiteiravome, kaip jis susijęs su tremtiniais ar politiniais kaliniais. „Aš su tremtimi sąsajų neturiu. 10 metų buvau savanoriu, iš ten atėjau į šaulius, buvau Raseinių šaulių 7-osios kuopos vadas. Raseinių šaulių kuopai vadovavau 10 metų. Priimdavome jaunųjų šaulių priesaiką, su šauliais treniruodavomės, dalyvaudavome šventėse. Dabar mes, šauliai, priklausome Pilietinio pasipriešinimo kuopai“, – apie savo veiklą papasakojo J. Babonas. Sąskrydyje dalyvavo tremtyje gimę ir vaikystėje ištremti rajono gyventojai, jie dalijosi savo išgyvenimais tolimajame Sibire. Iš žmonių buvo atimta ir tėvynė, ir kalba Ariogališkė Genovaitė Kmieliauskienė su mama ir broliu Sibire, prie Pečioros upės, atsidūrė, kai jai buvo 5,5 metų, o broliui – 4 metai. „Tėvas su savo broliais buvo šauliai, todėl ir mūsų, ir giminaičių šeimos buvo ištremtos. Tėvas su savo broliais kalėjo Vorkutos lageryje, o mes su mama atsidūrėme miško darbininkų gyvenvietėje prie Pečioros upės. Kelionę į Sibirą prisimenu kaip šiandien. Labiausiai įstrigo, kai važiuojant per Čekiškę mama per mašinos bortą išmetė mūsų raudoną kaldrą sakydama: „Tegul lieka žmonėms.“ Sibire šaldami mes dažnai prisimindavome tą išmestą kaldrą. Už pirmus tremtyje uždirbtus pinigus mama pasiuvo naują, ją išsiuvinėjo tulpių raštais, nusižiūrėtais nuo Čekiškės bažnyčios altoriaus. Tremtyje gyventi buvo sunku, mama net eidavo elgetauti, kad kaip nors išmaitintų mus su broliu. Vietiniai žmonės buvo geri, duodavo tai saują miežių, tai džiovintą žuviukę. Mama buvo ne tik fiziškai stipri, bet ir išradinga – pindavo ir vietiniams gyventojams parduodavo krepšelius. Ji padarė neįmanomą dalyką – išsaugojo mus abu su broliu, kai tuo metu mūsų gyvenvietėje nuo plaučių uždegimo ir tuberkuliozės mirė daug vaikų. Vienu metu mūsų gyvenvietėje buvo likę tik trys vaikai. Tik apie 1950-uosius metus atsirado daugiau vaikų, gyvenvietėje atsirado pradinė mokykla. Tremtis iš žmonių atėmė kalbą, sužalojo dvasiškai. Mirus mūsų giminaitei, jos sūnus pateko į vaikų namus, kuriuose nutautėjo, pamiršo lietuvių kalbą, o tėvas jam tapo liaudies priešu“, – skaudžiais išgyvenimais dalinosi buvusi tremtinė. Pasak Genovaitės, lietuviams išgyventi padėjo miško ir upių bei ežerų gėrybės: „Sibiras – labai turtingas kraštas, miške buvo daug grybų ir uogų. Taip pat maitino ežeras, upelis ir Pečioros upė. Sibiro upės švarios, žuvingos. Kiti tremtiniai pasakojo, kad prie Igarkos draudė žuvauti, o mums niekas nedraudė. Mes, vaikai, prigaudydavome žuvies ir savo šeimai, ir pardavimui, pardavę žuvį parnešdavome mamai šiek tiek pinigų. Tik buvo bėda, kad nuo iš vielos pasidaryto kabliuko didesnė žuvis nutrūkdavo, todėl voke kartu su laišku iš Lietuvos atsiųstas kabliukas buvo didelis lobis. Lietuviams skirtus siuntinius pašte vogdavo – pašto viršininko dukra vaikščiojo su iš Lietuvos atsiųsta suknele, tačiau niekam nepasiskųsi.“ G. Kmieliauskienė tremtyje baigė septynmetę mokyklą, buvusią už 100 kilometrų nuo gyvenvietės. Ten jai teko gyventi internate. Mergina norėjo mokytis toliau, tačiau nebuvo sąlygų – dešimtmetė mokykla buvo labai toli. „Teko moksluose daryti 5 metų pertrauką, kurį laiką dirbau miško ruošėjų artelės raštinėje. Ten direktorius skundėsi, kad kitų artelių direktoriai vilioja pas save pačius darbščiausius darbininkus lietuvius. Taigi net tremtyje lietuviai nepadarė gėdos savo šaliai – nevogė, sąžiningai dirbo. Lietuviai vietinius gyventojus išmokė pasigaminti dalgius, susiręsti žaiginius šienui džiovinti“, – pasakojo ariogališkė. Į Lietuvą G. Kmieliauskienė su mama ir broliu grįžo po 15 metų, jau dvidešimtmetė. „Mama tremtyje neteko sveikatos, iš lagerio grįžo ir tėvas. Tremtinių Lietuvoje išskėstomis rankomis niekas nelaukė. Aš, nedrąsi dvidešimt­metė piemenėlė, nuėjau prisiregistruoti, o man pasiūlė važiuoti pas baltąsias meškas. Nemokėjau lietuviškai rašyti, tik skaityti mama išmokė iš maldaknygės. Daug žinių ji man suteikti negalėjo, nes pati buvo baigusi tik keturias klases. Lietuvoje vėl grįžau mokytis į septintą klasę“, – prisiminimais dalijosi moteris. Raseiniškė D. Žakaitienė gimė tremtyje ir į Lietuvą grįžo būdama penkerių metų: „Gimiau tremtyje, gyvenome netoli Magadano buvusioje Atkos gyvenvietėje. Ten lankiau vaikų darželį ir kažkodėl užsispyrusiai nekalbėjau lietuviškai. Kai tėtis pakviesdavo pasikalbėti lietuviškai ir paprašydavo pasakyti žodį „žuvis“, aš jam tą žodį pasakydavau rusiškai – ryba. Siųsdami laišką į Lietuvą tėvai sakydavo, kad siunčia laišką į žemyną, į tėviškę. Tada galvodavau, į kokią tėviškę jie siunčia laišką, jeigu jį įmeta į mėlyną pašto dėžutę. Kai tėvai pradėjo kalbėti, kad važiuosime į tėviškę, į žemyną, aš galvojau, kaip galima važiuoti į pašto dėžutę. Man, mažam vaikui, žemynas ir tėviškė asocijavosi su pašto dėžute. Tėvams iš pradžių neleido įsikurti Lietuvoje, todėl pervažiavome gyventi į Kazachstaną, į Saranę. Sirgau jūros liga, prisimenu pilką baisią jūrą. O kai po kurio laiko atsidūrėme Vilniaus geležinkelio stotyje, man labai kvepėjo gėlės. Pasirodo, tai buvo kosmėjos. Tėvelis labai mane mylėjo ir nuskynė vieną gėlės žiedą.“ Regina Burneckaitė – tremtinių vaikas, gimęs jau Lietuvoje. „Tėvai į Lietuvą iš tremties grįžo 1959 metais, aš gimiau 1960 metais. Mūsų sodyba prieš tėvų tremtį Paliepių kaime buvo pati gražiausia, vėliau namas buvo nacionalizuotas. Iš tremties grįžusiam tėvui tuometiniai šeimininkai name davė vieną kambarėlį ir leido gyventi. Kai jau ėjau į mokyklą, tėvai namą išpirko, tačiau jis buvo labai nugyventas ir supūdytas, sodas iškirstas ir sukūrentas. Kai man buvo 15 metų, dėl autostrados statybos sodyba buvo nukelta. Tada antrą kartą šeima pasijuto be namų, lyg tremtyje“, – pasakojo moteris. Sąskrydis – galimybė pabendrauti su likimo draugais Pasiteiravome ir šventės svečių, kokią reikšmę jiems turi 35-asis sąskrydis „Su Lietuva širdy“. „Sąskrydis – didžiulė šventė. Visi metus laukėme, kad susitiktume su savais. Sąskrydyje pirmiausia norime pasikalbėti apie džiaugsmus, bėdas, apie ateitį. Pasiklausyti politikų, ką jie šneka apie tremtinių gerovę, orų jų gyvenimą. Kitais metais vėl būsime čia. Aš esu gimęs tremtyje, Tomsko srityje. Mamos ir tėvo šeimos buvo ištremtos su tėvais. Mamos brolis buvo partizanas, kiti giminaičiai – partizanų rėmėjai. Tėvai susituokė tremtyje, į Lietuvą grįžo, kai man buvo 5 metai. Lietuvoje mūsų šeimai buvo antra tremtis – jautėme panieką, pažeminimą, buvau vadinamas buožės vaiku. Buvo sunku. Esu mokslų daktaras, man patinka aktyvi veikla, tačiau pareigose pakilau tik nepriklausomybės metais. Jau 10 metų esu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininku. Mano rūpestis sąjungoje – politiniai klausimai, rūpinuosi istorine atmintimi, kad jaunimas žinotų, kaip laimėta Lietuvos laisvė“, – savaitraščio žurnalistams sakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas. Nuo pat pirmųjų politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžių, kuriuos organizavo ariogališkis Antanas Vizbaras, jau 35 metus kasmet į Ariogalą atvyksta kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius. „Manau, kad sąskrydis – gera proga susirinkti visiems, kurie kentėjo už Lietuvą, mylėjo Lietuvą. Susitikimai su likimo draugais atnaujina sunkius atsiminimus, atnaujina meilę Lietuvai. Aš buvau paskutinis tremtinys – 1988 metais lapkričio pradžioje grįžau iš Tomsko srities. Į tremtį patekau po 5 metų kalėjimo lageryje ir ji man buvo kaip pusiau laisvė – galėjau visur vaikščioti. Po tokių pasivaikščiojimų atmintyje išliko kapinių su pasvirusiais kryžiais vaizdas. Kapinėse buvo palaidota nemažai lietuvių tremtinių. Grįžus į Lietuvą geležinkelio stotyje buvau pasitiktas su trispalvėmis, nors tada dar buvo sovietų laikai. Po tokio pasitikimo man širdyje buvo labai labai gera“, – sakė kardinolas.

Autorius: Auksė PLUŠČIAUSKĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama